"Mūsų pareiga – visus sukelti į dangų"

Gy­ven­ti ti­kė­ji­mo dva­sia – di­džiau­sias džiaugs­mas

– Vai­kys­tė­je ber­niu­kai pa­pras­tai tu­ri la­bai la­kių sva­jo­nių, kuo bus užau­gę. Apie ką sva­jo­jo­te Jūs ir kaip pa­su­ko­te į ku­ni­gys­tę?

– Ne­bu­vo lai­ko sva­jo­ti. Ma­no šei­ma bu­vo ti­kin­ti. Au­gau gau­sio­je šei­mo­je – še­ši bro­liai ir ke­tu­rios se­su­tės. Aš, kaip jau­niau­sias, ma­čiau vi­sų šei­mos na­rių gi­lų ti­kė­ji­mą.

Ra­gi­ni­mo sto­ti į Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją ne­bu­vo, bet aš taip su­bren­dau. Bai­gęs mo­kyk­lą ėmiau dirb­ti, bet greit išė­jau į so­vie­ti­nę ar­mi­ją. Iš pra­džių pa­te­kau į ser­žan­tų mo­kyk­lą Gor­kio ap­skri­ty­je. Mė­gau spor­tuo­ti, man pa­ti­ko. Įsi­gi­jau fo­tog­ra­met­ris­to spe­cia­ly­bę, pra­dė­jau drau­gau­ti su fo­toa­pa­ra­tu. Po še­šių mė­ne­sių per­kė­lė la­bai to­li, ša­lia Vla­di­vos­to­ko. Net ato­sto­gų neiš­lei­do, nes bu­vo per to­li. Ati­tar­na­vęs 11 pa­rų va­žia­vau na­mo trau­ki­niu.

– Di­de­lis at­stu­mas nuo ka­ta­li­kiš­kos Lie­tu­vos per dve­jus me­tus ne­pri­ge­si­no ti­kė­ji­mo?

– Išei­nant į ka­riuo­me­nę ku­ni­gas Ig­nas Ja­ku­tis iš Ig­na­li­nos man da­vė ro­žan­tė­lį, su­ka­mą ant pirš­to. Sun­ku bu­vo jį iš­sau­go­ti. Per pa­tik­ri­ni­mus ry­te ir va­ka­re tu­rė­jai nu­siim­ti pi­lo­tę ir į ją vis­ką su­si­dė­ti, ką tu­ri ki­še­nė­je. Tai aš tą ro­žan­tė­lį dė­da­vau į del­no apa­čią, o ke­pu­rė­lę ant vir­šus.

– Grį­žęs sto­jo­te į Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją?

– Tai ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Rei­kė­jo praei­ti so­vie­ti­nio sau­gu­mo filt­rą. Pra­šė pa­si­ra­šy­ti, kad bend­ra­dar­biau­siu. Sa­kiau, kad ne­ga­liu ši­to pa­da­ry­ti, sa­kė – neįs­to­si. Po po­ros mė­ne­sių ga­vau te­leg­ra­mą, kad priė­mė į se­mi­na­ri­ją. Kaž­koks ste­buk­las. Tais me­tais mū­sų priė­mė 11, bu­vo­me di­džiau­sias kur­sas, pa­pras­tai po 5–6 priim­da­vo.

– Vė­liau pa­ts ta­po­te Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riu­mi. Iš Kau­no – į Šiau­lius. Ar Šiau­liai ta­po sa­vu mies­tu?

– Tu­rė­jau 11 pa­sky­ri­mų. Juo­kiau­si, kad nie­kur ne­ti­kau, ta­da pa­sky­rė vys­ku­pu ir nu­krei­pė į Šiau­lius. Vys­ku­pys­tė – Die­vo va­lios vyk­dy­mas. Šiau­liai man la­bai pa­ti­ko. Įau­gau, la­bai mie­las mies­tas, žmo­nės ge­ri.

