Nuo Šiaušės pakrantės (9)

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Profesorius Vytenis Rimkus.
Apie ri­bas – kaip lai­ko, geog­ra­fi­jos ženk­lus, apie be­si­kei­čian­čią tik­ro­vę ir jos ver­ti­ni­mus; apie Šiau­lius – su­de­gu­sius ir pa­ki­lu­sius; apie Vy­te­nio Rim­kaus ap­lin­kos žmo­nes – to­kie pa­grin­di­niai šios po­kal­bio da­lies ak­cen­tai.

Vla­das Ver­te­lis. Gerb. Pro­fe­so­riau, mū­sų po­kal­bis ei­na pa­bai­gos link – šį­kart klau­si­mai apie Šiau­lius, pa­ban­džiau su­for­mu­luo­ti pla­tes­nius klau­si­mus.

Vy­te­nis Rim­kus. Tie ma­no at­sa­ky­mai lyg ir kar­to­ja­si, o, žiū­rėk, jau ir be­si­kei­čią. To­kia jau gy­ve­ni­mo ei­ga ir įvai­ro­vė. Sa­va nuo­mo­nė ne vi­sa­da yra tie­sa, kin­ta ap­lin­ky­bės, ter­mi­nų tu­ri­nys ir ri­bos.

V.V. Bū­tent mums ir rei­ka­lin­ga Jū­sų tie­sa... Vie­no­je po­kal­bio da­ly­je, kal­bė­da­mas apie du kar­tus su­de­gu­sius Šiau­lius, ap­gai­les­ta­vo­te, kad kol kas pa­mink­lo, tai įpras­mi­nan­čio, dar nė­ra. Koks tu­rė­tų bū­ti pa­mink­las? Apsk­ri­tai pa­mink­lų klau­si­mas da­bar tam­pa la­bai ak­tua­lus. Vil­niu­je ne­su­si­ta­ria­ma dėl Lu­kiš­kių aikš­tės ak­cen­to, o Šiau­liuo­se be­ne 20 me­tų dis­ku­tuo­ja­ma, ką sta­ty­ti vie­toj ta­ry­bi­nio ka­rei­vio... Pa­ga­liau pri­si­min­ta, kad Šiau­liuo­se tu­ri­me Su­ki­lė­lių kal­ne­lį, Sau­lės laik­ro­džio aikš­tę. Keis­ta ir pa­ra­dok­sa­lu, kad šios sak­ra­lios vie­tos rei­ka­lin­gos bu­vo tik At­gi­mi­mo me­tais.

V.R. Ma­no nuo­mo­ne, su­grio­vi­mo at­min­čiai rei­kė­tų ne ko­kį nors nau­ją pa­mink­lą sta­ty­ti, o iš­sau­go­ti ka­ro pėd­sa­ką: su­de­gu­sio na­mo da­lį, slėp­tu­vę ar dar ką nors, ku­ris ir tap­tų pa­mink­lu. To­kių pa­mink­lų pa­sau­ly­je yra ne­ma­ža – Ja­po­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir ki­tur.

Vis dar pa­slėp­tas uni­ka­lus pa­mink­las – ant van­den­tie­kio bokš­to už­tin­kuo­tas kry­žius. Tai 1942 me­tais mū­ri­jant tą bokš­tą rau­do­no­mis ply­to­mis nuo pu­sės mū­ry­ta švie­sio­mis. Ir tarp šių ply­tų švie­sia­me fo­ne iš­mū­ry­tas kry­žius. Jį ati­den­gus bū­tų reikš­min­gas prie­das prie Kry­žių kal­no, vaiz­din­gas dva­si­nis ir is­to­ri­nis ry­šys tarp šių ob­jek­tų.

