Devyniasdešimt garbės piliečio Vytenio Rimkaus metų

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus šven­čia de­vy­nias­de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį. "Kad li­gos ne­to­bu­lė­tų!" – sau lin­ki ju­bi­lia­tas.
Penktadienį Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no gar­bės pi­lie­čiui, me­no­ty­ri­nin­kui, dai­li­nin­kui pro­fe­so­riui Vy­te­niui Rim­kui su­ka­ko de­vy­nias­de­šimt. "Nors ir ap­tin­gęs, ne­ga­li vi­siš­kai nie­ko ne­dirb­ti", – šyp­so­si pro­fe­so­rius, aky­lai se­kan­tis ir kul­tū­ros, ir po­li­ti­kos ak­tua­li­jas. V. Rim­kaus gy­ve­ni­mas – su­dė­tin­ga epo­cha. Su skaus­min­gais pra­ra­di­mais ir įvy­kiais, pri­lygs­tan­čiais ste­buk­lui.
Čes­la­vos ir Vy­te­nio Rim­kų na­muo­se jau ket­vir­ta­die­nį ne­ti­lo te­le­fo­nas – plau­kė svei­ki­ni­mai 90-ojo ju­bi­lie­jaus pro­ga. Kam­ba­ry­je dar ne­nu­vy­tu­sios ir žmo­nos Č. Rim­kie­nės gim­ta­die­nio ro­žės.

Svei­ki­ni­mų me­tas

Be­si­kal­bant ju­bi­lia­tas su­lau­kia ypa­tin­gos do­va­nos – ko­lek­ci­nin­kas Pet­ras Ka­mins­kas at­ne­ša švie­žu­tė­lį al­bu­mą "Dai­li­nin­kų dar­bai Ka­mins­kų šei­mos ir ki­tų ko­lek­ci­nin­kų rin­ki­niuo­se". Įžan­gą šiam lei­di­niui pa­ra­šė V. Rim­kus, al­bu­me yra kū­ri­nių iš jo ko­lek­ci­jos.

"To­kiuo­se al­bu­muo­se ga­li­ma ras­ti ži­no­mų dai­li­nin­kų ne­ži­no­mų dar­bų. Kul­tū­ros is­to­ri­kams tai yra fak­tas", – var­ty­da­mas al­bu­mą, sa­ko V. Rim­kus.

Bend­ra­dar­biau­da­mi su P. Ka­mins­ku, jie iš­lei­do jau ke­lio­li­ka al­bu­mų, ku­riuo­se pa­gal te­mas su­rink­ti se­nie­ji at­vi­ru­kai, nuo­trau­kos. Tu­ri pla­nų ir atei­čiai.

Sau­lės už­lie­ta­me kam­ba­ry­je – ga­ly­bė kny­gų, sie­nos nu­ka­bin­tos pa­veiks­lais, nuo pa­lan­gės na­mus sau­go me­di­niai die­vu­kai. Iš bal­ko­no svei­ki­na nuo­la­ti­nės vieš­nios – zy­lės. Ži­no, kur kas­dien jų lau­kia le­sa­las.

"Kai grį­žau iš Si­bi­ro, tu­rė­jau me­di­nį "če­mo­da­niu­ką", ja­me tik tep­tu­kai, da­žų, rep­ro­duk­ci­jų. O da­bar! Rei­kia kaž­ką da­ry­ti, po tru­pu­tį da­li­nu. Ne­ran­du ar­chy­vo, ku­ris pil­nai pe­rim­tų. Gal mu­zie­jui, gal bib­lio­te­kai – neaiš­ku", – svars­to V. Rim­kus.

Ir nu­žvel­gęs ant sie­nos ka­ban­čius pa­veiks­lus tei­rau­ja­si, ar at­pa­žįs­ta­ma jau­na mer­gai­tė jo kū­ri­ny­je. Čes­la­vą nu­pie­šė 1948 me­tais.

Č. Rim­kie­nė at­ne­ša pa­ro­dy­ti ka­dai­se nuo V. Rim­kaus gau­tą pa­svei­ki­ni­mą – įrė­min­tą ave­les ga­nan­čio Jė­zaus Kris­taus pa­veiks­lė­lį, ant ku­rio nu­ga­rė­lės pa­ra­šy­tas ke­tu­rei­lis ir pa­si­ra­šy­ta: "Se­su­tei Če­sy­tei nuo Vy­tu­ko Pir­mos Šven­tos Ko­mu­ni­jos pro­ga". 1947 me­tai.