Vis­kas tu­ri sa­vo prie­žas­tį. Jei mes pa­sa­ky­si­me, kad mes vis­ką su­pran­ta­me ir ži­no­me, bū­si­me dau­giau ne­gu Die­vas.

– Vys­ku­pas – dau­giau ad­mi­nist­ra­to­rius ar ti­kin­čių­jų ga­ny­to­jas?

– Ir taip, ir taip. Kai at­va­žia­vau į Šiau­lius, ne­bu­vo kur gy­ven­ti. Glau­džiau­si pas kle­bo­ną ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je. Sa­vi­val­dy­bė iš 2 aukš­tų na­me­lio iš­kel­di­no šei­mas ir mes jį su­si­tvar­kė­me. Pir­ma­me aukš­te bu­vo ku­ri­ja, ant­ra­me – aš gy­ve­nau su se­su­tė­mis. Dvi ma­no se­se­rys man pa­de­da: ve­na pa­sau­lie­tė, ki­ta – vie­nuo­lė.

Pra­dė­jo­me gal­vo­ti apie nau­jos ku­ri­jos sta­ty­bą. Taip gi­mė Pas­to­ra­ci­nio cent­ro idė­ja. 10 me­tų bu­vau ka­riuo­me­nės vys­ku­pu, tu­rė­jau daug pa­žin­čių ir Ita­li­jo­je, ir Vo­kie­ti­jo­je, ir Ame­ri­ko­je. Vi­si po tru­pu­tė­lį pa­dė­jo.

– Ta­čiau šis su­ma­ny­mas su­lau­kė ne­men­ko mies­tie­čių prie­šiš­ku­mo...

– Bu­vo vis­ko, te­ko su­lauk­ti ir prie­šiš­ku­mo. Ten au­go krū­my­nas, ge­rai ja­me bu­vo gy­ven­ti al­ko­ho­li­kams. Žmo­nės ver­ti­no įvai­riai. Tai nor­ma­lu, toks gy­ve­ni­mas. Da­bar vi­si džiau­gia­si ir sa­ko, kad tai yra mies­to puoš­me­na. Pa­tal­pų rei­kė­jo ir šei­mos, ir ka­te­che­ti­niam, ir evan­ge­li­za­ci­niam, ir jau­ni­mo cent­rams, bu­vo­me iš­si­bė­gio­ję po mies­tą, nuo­mo­jo­mės. Da­bar esa­me kar­tu, bend­rau­jam, dir­bam – ste­buk­las.

– Jūs rū­pi­no­tės ir dar vie­na sta­ty­ba – baž­ny­čia pie­ti­nia­me ra­jo­ne?

– Šiai baž­ny­čiai šį­met jau 10 me­tų, vi­sus tuos me­tus jo­je die­ną ir nak­tį vyks­ta Šven­čiau­sio sak­ra­men­to ado­ra­ci­ja (gar­bi­ni­mas). Ant­ra­me aukš­te yra įreng­ti du kam­ba­rė­liai. Nak­tį žmo­nės kei­čia­si, ei­na pail­sė­ti. Esa­me dė­kin­gi žmo­nėms už jų bu­dė­ji­mą ir mal­dą. Ge­ra gy­ven­ti, kai ži­nai, kad mel­džia­mės vie­ni už ki­tus ir stip­ri­na­me ke­lio­nė­je.

– Iš­sau­go­jo­te ir sa­vo po­mė­gius – fo­tog­ra­fi­ją, ke­lio­nes į kal­nus. Kas­met iš­lei­džia­te me­tų ka­len­do­rių. Idė­jų ne­prit­rūks­ta­te?

– Idė­jų la­bai daug, kad tik lai­ko už­tek­tų. Šių me­tų ka­len­do­riaus te­ma – apaš­ta­lo Pau­liaus ke­liai Grai­ki­jo­je. Ke­liau­ju ir į kal­nus. Svei­ka­tos dar Die­vu­lis duo­da. Šį­met bu­vo­me Ita­li­jos Al­pė­se, tai pir­mą kar­tą su­ra­dau adel­vei­sų – kal­nų gė­lių. Ma­tyt, tai ju­bi­lie­ji­nė sėk­mė.