Ne­ga­li­ma tvir­tin­ti, kad Šiau­liai ne­tu­ri pa­mink­lų: štai pa­mink­las Po­vi­lui Vi­šins­kiui – pir­ma­sis Lie­tu­vo­je at­ga­vus Nep­rik­lau­so­my­bę, su­kur­tas kon­kur­so ke­liu. O su­de­gu­si šv.Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čia (da­bar ka­ted­ra) – pir­ma­sis at­sta­ty­tas ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­las Lie­tu­vo­je. O Su­ki­lė­lių kal­ne­lio mo­nu­men­tas, iš­lai­kęs vi­sas trans­for­ma­ci­jas bu­vo ir te­bė­ra stam­biau­sias ir ryš­kiau­sias pa­mink­las 1863 m. su­ki­li­mo at­min­čiai. Ne­sa­ky­čiau, kad jis ap­leis­tas, bet ga­lė­tų bū­ti ir ak­ty­ves­ne šven­čių vie­ta.

Pui­kus pa­mink­las po­pie­žiui Pau­liui II, da­bar jau šven­ta­jam, pa­sta­ty­tas as­me­ni­ne ini­cia­ty­va prie Jė­zui­tų baž­ny­tė­lės, ku­rio­je jis lan­kė­si. Pui­kus Da­lios Ma­tu­lai­tės kū­ri­nys „Auš­ra“, bius­tai ak­to­rei Po­ten­ci­jai Pin­kaus­kai­tei, se­mio­ti­kui – Ju­liui Al­gir­dui Grei­mui, tai vis pa­mink­lai, ku­rie įau­go į šiau­lie­čių są­mo­nę kaip esa­my­bė, daž­nai net ne­be­pas­te­bi­ma.

Yra de­ko­ra­ty­vi­nių skulp­tū­rų ant fa­sa­dų, prie įė­ji­mų, „La­pė“ prie Tal­kšos eže­ro ta­po žais­min­giau­sia ir lan­ko­miau­sia vai­kų vie­ta. O dėl Per­ga­lės pa­mink­lo vis dar karš­tai dis­ku­tuo­ja­ma ir dėl vie­tos, ir dėl tu­ri­nio: pa­si­ro­do, kad pa­mink­lą per­ga­lei sta­ty­ti yra sun­kiau, ne­gu per­ga­lę iš­ko­vo­ti. Tai pa­tvir­ti­na, kad ir Vil­niaus pa­vyz­dys.

V.V. Šiau­liai su­de­gė du kar­tus, žu­vo, pa­si­trau­kė di­de­lė da­lis vie­tos gy­ven­to­jų, lyg į už­marš­tį nuė­jo gau­sios tau­ti­nės gru­pės. Gal­būt tai ir lė­mė mies­to pro­vin­cia­lu­mą, nes sa­ko­ma, kad Šiau­liai – la­biau prie Kry­žių kal­no, nei Kal­nas prie Šiau­lių? Pra­mo­nės cent­ru so­viet­me­čiu Šiau­liai, tu­rė­da­mi ke­lias są­jun­gi­nės reikš­mės su­ka­rin­tas ga­myk­las ir di­de­lę ka­ri­nę ba­zę, bu­vo ta­pę, ta­čiau kul­tū­ros cent­ru tap­ti ne­pa­vy­ko ir ta­da, ir da­bar? Gal­būt dėl­to, kad Šiau­lių švie­suo­me­nė lyg ir ne­šio­ja­si kaž­ko­kį pro­vin­ci­jos šlei­fą, vei­kia dai­ry­da­ma­si į sos­ti­nę, tar­si lauk­da­ma pri­ta­ri­mo, įver­ti­ni­mo? Ma­nau, kad Kau­no, Klai­pė­dos kul­tū­ros žmo­nės, kul­tū­ri­nės aso­cia­ci­jos la­biau au­to­no­miš­kos, t.y., lais­ves­nės nuo sos­ti­nės nuo­mo­nės. Pa­vyz­džiui, ke­lių pus­la­pių straips­nis vie­tos kul­tū­ros lei­di­ny­je, be to iš­pla­tin­tas ke­lio­li­kos tūks­tan­čių ti­ra­žu, yra ver­ti­na­mas daug ma­žiau, nei ano­ta­ci­ja na­cio­na­li­nia­me ke­lių šim­tų eg­zemp­lio­rių ti­ra­žo kul­tū­ros lei­di­nu­ke. Gal Šiau­liai pra­ra­do ar dar neat­ra­do ga­li­my­bę la­biau pro­pa­guo­ti Lat­vi­jos kul­tū­rą ir taip la­biau in­teg­ruo­tis bend­riems pro­jek­tams, kul­tū­ros mai­nams? Gal žvilgs­nis į Lat­vi­ją, į Ry­gą su­teik­tų Šiau­lių kul­tū­ri­nin­kams dau­giau iš­skir­ti­nu­mo ir ge­res­nio sa­vęs ver­ti­ni­mo? Jei­gu Šiau­liai daž­nam Vil­niaus pro­vin­cia­lui yra mies­tas kaž­kur Šiau­rės Lie­tu­vo­je, tai ir Vil­nių ga­li­me va­din­ti mies­tu prie Bal­ta­ru­si­jos sie­nos. Sup­ran­tu, kad "pro­vin­ci­ja" – są­vo­ka kaip van­de­ny­nas...