"Gal­vo­jau bū­ti ar­chi­tek­tu, gal dai­li­nin­ku, ban­džiau ei­liuo­ti, bu­vau li­te­ra­tų bū­re­lio pir­mi­nin­kas", – praė­ju­siais me­tais iš­leis­tos jau­nys­tės poe­zi­jos kny­gos "Pi­lė­nų did­vy­riai" įžan­go­je ra­šo V. Rim­kus.

Gy­ve­ni­mas bu­vo įno­rin­ges­nis – trem­tis, mir­ties baus­mės nuo­spren­dis, pa­keis­tas į 25 me­tus la­ge­rio, 10 me­tų trem­ties bei 5 me­tus be tei­sių. Miš­ko kir­ti­mo dar­bai, trak­to­ri­nin­ko moks­lai. Grį­žus į Lie­tu­vą, da­žy­to­jo ir šalt­kal­vio dar­bas, nea­ki­vaiz­di­niu bū­du įgy­tas bran­dos ates­ta­tas, baig­ta Pe­ter­bur­go (ta­da – Le­ning­ra­do) dai­lės aka­de­mi­ja ir įgy­ta me­no­ty­ri­nin­ko spe­cia­ly­bė. Il­ga­me­tis dar­bas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (da­bar – uni­ver­si­te­tas) dės­ty­to­ju, do­cen­tu, pro­fe­so­riu­mi, ap­gin­ta dak­ta­ro ir ha­bi­li­tuo­to dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja.

V. Rim­kus – dau­gy­bės kny­gų ir pub­li­ka­ci­jų au­to­rius, su­ren­gęs ne vie­ną pa­ro­dą. Mi­ke­lio pri­zi­nin­kas, gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kas, Sta­sio Šal­kaus­kio pre­mi­jos lau­rea­tas, Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no V laips­nio or­di­no ka­va­lie­rius, Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­jos lau­rea­tas, ap­do­va­no­tas Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Gar­bės ženk­lu "Nešk sa­vo švie­są ir ti­kėk". Tris ka­den­ci­jas bu­vo Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­riu.

V. Rim­kus gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją yra iš­lei­dęs biog­ra­fi­ne kny­ga "Epo­chų san­dū­ros. Ma­no ta­kai ta­ke­liai", 2018–2019 me­tais iš­sa­mus po­kal­bių cik­las su V. Rim­ku­mi bu­vo spaus­di­na­mas "Šiau­lių kraš­to" lei­di­ny­je "Ato­lan­kos".

Va­kar su ju­bi­lie­ju­mi V. Rim­kų svei­ki­no Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Be­za­ras, Sei­mo na­riai Ri­ma Baš­kie­nė, Sta­sys Tu­mė­nas, Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kai.

Va­sa­rio 6 die­ną V. Rim­kus bus pa­svei­kin­tas iš­kil­min­ga­me Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­dy­je.

Su­dė­tin­ga epo­cha

– Ar jums svar­bi gi­mi­mo die­na?

– Oi Die­ve, vi­sai ne­svar­bi! Tik taip su­si­klos­to – pra­de­da gi­mi­nės pri­min­ti, ne­bė­ra, kur ding­ti. Sup­ran­tu, su­ka­ko 5 me­tai, tai ju­bi­lie­jus yra! Suau­gu­siems, sa­ky­čiau, 50 me­tų pa­grin­di­nis ju­bi­lie­jus. Kaž­kas bu­vo, kaž­kas bus. O da­bar – se­nat­vė, nors ne­si­no­ri to pri­pa­žin­ti. Ne­no­riu aš pri­pa­žin­ti, kad jau tiek me­tų.

– Bet iki šiol daug nu­vei­kia­te!

– Tai kad ver­čia! Pa­ra­šau įva­dus – ne­tru­kus išeis kny­ga apie kel­miš­kį liau­dies meist­rą Val­dą Ban­dzą.

Su P. Ka­mins­ku lei­džia­me ma­ža­ti­ra­žes kny­gas. Sa­ky­čiau, ma­ža­ti­ra­žių lei­di­nių epo­cha da­bar. Žmo­nės ir as­me­ni­nius nuo­trau­kų al­bu­mus iš­lei­džia. Pa­vyz­džiui, pa­ra­šiau Vy­tau­tui Jan­kaus­kui (bu­vęs pre­ky­bi­nin­kas, pri­si­mi­ni­mų kny­gų au­to­rius – red.) pla­tų įva­dą, jis iš­lei­do gau­tų ap­do­va­no­ji­mų al­bu­mą.

– Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­ji bib­lio­te­ka su­da­rė jū­sų bib­liog­ra­fi­jos ro­dyk­lę, api­man­čią 1940–2019 me­tų straips­nius, kny­gas, moks­lo dar­bus, kū­ry­bi­nę veik­lą. Tūks­tan­čiai pub­li­ka­ci­jų. Pir­mo­ji nu­ro­do­ma dar 1940 me­tais. Pri­si­me­na­te, nuo ko pra­dė­jo­te?

– Esu pa­si­da­ręs ko­pi­jas, va­žia­vau į Vil­nių, M. Maž­vy­do bib­lio­te­ka tu­ri se­nus komp­lek­tus. Pir­mo­ji ži­nu­tė bu­vo apie tai, kad ki­lo gais­ras ir su­de­gė kai­my­no Sa­ba­liaus­ko gy­ve­na­ma­sis na­mas. Vai­kų laik­raš­tu­ke "Kregž­du­tė" bu­vo pub­li­kuo­ta, ten spaus­din­da­vo moks­lei­vių ži­nu­tes.

Be­si­mo­kant gim­na­zi­jo­je, bu­vo iš­spaus­din­ti ir pir­mie­ji ma­no ta­ry­bi­niai ei­lė­raš­čiai – trys. Tu­riu iš­kar­pas, bu­vo "Rau­do­no­je vė­lia­vo­je", vie­ną net "Tie­sa" per­si­spaus­di­no. Įdo­miau­sia, kad ei­lė­raš­tis apie Ta­ry­bi­nę ar­mi­ją at­spaus­din­tas tą die­ną, kai mū­sų šei­ma at­si­dū­rė va­go­ne. Ly­giai tą die­ną. Kla­sės drau­gai nuo to­lo mo­ja­vo kaž­ką iš­kė­lę.

Ant­ra ver­tus, man, kaip po­grin­di­nin­kui, kai da­ly­va­vau pa­si­ta­ri­me miš­ke, aiš­kiai bu­vo pa­sa­ky­ta: ap­si­sau­go­ji­mo prie­mo­nė. Jei tik ga­li, stok į kom­jau­ni­mą, ra­šyk ra­ši­nius ta­ry­bi­nius – kaip prie­dan­ga.

Vie­nas, ki­tas toks ei­lė­raš­tu­kas bu­vo – kad kaž­kas kol­cho­ze da­ro­ma, kad mies­tas at­sta­to­mas.

– O bū­da­mas trem­ty­je pa­ra­šė­te "Vie­ną juo­kin­gą poe­mą", jo­je anks­čiau lai­ko nu­ma­ri­no­te Sta­li­ną ir jį pa­siun­tė­te aiš­kin­tis prie dan­gaus var­tų pas Šven­tą Pet­rą. Ne­bi­jo­jo­te?

– Trem­ty­je nie­kas ne­gal­vo­jo, kad kaž­kas do­mė­sis. Ži­no­ma, dar Sta­li­nui gy­vam bū­nant jį ve­džio­ti po mir­ties ka­ra­lys­tę... Tai at­si­spin­di ma­no nuo­spren­dy­je: "Pra­va­dil zlob­nu­ju kle­ve­tu na imia važ­dia na­ro­dov" ("Pik­ty­biš­kai šmei­žė tau­tų va­dą"). Tar­dy­mo pro­to­ko­luo­se, nuo­spren­džiuo­se Sta­li­no var­das nie­kur ne­ra­šo­mas. Šven­tas – ne­mi­nėk Die­vo var­do be rei­ka­lo. Bu­vo taip. De­ja.

– Ar ste­bi­na anų die­nų jau­nuo­lis Vy­te­nis Rim­kus, jo min­tys?

– La­bai su­dė­tin­ga epo­cha. Dvi­gu­ba oku­pa­ci­ja, dvi­gu­bas bu­vi­mas. Kuo už­siim­ti, ką veik­ti, kaip iš­lik­ti?

Tos epo­chos Lie­tu­vos žmo­nės bu­vo su­si­dve­ji­nę. Nie­kas ne­ga­lė­jo tiks­liai ži­no­ti: o kas tu toks esi? Ar tu esi bu­vęs par­ti­za­nas? Ar tu esi jau ko­mu­nis­tas?