– Ko­kia vys­ku­po die­na?

– Ke­liuo­si 5 va­lan­dą. Da­rau mankš­tą, spor­tuo­ja­me, mel­džia­mės, skai­to­mas ry­to bre­vi­jo­rius – ku­ni­giš­kos mal­dos. 7 va­lan­dą – Mi­šios. Po Mi­šių su vi­su ko­lek­ty­vu kar­tu mel­džia­mės kop­ly­čio­je. To­liau – su­si­ti­ki­mai, priė­mi­mas, ke­lio­nės. La­bai daug atei­na žmo­nių pra­šy­ti pa­gal­bos. Sten­gia­mės neats­tum­ti nė vie­no.

– Esa­te lai­min­gas žmo­gus?

– Be ga­lo lai­min­gas. Ir sa­vo her­be įra­šiau: vi­suo­met džiau­ki­tės Vieš­pa­ty­je. Jei­gu tu­ri ti­kė­ji­mą ir gy­ve­ni ti­kė­ji­mo dva­sia, tai – di­džiau­sias džiaugs­mas.

Suė­jus 75 me­tams rei­kia ra­šy­ti po­pie­žiui pra­šy­mą at­si­sa­ky­ti vys­ku­pys­tės. Dar tu­riu pen­ke­rius me­tus ir, jei Die­vu­lis duos svei­ka­tos, dar šį tą nu­veik­siu.

Ne­ga­li­me iš­kreip­ti baž­ny­čios mi­si­jos

– Ru­de­nį baž­ny­čio­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti di­de­lį bū­rį jau­nų šei­mų, vai­kų – vyks­ta pa­si­ren­gi­mas pir­ma­jai ko­mu­ni­jai. Po ko­mu­ni­jos iš šio bū­rio baž­ny­čio­je lie­ka vie­nas ki­tas. Ko­dėl ne­pa­vyks­ta jų iš­lai­ky­ti?

– Prik­lau­so nuo tė­vų. Kai aš au­gau, vis­kas bu­vo taip na­tū­ra­lu, ka­dan­gi tė­vai bu­vo gi­liai ti­kin­tys. Da­bar gi at­ve­da tė­vai vai­ku­čius, pa­lie­ka baž­ny­čio­je ir nuei­na į "mak­si­mas". Pra­šo­me ir kvie­čia­me da­ly­vau­ti kar­tu, kad vai­kas jaus­tų tė­vų pa­rei­gą. O dar kai šei­mos kar­tais bū­na ne­tvar­kin­gos, iš­si­sky­ru­sios, ne­ga­li ei­ti sak­ra­men­to, priim­ti ko­mu­ni­jos. Vai­kas klau­sia ma­mos, ko­dėl tu nei­ni. Net­var­kin­gas gy­ve­ni­mas ir nu­ve­da mus to­kiu klai­din­gu ke­liu. Tė­vai kar­tais ir pa­si­juo­kia iš vai­kų baž­ny­čio­je, vai­kai mums pa­pa­sa­ko­ja.

– Pa­sau­ly­je vis­kas la­bai spar­čiai kei­čia­si, o baž­ny­čio­je de­šimt­me­čiais tų po­ky­čių be­veik nė­ra. Gal tai ir­gi vie­na iš prie­žas­čių, ne­pat­rau­kian­čių jau­nes­nius žmo­nes?

– Baž­ny­čia – tra­di­ci­jų per­tei­kė­ja. Apaš­ta­las Pau­lius per­da­vė ti­kė­ji­mo ži­nią, ir mes – tar­si spor­ti­nin­kai, bė­gan­tys es­ta­fe­tę. Mes esa­me baž­ny­čios moks­lo te­sė­jai. Vis­kas yra pa­sa­ky­ta Šven­ta­ja­me raš­te, ir tai yra be ga­lo bran­gu. Ga­li keis­tis tik for­mos. Anks­čiau Mi­šias prie vie­no al­to­riaus tik vie­nas ku­ni­gas ga­lė­jo lai­ky­ti, da­bar Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mas nu­ta­rė, kad ga­li­me au­ko­ti vi­si kar­tu.