V.R. „Pro­vin­ci­ja“ pir­miau­sia yra geog­ra­fi­nė są­vo­ka, su­si­ju­si su „Cent­ro“ są­vo­ka. Jų tar­pu­sa­vio san­ty­kis yra dau­gia­laips­nis. Lie­tu­va yra Eu­ro­pos pa­kraš­ty­je, pro­vin­ci­jo­je. O Vil­nius yra Lie­tu­vos cent­ras, nors ne ­vi­sai geog­ra­fi­nis, bet po­li­ti­nis, ad­mi­nist­ra­ci­nis. Tai­gi vi­sa ki­ta Lie­tu­va – pro­vin­ci­ja su sa­vais ge­ro­kai skir­tin­gais re­gio­nais.

Vi­sai ki­taip su­vo­kia­ma pro­vin­cia­li vi­suo­me­nė, pro­vin­cia­lus žmo­gus – pro­vin­cia­las. Tai nu­le­mia iš­si­la­vi­ni­mo, dar­bo, sie­kių, idė­jų skir­tu­mai. Tai­gi pro­vin­cia­lų esa­ma ne tik pro­vin­ci­jo­je, bet ir cent­ruo­se. Ši skir­ty­bė la­bai daug pri­klau­so ir nuo sa­vi­ver­tiš­ku­mo, sa­vi­vo­kos. Lie­tu­vos vals­tie­ti­ja, ūki­nin­ki­ja XX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je jau bu­vo sa­vo dau­gu­ma ta­pu­si raš­tin­ga, sa­vaip in­te­lek­tua­li. Tą įro­dė trė­mi­mų ban­gos.1948, 1949 ir 1951 me­tais bu­vo tre­mia­mi ei­li­niai Lie­tu­vos žmo­nės, tvar­kin­giau gy­ve­nę, įvai­rio­mis for­mo­mis prie­ši­nę­si oku­pa­ci­niam re­ži­mui.

At­si­dū­rę Si­bi­re, dau­gu­ma pa­si­ro­dė aukš­tes­nio in­te­lek­ti­nio, gy­ve­ni­miš­ko­jo ly­gio už vie­ti­nius gy­ven­to­jus. Net­gi vy­ko sa­vo­tiš­kos ūki­nio, eko­no­mi­nio ly­gio pa­mo­kos, pa­ge­rė­jo Si­bi­ro gy­ve­ni­mo ly­gis. Ne­ vel­tui Ir­kuts­ko par­ti­jos sek­re­to­rius XX par­ti­jos su­va­žia­vi­me Mask­vo­je dė­ko­jo A.Snieč­kui už tą pa­gal­bą...