Kai par­ti­za­ni­nis ka­ras žlu­go, rei­kė­jo slaps­ty­sis, rei­kė­jo do­ku­men­tų, kaž­kaip ki­taip vaiz­duo­ti ir ta­ry­tum už­mirš­ti.

Tie, ku­rie sto­jo į kom­par­ti­ją – da­lis dėl to, kad gau­tų tar­ny­bą, ge­res­nį dar­bą. O dū­šio­je? Kaip pa­gal­vo­si. Cent­ro ko­mi­te­to na­rys slap­ta šliū­bą baž­ny­čio­je ėmė, kom­par­ti­jos sek­re­to­rė, o na­muo­se mie­ga­ma­ja­me ties lo­va – di­de­lis Kris­taus pa­veiks­las. Sa­kė, rei­kia va­ka­ri­nes mal­das at­lik­ti. Toks bu­vo žmo­nių su­si­dve­ji­ni­mas.

– Ko­kią įta­ką toks bū­vis pa­da­rė šian­die­ni­nei vi­suo­me­nei?

– Kaž­kiek pe­rė­jo į tą pa­čią dvi­gu­bys­tę. Ir da­bar kar­tais ne vi­sai aiš­ku, kas tu toks esi. Ar pri­si­tai­kęs? Vis­ko yra.

Ma­no to­kia nuo­mo­nė: da­bar ne­be tiek svar­bu, kas jis bu­vo, o ką da­bar da­ro.

Jei­gu Sta­li­nas ne­bū­tų mi­ręs, kas aš bū­čiau – ru­so­fi­las?

Tris­de­šim­tų­jų gi­mi­mo

– Šių me­tų Ko­vo 11 die­ną bus mi­ni­mas at­kur­tos Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės 30-me­tis. Kaip jums at­ro­do šian­die­ni­nė Lie­tu­va?

– Čia yra man ste­buk­las. Anais me­tais, kai jau bu­vo bran­dos me­tai, kai jau dir­bi, sie­ki moks­li­nio laips­nio su vi­so­kio­mis pe­ri­pe­ti­jo­mis, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pro­ble­ma – kaž­kur ne­pa­sie­kia­mo­je to­lu­mo­je. Vi­sa pa­sau­li­nė rai­da, Ta­ry­bų Są­jun­gos plė­ti­ma­sis, ga­lios au­gi­mas. Pa­si­bai­gė par­ti­za­ni­nis ka­ras, nu­si­ne­šė tūks­tan­čius au­kų. Koks li­ko at­si­ga­vi­mo ke­lias? Kul­tū­ri­nė veik­la. Lie­tu­vių kal­bos, kul­tū­ros iš­sau­go­ji­mo pro­ble­ma. Ir kul­tū­ra pra­dė­jo aug­ti. Aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se Lie­tu­va iš­lai­kė lie­tu­vių kal­bą.

At­si­ra­do poe­tai, kaip J. Mar­cin­ke­vi­čius, A. Bal­ta­kis, net E. Mie­že­lai­tis – to­kia už­slap­tin­ta, dvi­gu­ba kū­ry­ba. Suk­les­tė­jo teat­ras, nes spek­tak­liuo­se sim­bo­li­ne kal­ba bu­vo kaž­kas pa­sa­ko­ma.

Man šian­die­nos Lie­tu­va at­ro­do ge­rai, o klai­dų ir var­gų vi­sa­da yra. Tik tiek, kad ap­si­ri­ko žmo­nės, ku­rie ma­nė: ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va, pui­kus, lais­vas gy­ve­ni­mas, džiau­gia­mės, "ba­lia­vo­ja­me" ir vis­kas.

Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mas iš kar­to įpa­rei­go­ja nau­jiems var­gams, nau­jam dar­bui. Tu­ri dirb­ti, tu­ri kur­ti, tu­ri kaž­ką pa­siek­ti. O ne lauk­ti, kad už ta­ve kaž­kas kaž­ką pa­da­ry­tų.

Ži­no­ma, klai­dų yra. Kaip ir žmo­gaus gy­ve­ni­me – gy­ve­ni, džiau­gie­si, stai­ga pa­jun­ti, kad jau se­nat­vė yra, kad jau daug ko ne­ga­li.

– Jū­sų kar­ta – 1930-ųjų gi­mi­mo. Ypa­tin­go lai­ko pa­ženk­lin­ta?