Baž­ny­čio­je tu­ri iš­lik­ti gi­li dva­sin­ga pa­slap­tis, ku­rio­je įvyks­ta tas dva­si­nis ste­buk­las, kai duo­na virs­ta Kris­taus kū­nu, o vy­nas krau­ju. Po vi­so to su gi­liu ti­kė­ji­mu ir pa­gar­ba sa­ko­me: ti­kė­ji­mo pa­slap­tis. Čia ne­ga­li bū­ti jo­kių pa­si­kei­ti­mų. Die­vas yra am­ži­nas ir jo tie­sos ne­si­kei­čia.

– Baž­ny­čia pa­sta­ruo­ju da­ro įta­ką spren­di­mų priė­mi­me dėl įvai­rių vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo nor­mų – dirb­ti­nio ap­vai­si­ni­mo, vie­nos ly­ties san­tuo­kų ir pa­na­šių. Ar ji ne­tu­rė­tų la­biau rū­pin­tis žmo­nių ti­kė­ji­mo rei­ka­lais, dva­si­niais da­ly­kais?

– Mes pa­de­da­me kiek­vie­nam žmo­gui ras­ti tie­sos ke­lią. Jei mes sa­ky­si­me, kad baž­ny­čia pri­ta­ria vie­nos ly­ties san­tuo­koms, abor­tams, tai ką ta­da baž­ny­čia vei­kia? Jos mi­si­ja iš­kreip­ta. Baž­ny­čia tu­ri bū­ti tie­sos liu­dy­to­ja. Kris­tus sa­kė: aš esu ke­lias, tie­sa ir gy­ve­ni­mas, kas se­ka ma­ne, ne­vaikš­čio­ja tam­sy­bė­se, bet tu­ri am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo švie­są. Jei baž­ny­čia pri­ta­ria blo­giui, ji ga­li už­si­da­ry­ti.

– Opo­nen­tai jums pa­sa­ky­tų, kad ir vie­nos ly­ties as­me­nų mei­lė ne­ga­li bū­ti blo­gis.

– Ko­kia čia mei­lė? Ar iš tos mei­lės gims­ta vai­kai? Čia ne mei­lė, o nuo­dė­mė. Vis­ką va­din­ki­me sa­vais var­dais. Vis­kas la­bai aiš­ku, tik pa­sau­lis da­bar nu­kly­do nuo tie­sos ke­lio, o mes ne­ga­li­me klai­džio­ti, mes tu­ri­me tie­sos ke­lio lai­ky­tis.

Da­bar mes vi­so­kius da­ly­kus iš­si­gal­vo­ja­me. Prie ko tai pri­ve­da? Kei­čia­si ly­tį, o po to žu­do­si. Lo­ši­mo na­mai – tūks­tan­čiai pra­šo­si ne­beį­lei­džia­mi. Pra­ran­da vis­ką. Jei ma­no va­lia bū­tų, už­da­ry­čiau vi­sus lo­ši­mo na­mus.

Atė­jo pas ma­ne žmo­gus ir pa­sa­ko­ja: aš bu­vau spor­ti­nin­kas, tre­ne­ris, tu­rė­jau la­bai ge­ras pa­rei­gas. Vi­si ma­ne my­lė­jo, pa­si­ti­kė­jo. Vi­si man sko­lin­da­vo pi­ni­gus. O aš pra­ra­dau vis­ką. Da­bar vi­si nu­si­grę­žė ir lin­ki kuo grei­čiau ga­lą gau­ti. Žmo­nės be­va­liai. Jiems rei­kia pa­gal­bos. Vie­to­je lo­ši­mų na­mų tu­rė­tų bū­ti spor­to aikš­te­lės, tre­ni­ruok­liai, kur jau­ni­mui ga­lė­tų duo­ti ener­gi­jos, jė­gos, stip­ry­bės, o da­bar tau­ta žūs­ta.