V.V. Vil­nius ir ki­ta Lie­tu­va. Šį ter­mi­ną, jei ne­klys­tu, Jūs vie­nas pir­mų­jų pra­dė­jo­te var­to­ti. Kur šio­je ant­ro­jo­je Lie­tu­vo­je yra Šiau­liai? Ar Šiau­liai dar tu­ri po­ten­ci­jos tap­ti re­gio­no cent­ru, trau­kos vie­ta? Ar su­tin­ka­te, kad Šiau­liai spar­čiai pro­vin­cia­lė­ja: ne­ži­no­my­bė (ar­ba jau ži­no­my­bė) dėl Šiau­lių uni­ver­si­te­to, iš­ke­lia­mos re­gio­ni­nės val­džios struk­tū­ros, ga­biau­sias jau­ni­mas pa­lie­ka mies­tą, o da­bar vei­kian­tys jau vy­res­nio­sios ar vi­du­ri­nio­sios kar­tos eli­to žmo­nės vis dar kal­ba apie Šiau­lius, kaip apie lai­ki­ną­ją sto­te­lę – at­va­žia­vau, ma­niau – trum­pam, bet kaž­ko­dėl pa­si­li­kau.

V.R. Skir­tu­mai tarp sos­ti­nės ir re­gio­nų – pro­ble­ma itin su­dė­tin­ga. Tai su­si­ję ir su val­džios struk­tū­ro­mis, jų spren­di­mais, taip pat su is­to­ri­nė­mis, glo­ba­li­za­ci­jos si­tua­ci­jo­mis. Kaip ir vi­sa Lie­tu­va, taip ir jos re­gio­nai, mies­tai ir mies­te­liai tu­ri sa­vas is­to­ri­jas. Pa­mi­nė­ti­ni ke­li Šiau­lių is­to­ri­jos eta­pai. XX am­žiaus pra­džio­je Šiau­liai iš­ki­lo kaip odų pra­mo­nės mies­tas, vei­kė net sep­ty­ni odų fab­ri­kai, tarp jų ir gran­dio­zi­nis Fren­ke­lio fab­ri­kas. Po ka­ro at­si­sta­ty­mas vy­ko lė­to­kai, odų ir ba­tų ga­my­ba ne­pa­sie­kė bu­vu­sio ly­gio, ta­čiau spar­čiai au­go mais­to pra­mo­nė: mė­sos, pie­no fab­ri­kai, pa­sta­ty­tas ant­ras po Kau­no grū­dų ele­va­to­rius. Šiau­liai bu­vo ir Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lių cent­ras.

Sa­vo­tiš­ka mies­to pa­dė­tis bu­vo vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais: gau­sė­jo gy­ven­to­jų (iki 25000), da­lis jų bu­vo dėl 1941-ųjų trė­mi­mų kai­mus pa­lie­kan­tys, o da­lis – Vil­niaus ir Kau­no gy­ven­to­jai, nes čia leng­viau bu­vo su mais­tu. Mies­te pa­gau­sė­jo kul­tū­ros at­sto­vų – li­te­ra­tų, dai­li­nin­kų, ak­to­rių. Prie teat­ro pra­dė­jo veik­ti ope­re­tė, lei­džia­mas so­li­dus „Var­pų“ al­ma­na­chas – vie­nin­te­lis ka­ro me­tais Lie­tu­vo­je. Šiau­liai ta­po lyg ir ant­ruo­ju kul­tū­ros cent­ru Lie­tu­vo­je po Kau­no, nes Vil­nius tais me­tais dar ne­bu­vo Lie­tu­vos kul­tū­ros ba­ze.

Fron­tui priar­tė­jus ta­ry­bi­nė avia­ci­ja mies­tą tris nak­tis bom­bar­da­vo pir­miau­sia kaip ge­le­žin­ke­lių maz­gą ir ae­rod­ro­mą. Pa­sek­mės bu­vo liūd­nos, mies­tui pri­siė­jo kel­tis iš pe­le­nų. Įpu­sė­jus ta­ry­bi­nės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piui ša­lia vie­ti­nės pra­mo­nės įmo­nių stei­gia­mos di­de­lės ga­myk­los ( Te­le­vi­zo­rių, "Nuk­lo­no"), ir štai mies­tas pa­sie­kė apie 160000 gy­ven­to­jų, ta­po did­mies­čiu.