– Dar su­dė­tin­ges­nio li­ki­mo šiek tiek anks­tes­nė, 1920, 1925 me­tų gi­mi­mo. Ki­lo ka­ras, žmo­gaus am­žius – ka­rei­vio am­žius. Kiek­vie­na sve­ti­ma ša­lis mo­bi­li­zuo­ja. Kur ei­ti? Ką da­ry­ti? Kiek lie­tu­vių žu­vo ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je ka­riau­da­mi, kiek žu­vo vo­kie­čių ar­mi­jo­je tar­nau­da­mi, kiek žu­vo pa­si­slėp­da­mi nuo tos, ir nuo tos ar­mi­jos?

– Sa­vo jau­nys­tės poe­zi­ją iš­lei­do­te rin­ki­niu "Jau­nys­tės mei­lė ir ko­va", "Jau­nys­tės ei­les" sky­rė­te sa­vo mo­kyk­los – Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos 160-me­čio ju­bi­lie­jui, nau­jau­sias lei­di­nys – "Pi­lė­nų did­vy­riai". Ar da­bar ra­šo­te ei­lė­raš­čius?

– Pas­ku­ti­nį pa­ra­šiau pa­sku­ti­nę die­ną iš la­ge­rio išei­nant. Po to nei trem­ty­je, nei grį­žus – nie­ko ne­be­pa­ra­šiau. Ten ra­šiau, ką gal­vo­jau.

Vė­liau tik epig­ra­mų pa­ra­ši­nė­jau.

– Ko­kia da­bar te­ma jums ak­tua­li?

– Lie­tu­vo­je pra­ran­da­ma že­mės mei­lė. Ko­dėl tai įvy­ko? Ta­ry­bi­niais me­tais, jau nuo pir­mos ta­ry­bi­nės oku­pa­ci­jos, že­mė ta­po kal­tės ob­jek­tu. 30 hek­ta­rų – jau dva­ri­nin­kas. Koks dva­ri­nin­kas, ma­no tė­vai tu­rė­jo 33 hek­ta­rus, re­for­ma, 3 hek­ta­rus atė­mė. Užė­jo vo­kie­čiai, že­mė su­grį­žo, tie, ku­rie bu­vo ga­vę že­mę, ne­pa­ten­kin­ti, nuo­sto­lis. Grįž­tant vėl Ta­ry­bų Są­jun­gai, iš anks­to bu­vo ži­no­ma, kad jau ir 30 hek­ta­rų daug. Šei­ma at­si­kra­tė, pa­si­li­ko­me 15 hek­ta­rų, su di­de­liais var­gais ra­do­me žmo­gų, ku­rie li­ku­sius hek­ta­rus pri­siė­mė su vi­su der­liu­mi. Bet mo­kes­čiai: už­si­mo­ki ir vėl. Va­ro į uba­gys­tę. Že­mė tam­pa kaip naš­ta. To­liau pra­si­de­da ko­lū­kių kū­ri­mas. Įdo­mu, kad į ko­lū­kius stam­būs ūki­nin­kai leng­viau ėjo, bet smul­kie­ji la­bai prieš­ta­ra­vo, o da­lis tų, ku­rie bu­vo ga­vę ta­ry­bi­nį skly­pą, taip ir li­ko ne­ko­lū­kie­čiais, ypač Že­mai­ti­jo­je, pau­piuo­se, pa­miš­kiuo­se.

Buo­žė, mes – buož­vai­kiai. Kaip kal­tė. Už­tat ta že­mė pa­ma­žu to­lo.

Ko­lū­kių po­li­ti­ka, lau­kų di­di­ni­mas, kai­mų nai­ki­ni­mas. Vien­kie­miai be­veik vi­si su­nai­kin­ti bu­vo, kai­mų di­džio­ji da­lis ir­gi su­ny­ko. Če­sės so­dy­ba – lau­kas, nie­ko ne­li­ko, žy­din­tis so­das į tran­šė­ją bul­do­ze­riu su­vers­tas.

Vi­sa tai kei­tė žmo­gaus san­ty­kį su že­me.

Da­bar že­mė at­siim­ta, bet vi­so­kių pe­ri­pe­ti­jų at­si­ran­da. 100 hek­ta­rų – smul­kus ūkis. 1 000 hek­ta­rų – o juk tar­pu­ka­riu di­džiau­sias dva­ras bu­vo 120 hek­ta­rų! Ūki­nin­kas da­bar vers­li­nin­kas.