– Baž­ny­čios gal­va ta­pęs po­pie­žius Pran­ciš­kus sklei­džia li­be­ra­les­nį po­žiū­rį į vi­suo­me­nės reiš­ki­nius. Kas kei­čia­si?

– Ne tik Po­pie­žius ir mes tą pa­tį sa­ko­me. Mes nė vie­no žmo­gaus ne­smer­kia­me. Kris­tus atė­jo ne pa­smerk­ti žmo­nių, o juos iš­gel­bė­ti. Bet mes tu­ri­me pa­sa­ky­ti tie­są, pa­sa­ky­ti, kur yra blo­gis, kur gė­ris, o žmo­gus tu­ri pa­si­rink­ti. Nė vie­nam prie­var­tos ne­tai­ky­sim. Mes tu­ri­me ei­ti tie­sos ke­liu taip, kad net gy­vy­bę ati­duo­tum už tie­są, už Kris­tų, už am­ži­ną­ją tai­ką.

Apie po­ky­čius sun­ku pa­sa­ky­ti. Tu­ri žmo­gus keis­tis as­me­niš­kai. Ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kad pa­si­kei­tė Lie­tu­va, pa­sau­lis atė­jus tam po­pie­žiui. Po­pie­žius la­bai gra­žiai kal­ba, gra­žiai aiš­ki­na, sten­gia­si su di­de­le mei­le pri­si­glaus­ti prie kiek­vie­no – ir nu­si­dė­je­lio, ir vargs­tan­čio, ir be­na­mio, ir pa­bė­gė­lio. Tai la­bai nor­ma­lu ir la­bai rei­kia. Bet ar pa­si­keis pa­sau­lis, ar pa­si­keis žmo­gus, pri­klau­so as­me­niš­kai.

– Baž­ny­čios at­sto­vus daž­nai ma­to­me ša­lia val­džios – vals­ty­bės, mies­to. Taip baž­ny­čia su­si­ta­pa­ti­na su val­džia?

– Mes su vi­sais drau­gau­ja­me, kiek­vie­nas žmo­gus yra bran­gus. Ar Vy­riau­sy­bės at­sto­vas, ar pre­zi­den­tas, ar me­ras – mes su vi­sais bend­rau­ja­me ir spren­džia­me pro­ble­mas. Mū­sų pa­rei­ga – vi­sus su­kel­ti į dan­gų. Mes ne­skirs­to­me žmo­nių į par­ti­jas. Mums vi­si žmo­nės yra ly­gūs – bro­liai ir se­se­rys.

Ti­kė­ji­mas iš­sau­gos nuo su­si­nai­ki­ni­mo

– Die­vas taip pa­mi­lo pa­sau­lį, jog paau­ko­jo sa­vo sū­nų, kad kiek­vie­nas, ku­ris ti­ki, ne­pra­žū­tų – skel­bia Šven­ta­sis raš­tas. Ko­dėl to­kia di­de­lė da­lis žmo­nių ne­prii­ma ti­kė­ji­mo do­va­nos?

– Žmo­gui duo­ta lais­vė, o pik­ta­sis įvai­riais bū­dais gun­do. Gy­ve­ni­mas yra tam tik­ra ko­va tarp blo­gio ir gė­rio. Vis­kas pa­jung­ta ne ta link­me. Vi­sa in­ter­ne­ti­nė erd­vė yra pri­pil­dy­ta be­ga­li­nio blo­gio, o žmo­gus yra silp­nas.