Pa­žy­mė­ti­na, kad tik kul­tū­ros veik­lo­je stip­rė­jo pa­si­prie­ši­ni­mo reiš­ki­niai, at­ve­dę iki At­gi­mi­mo ir Nep­rik­lau­so­my­bės. Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te itin stip­rė­jo li­tua­nis­tų, specialiųjų ­pe­da­go­gų, pie­ši­mo mo­ky­to­jų ruo­ši­mas. Klai­pė­dos aukš­to­ji mo­kyk­la bu­vo stei­gia­ma Šiau­lių ins­ti­tu­to są­skai­ta, vos ne pu­sei dės­ty­to­jų iš­vy­kus į Klai­pė­dą. Šiau­liai išug­dė ne­ma­žai pro­fe­so­rių ki­toms Lie­tu­vos mo­kyk­loms, rek­to­rių Vil­niaus uni­ver­si­te­tui, Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tui. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas ta­po uni­ver­si­te­tu – iš­si­pil­džiu­sia tar­pu­ka­rio mies­to va­do­vų vi­zi­ja.

Mies­to rai­da Nep­rik­lau­so­my­bės tris­de­šimt­me­čiu – su­dė­tin­ga, ne­sto­ko­jan­ti pa­sie­ki­mų ir pra­ra­di­mų. Ženk­liai su­ma­žė­jo gy­ven­to­jų, ypač jau­ni­mo dėl už­si­da­riu­sių stam­bių ka­ri­nių ga­myk­lų, dėl emig­ra­ci­jos ir bend­ro­sios Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nės si­tua­ci­jos. Gre­sian­tis uni­ver­si­te­to už­da­ry­mas – skau­dus smū­gis mies­tui, ku­ris aki­vaiz­dus, praei­nant pro iš­tuš­tė­ju­sius Zu­bo­vų rū­mus.

Ta­čiau ti­ki­mės, kad at­kak­lio­mis pa­stan­go­mis aukš­to­jo moks­lo ko­kie tai cent­rai liks ir su­si­kurs nau­ji. Ne­be­te­ko Šiau­liai Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lių sos­ti­nės var­do: su­de­gęs gar­ve­žių de­pas per­si­kė­lė į Rad­vi­liš­kį, lik­vi­duo­tas siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio tink­las, jun­gęs mies­tą su Pas­va­liu, Jo­niš­kė­liu, Ro­kiš­kiu, Bir­žais, Pa­ne­vė­žiu.

Di­de­lį po­vei­kį da­ro pa­sau­ly­je be­si­plė­to­jan­tis au­tot­rans­por­tas, ku­ris, ži­no­ma, neap­len­kian­tis ir Šiau­lių. O leng­vų­jų au­to­mo­bi­lių, net po ke­lis, tu­ri be­veik vi­sos šiau­lie­čių šei­mos. Tai da­ro sa­vo­tiš­ką vaiz­dą: su­ma­žė­jęs žmo­nių skai­čius net pės­čių­jų bul­va­re, tuš­ti par­kai ypač va­ka­rais. Pag­rin­di­nės prie­žas­tys įvai­rios: po dar­bo žmo­nės au­to­mo­bi­liais va­žiuo­ja į prie­mies­čiuo­se so­duo­se įkur­tas so­dy­bas, o lais­va­die­niais – į Pa­ge­lu­vį, Pa­lan­gą ir ki­tas poil­sia­vie­tes. Žmo­nių sam­bū­riu bu­vo ir te­be­lie­ka tur­gus ir pre­ky­bos cent­rai.