Be dar­bo – nuo­bo­du

– Ar yra tė­vai pa­sa­ko­ję, koks bu­vo 1930 me­tų sau­sis, kai gi­mė­te?

– Gam­tos są­ly­gos gal ne­bu­vo ak­tua­lios, ak­tua­les­nė bu­vo jų gy­ve­ni­mo pra­džia. Gi­miau ne sa­vo na­muo­se, mū­sų so­dy­ba dar ne­bu­vo pa­sta­ty­ta, kai­my­nys­tė­je, tė­vo pusb­ro­lio dva­re­ly­je, gi­miau. Ma­no vy­res­nė se­suo gi­mė Šiau­liuo­se, mies­te tė­vai sam­dė bu­tą. Kai pra­si­dė­jo sa­vo ūkio sta­ty­bos, ma­tyt, stai­ga už­puo­lė, į mies­tą ma­mos ne­beat­ve­žė, gi­miau bo­bu­tės priim­tas.

Pas­kui – li­gos, me­tus li­go­ni­nė­je bu­vau, Kau­ne, kiek tė­vų lė­šų suė­džiau. Da­bar, kai pa­gal­vo­ju, vi­so­kios li­gos, o pra­gy­ve­nau vi­sus drau­gus. Kaip čia yra? Kla­sės drau­gai, vi­si iš­mi­rė, da­lis iš jų bu­vo spor­ti­nin­kai...

– Nė­ra uni­ver­sa­laus il­go gy­ve­ni­mo re­cep­to?

– Nė­ra, tur­būt daug at­si­tik­ti­nu­mų. Ne­ži­nau, ar pa­si­džiaug­ti, ar pro­ble­miš­kai žiū­rė­ti į tai.

– Ką lai­ko­te di­džiau­sia gy­ve­ni­mo do­va­na?

– Žmo­ną. Gal jai ne taip la­bai pa­si­se­kė, bet man tai pa­si­se­kė! Daug do­va­nų yra. Apie tai tie­siog ne­pa­gal­vo­ji, gy­ve­ni­mas ei­na sa­vo ke­liu, vai­kai au­ga, užau­ga.

– 1954 me­tais ei­lė­raš­čių cik­le "Ma­no me­tai", ei­liuo­da­mas apie sau­sį, ra­šė­te, kad ke­lia­te tau­rę už bū­si­mas die­nas, nau­jas sva­jo­nes, vil­tį. Už ką da­bar kel­tu­mė­te sim­bo­li­nę tau­rę? Ko sau lin­kė­tu­mė­te?

– Svei­ka­tos, kad skaus­mas praei­tų, kad li­gos ne­to­bu­lė­tų. Pas­kui gal dar šį tą ir pa­dirb­ti. Nors ir ap­tin­gęs, ne­ga­li vi­siš­kai nie­ko ne­dirb­ti. Da­bar su­ma­žė­jo ma­no straips­nių, laik­raš­čiai pa­tys tu­ri sa­vo au­to­rius, ku­rie pui­kiau­siai pa­ra­šo ko­res­pon­den­ci­jas.

– Ne­dirb­ti tie­siog ne­ga­li­te?

– Kad la­bai nuo­bo­du pa­si­da­ro. Te­le­vi­zo­rius, kny­gos. Pas­ku­ti­nė kny­ga, ku­rią abu su žmo­na skai­to­me, Vik­to­ri­jos Dau­jo­ty­tės ir Mar­ce­li­jaus Mar­ti­nai­čio "Sug­rį­žęs iš gy­ve­ni­mo". Aš tur­būt vie­nin­te­lis Šiau­liuo­se pre­nu­me­ruo­ju "Li­te­ra­tū­rą ir me­ną", "Kul­tū­ros ba­rus". Su­si­ti­kęs "ma­so­nų lo­žė­je" pa­sa­kau, kas, kur. Da­bar net mies­to laik­raš­čiai men­kai skai­to­mi. Šiau­liai dien­raš­čio ne­be­tu­ri.

– Iš­lai­ko­te il­ga­me­tę tra­di­ci­ją – šiau­lie­čių in­te­lek­tua­lų, "ma­so­nų lo­žės", su­si­ti­ki­mus vie­no­je iš mies­to ka­vi­nių?