Da­bar tė­vai pa­tys per­gy­ve­na, kad vai­kai iš­ti­sas va­lan­das pra­lei­džia prie kom­piu­te­rio ar­ba žiū­ri fil­mus vi­są nak­tį, o ry­te ne­tu­ri jė­gų ei­ti į mo­kyk­lą. Vi­si nu­kry­pi­mai yra blo­gis, bet mes ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad in­ter­ne­ti­nė erd­vė yra blo­gai: ir su­ži­no­ti ga­li­me daug, ir laiš­kus ra­šy­ti. Bet pir­miau­sia tu­ri­me iš­siug­dy­ti va­lią. Kaip sa­kė Mai­ro­nis: "Su­kur­kim žmo­nės šių die­nų, gel­ži­nę va­lią mil­ži­nų, ki­taip, kaip smil­gos mes pra­žū­sim". O kas ug­do va­lią? Lo­ši­mo na­mai? Bū­ri­mo sa­lo­nai? Mes tu­ri­me ei­ti tie­sos ke­liu.

– Ti­kė­ji­mas ir ži­no­ji­mas – kaip su­de­ra tar­pu­sa­vy­je?

– Pa­kal­bė­kim apie pa­sau­lio rai­dą. Ne­gi iš nie­ko vis­kas stai­ga pa­si­da­rė – be jo­kios iš­min­ties, be jo­kio kū­rė­jo? Jei mes ma­to­me mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną, kaž­kas jį tu­rė­jo su­kur­ti. Paim­kim žmo­gų. Moks­li­nin­kai dau­gy­bę me­tų stu­di­juo­ja žmo­gaus psi­cho­lo­gi­ją, san­do­rą. Kaip sun­ku įsi­skverb­ti ir pa­gy­dy­ti žmo­gaus ląs­te­lę. Tai yra toks ste­buk­las, ir pa­sa­ky­ti, kad vis­kas at­si­ra­do iš be­ždžio­nės, yra juo­kin­ga.

Vis­kas tu­ri sa­vo prie­žas­tį. Jei mes pa­sa­ky­si­me, kad mes vis­ką su­pran­ta­me ir ži­no­me, bū­si­me dau­giau ne­gu Die­vas.

Į žmo­gaus gy­vy­bę tu­ri­me žiū­rė­ti su di­de­le pa­gar­ba ir ją sau­go­ti. Anks­čiau pa­čios mo­ti­nos ne­la­bai ži­no­jo, kas su jo­mis vyks­ta. Ai, sa­ky­da­vo, čia iš­va­ly­mas, čia vie­nas juo­kas. O ka­da jos ek­ra­ne pa­ma­to ma­žą kū­di­kė­lį, kai ju­da ran­ky­tės, ko­jy­tės, sa­ko, kaip aš ga­liu da­ry­tis abor­tą, žu­dy­ti sa­vo vai­ką.

Vi­sa­ta yra be­ga­li­nė iš­min­tis. Mes tik su­ga­di­nam ir nie­ko ne­ga­lim pa­tai­sy­ti. Jei mes ne­sau­go­sim gam­tos, ne­bran­gin­si­me vie­nas ki­to, la­bai grei­tai ei­si­me su­si­nai­ki­ni­mo ke­liu. Nes pa­me­tė­me ver­ty­bes, tik­rą­jį ke­lią. La­bai pa­pras­ta.

– Lau­kia­me šven­tų Ka­lė­dų. Pra­si­dė­jo ypa­tin­gas me­tas – Ad­ven­tas. Kaip rei­kė­tų pra­smin­gai jį iš­gy­ven­ti?

– Kai lau­ki bran­gaus sve­čio, tai ne­klau­si, ką rei­kia da­ry­ti. Ruo­šia­mės, puo­šia­mės, tvar­ko­mės. Taip ir Kris­taus atė­ji­mui. Svar­biau­sia pa­ruoš­ti sa­vo šir­dį. Iš­pa­žin­tis, ko­mu­ni­ja, mal­da – ir atei­na Kū­čių va­ka­ras. Lau­žo­me plot­ke­lę, at­lei­džia­me vie­ni ki­tiems ir su mei­le su­tin­kam.

Ar­tė­jant šven­toms Ka­lė­doms no­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad Ka­lė­dų Kris­tus atei­tų į kiek­vie­no šir­dį ir ją pa­vers­tų dan­gu­mi.