Naujausios
Išskirtinė bibliografija
Bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje knygos prisistatymas vyko kamerinėje auditorijoje. Dalyvavo Vytenio Rimkaus našlė Česlava Rimkienė, dukra Janina Rimkutė-Budrienė, sesuo Elzbieta Bagdonienė. Jos neslėpė jaudulio ir dėkingumo knygos leidėjams.
„Mes tik dabar pamatėme šią knygą, mama taip apsidžiaugė, jog ji šviesi, nes tėtis buvo šviesus žmogus, – pasidalijo pirmuoju įspūdžiu J. Rimkutė-Budrienė. – Jis dirbo kasdien ir daug, spausdinimo mašinėlė, kol neįsigijo kompiuterio, tarškėdavo iki 2–3 valandos nakties.“
Per knygos pristatymą, kurį vedė Dalia Jakaitė, prisiminimais dalijosi ir prof. Vaidotas Janulis, parašęs knygai įžanginį žodį, advokatas Jonas Nekrašius.
Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorius profesorius dr. Bronius Maskuliūnas pabrėžė, jog V. Rimkaus veikla apima visą epochą. Jo žodžiais, bibliografijos rodyklės paprastai apima 50–100 puslapių, o V. Rimkaus bibliografija – net 320 puslapių.
„Daugiau mačiau tik Romualdo Ozolo bibliografijoje, kuri buvo 350 puslapių“, – pasidalijo B. Maskuliūnas.
Solidžiai išleista, estetiškai apipavidalinta knyga-rodyklė apima V. Rimkaus aštuonių dešimtmečių (1940–2020 metų) darbus – nuo pat pirmųjų moksleiviškų eilėraščių iki mirties. Į ją sudėtos nuorodos autorinių knygų ir brošiūrų, mokslo darbų, parodų katalogų, grožinių tekstų publikacijų, komentarų įvairiuose leidiniuose, straipsnių enciklopedijose ir žodynuose bei publikacijų apie jį patį.
Savo darbų bibliografinę rodyklę sudarinėjo pats V. Rimkus, jo darbą pratęsė ir susistemino Rasa Streckienė, bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė. Knygą redagavo Robertas Gedrimas, maketavo ir apipavidalino dailininkė Vaiva Kovieraitė-Trumpė. Viršelyje ir leidinyje panaudoti paties V. Rimkaus piešiniai ir kita vaizdinė medžiaga iš jo asmeninio archyvo. Knyga išleista 100 egzempliorių tiražu. Leidinį rėmė Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.
Tik ledkalnio viršūnė
Per knygos pristatymą akcentuota, jog tai liudijimas apie iškilios asmenybės veiklos įvairovę ir gausą.
J. Nekrašiaus žodžiais, tai „tik ledkalnio viršūnė, nes už kiekvienos sausos leidinio eilutės – jo veikla, jo ir Česlavos duetas, kuris darė įspūdį ir puošė renginius.“
Be V. Rimkaus žodžio neapsieidavo nė viena dailės paroda Šiauliuose ir gausūs kultūros renginiai. Advokatas siūlė įprasminti V. Rimkaus atminimą, pavadinant jo vardu gatvę ar Dailės galeriją. Akcentavo, jog savo veikla jis prisidėjo prie Šiaulių kultūros tapatybės kūrimo, prie Šiaulių sklaidos ir regiono stiprinimo.
Profesorius V. Janulis dalijosi V. Rimkaus kūrybos ir akademinės veiklos faktais. Pabrėžė, jog jis turėjo „menui gyslelę“, paveldėtą iš tėvo pedagogo istoriko Jaroslavo Rimkaus, kuris piešė. Pats V. Rimkus taip pat piešė ir tapė. Būnant tremtyje, o ir vėliau, piešiniu galima buvo pasakyti daugiau nei žodžiais.
V. Janulis prisiminė, jog būtent profesoriai V. Rimkus, Vitolis Trušys ir Aloyzas Toleikis inicijavo Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau Šiaulių universitetas) dailės specialybes ir Dailės (vėliau Menų) fakulteto steigimą.
Pabrėžė, jog V. Rimkaus menotyros darbai susiję su tautodaile ir profesionaliuoju menu. Dalijosi, jog pats nustebo archyvuose radęs dar nežinomą faktą, jog 1962 metais V. Rimkus tapo pirmuoju Šiaulių zonos liaudies meno sekcijos pirmininku.
Prisiminė, ir kaip Lietuvoje buvo trukdoma V. Rimkui gintis dailėtyros daktaro disertacijas. Pirmąją apsigynė Leningrade, kuriame ir baigė aukštuosius dailės mokslus. O antrąją – habilituoto dailėtyros daktaro – disertaciją, nors jau buvo atkurta Nepriklausomybė, apsigynė Maskvoje ir tapo Lietuvoje pirmuoju habilituotu menotyros daktaru.
V. Rimkaus sesuo Elzbieta Bagdonienė jautriai pasakojo, kad vienintelį kartą matė brolį nepaprastai susijaudinusį. Kai 2012 metais iš Sibiro, iš kalėjimo archyvo baudžiamosios bylos pavyko atgauti Irkutsko krašte, tremtyje, leisto rankraštinio laikraštuko „Taiga“ 5 egzempliorius. Už juos V. Rimkus buvo nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista į 25 metus kalėjimo, 10 metų tremties.
„Tada pirmą kartą mačiau, kaip jo rankos drebėjo, paėmus „Taigą „į rankas, – prisiminė E. Bagdonienė. – Kitose baudžiamosiose bylose – šimtai puslapių, o šioje – tik tie penki sąsiuvinukai.“
Ji papasakojo, kaip po V. Rimkaus mirties šeima atrado vieno stalčiaus dugne jo eilėraščių, rašytų 1944–1945 metais, sąsiuvinį. Iš jo E. Bagdonienė perskaitė mintinai eilėraštį „Vytauto dvasia“.
Artimųjų ir draugų žodžiais, Vytenis Rimkus galėjo būti ir poetu, jeigu ne Lietuvos nepriklausomybės praradimas, tremtis.
Bibliotekai – V. Rimkaus archyvas
V. Rimkaus šeima padovanojo Povilo Višinskio viešajai bibliotekai asmeninę Vytenio Rimkaus biblioteką ir archyvą. Tai daugybė vertingų knygų, senųjų leidinių, meno albumų, laiškų, atvirukų kolekcija ir kitų dokumentų. Tarp jų knygos su dedikacijomis, rankraštiniais įrašais, priklausomybės ženklais ekslibrisais. Bibliotekoje nuo šiol saugomas ir išskirtinis šeimos archyvo dokumentas – Jono Basanavičiaus laiškas Jaroslavui Rimkui.
Bibliotekos direktorius B. Maskuliūnas sakė, jog V. Rimkaus bibliotekai ir archyvui bus skirta atskira patalpa. Jis tvarkomas ir nebus išskaidytas. Ši V. Rimkaus palikimo dalis bus atvira plačiajai visuomenei ir mokslo tyrimams.