– Bū­ti­nai su­si­tin­ka­me. Pa­siš­ne­kė­ti, pa­si­gin­čy­ti, val­džią nau­ją pa­da­ry­ti, se­ną nu­vers­ti. Su­si­tin­ka­me kas sa­vai­tę. Nuo ke­tu­rių iki de­šim­ties žmo­nių, dau­giau­sia – dvy­li­ka.

– Kiek me­tų šiai tra­di­ci­jai?

– Apie 30 me­tų. Nuo ka­da skai­čiuo­si. Bu­vo ir prieš tai gru­pi­niai sam­bū­riai. Man te­ko bū­ti neo­fi­cia­liuo­se suė­ji­muo­se Es­ti­jo­je, Mask­vo­je.

Mask­vo­je dai­li­nin­kų są­jun­gos val­dy­bo­je bu­vo dar vie­nas ki­tas nuo ca­ro lai­kų iš­li­kęs. Va­ka­rop kvie­čia į dai­li­nin­ko dirb­tu­ves, jis mi­ręs, bet ta vie­ta – suė­ji­mo ba­zė. Kal­ba ne tik apie dai­lę, me­ną, jo rai­dą, bet ir po­li­ti­ką. Iš­ki­lo kal­ba apie sta­čia­ti­kių ti­kė­ji­mą, cerk­ves, drau­di­mą, grio­vi­mą ir sa­vo­tiš­ką cerk­vės at­gi­mi­mą. Kad net at­sa­kin­gi žmo­nės pra­dė­jo vai­kus krikš­ty­ti. Ir sė­dė­jo vie­nas Cent­ro ko­mi­te­to at­sto­vas, uži­mąs aukš­tą par­ti­nį po­stą dai­li­nin­kų są­jun­go­je. Ideo­lo­gas. Ir jį pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris už­si­puo­lė, kad sa­vo vai­kų tur­būt ne­krikš­ti­jo. Kaip jis šo­ko! "Kuo ma­ne lai­ko­te, kad sa­vo vai­kų ne­krikš­ty­čiau!"

Ar­ba – pir­mo­ji UNES­CO kon­fe­ren­ci­ja Ta­ry­bų Są­jun­go­je. Bu­vo už­sie­nie­čių su­va­žia­vę su pra­ne­ši­mais. Aš tu­rė­jau skai­ty­ti pa­grin­di­nį pra­ne­ši­mą apie Ta­ry­bų Są­jun­gos liau­dies me­ną ir mies­tą. Pra­džia Mask­vo­je, Taš­ken­te bai­gia­ma­sis ren­gi­nys. Dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas, Cent­ro ko­mi­te­to at­sto­vas Uz­be­ki­jo­je, kvie­čia už­sie­nie­čius į šei­my­ni­nį na­mų po­bū­vį. Pres­ti­ži­nis po­bū­vis, ko tik no­ri! Bet tiks­las, pa­si­ro­do, – sū­naus api­pjaus­ty­mo šven­tė! Iš Mask­vos kai ku­rie niur­nė­jo "Na­cha­ly te uz­be­ki!" ("Įžū­lūs tie uz­be­kai!"). Ko­mu­nis­tų par­ti­jos cent­ro ko­mi­te­to at­sto­vai mu­sul­mo­niš­kos šven­tės ri­tua­lus šven­čia! To­kie da­ly­kai vy­ko.

Apie mei­lės for­mas

Pa­bai­gai pro­fe­so­rius siū­lo pa­si­kal­bė­ti apie mei­lę. Ir pa­pa­sa­ko­ja dar vie­ną is­to­ri­ją su ne­ti­kė­ta ato­maz­ga. Po­kal­bis su sau­gu­mie­čiu iš tų lai­kų, kai bu­vo priim­tas dirb­ti į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą.

"Man bu­vo už­duo­tas pa­grin­di­nis klau­si­mas: "Ar jau my­li ta­ry­bų val­džią?" Kaip at­sa­ky­ti į to­kį klau­si­mą?! O nuo to pri­klau­so, dirb­si ar ne­dirb­si. At­sa­kiau klau­si­mu į klau­si­mą: "Kaip su­pras­ti tą mei­lę: ar taip, kaip vy­ras mo­te­rį, ar ko­kia ki­ta mei­lės for­ma?"

V. Rim­kus juo­kia­si – klau­si­mas, kaip ir pro­vo­ka­ci­ja, pa­ki­bo ore, o mei­lė li­ko be api­brė­ži­mo.