Mies­te vyks­ta di­de­li van­den­tie­kio, ka­na­li­za­ci­jos, ši­lu­mos tie­ki­mo dar­bai – jie atei­ties ge­rė­ji­mo lai­das, o cent­ri­nės aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos re­zul­ta­tų teks pa­lauk­ti. Mies­tas te­be­gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą. Lais­vo­jo­je zo­no­je ku­ria­si nau­jos įmo­nės, vei­kia ir spe­cia­li­zuo­ja­si mo­kyk­los, vei­kia teat­ras, net trys dai­lės ga­le­ri­jos, kon­cer­tai, bib­lio­te­kos, spor­to klu­bai. Vis­ko neiš­var­dy­si. Tu­rėk tik no­ro ir svei­ka­tos vi­sur pa­bū­ti, vis­ką pa­ma­ty­ti ir iš­girs­ti. Pa­vaikš­čio­ki­me po mies­tą, prie­mies­čius: da­lis dau­giaaukš­čių na­mų re­no­vuo­ja­mi, o at­ski­ros so­dy­bos – su­tvar­ky­tos, su so­de­liais ir gė­ly­nais. Kiek­vie­no­je iš jų – au­to­mo­bi­lis ga­ra­že ar kie­me, ap­leis­tą na­mą ar so­dy­bą gal ap­tik­si vie­ną tarp ke­lių de­šim­čių. Sa­vo­tiš­ką pro­ble­mą ke­lia pie­ti­nio ra­jo­no gat­vės, ta­pu­sios au­to­mo­bi­lių tu­ne­liais. Ar tai trū­ku­mas ar pa­sie­ki­mas – kaip į tai pa­žiū­rė­si...

V.V. Jūs pir­mo­sios mies­to Ta­ry­bos na­rys. Bū­tent pir­mo­ji Ta­ry­ba ir iš­si­sky­rė kul­tū­ros, moks­lo žmo­nių įta­ka. Ką ma­no­te, kai mies­tui val­dy­ti iš­ren­ka­mi ir ma­ža­raš­čiai iš­si­šo­kė­liai, bet pui­kūs ma­ni­pu­liuo­to­jai, pla­tes­nei vi­suo­me­nei ma­žai ži­no­mi žmo­nės?

V.R. Ta mū­sų pir­mo­ji Ta­ry­ba bu­vo la­bai triukš­min­ga, dau­gu­ma to­kio­je vie­to­je bu­vo at­si­dū­rę pir­mą­kart, ne­tu­rė­ję ad­mi­nist­ra­ci­nio ir po­li­ti­nio dar­bo pa­tir­ties. Į ta­ry­bą bu­vo iš­rink­ti dau­gu­ma At­gi­mi­mo są­jū­džio da­ly­vių, to­kių kaip iki šiol ne­nu­rims­tan­ti Ire­na Va­si­naus­kai­tė, Ka­zys Al­mi­nas, Vac­lo­vas Ving­ras ir daug ki­tų. O kal­bė­ti ver­žė­mės vi­si, ne ku­rie kiek­vie­nu klau­si­mu sten­gė­si reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Ir kaip čia ne­pri­si­min­ti ar­chi­tek­to Va­len­ti­no Ma­zu­ro­nio, ne­se­niai bu­vu­sio kan­di­da­to į pre­zi­den­tus, ku­ris ir ta­da po bet ku­rio kiek­vie­no pa­si­sa­ky­mo šmaikš­čiai rep­li­kuo­da­vo. No­rų bu­vo daug, o ma­te­ria­li­nių ga­li­my­bių – itin ma­žai.

Bet vie­ną ki­tą da­ly­ką ir pa­vy­ko gy­ven­din­ti. Štai dėl vai­kų cho­ro „Da­gi­lė­lis“, ku­rį no­rė­ta tau­pu­mo su­me­ti­mais pri­jung­ti prie ki­tos įstai­gos, pies­tu sto­jo dai­li­nin­kas Arū­nas Va­si­liaus­kas, ir cho­ras iki šian­dien gar­si­na Šiau­lius ir Lie­tu­vą pa­sau­ly­je. Pri­va­ti­za­vi­mo va­ju­je iš­ki­lo pa­vo­jus ir pa­sku­ti­nei „Sau­lės“ ki­no sa­lei, ta­čiau man su Hu­ber­tu Smil­giu pa­vy­ko ją iš­sau­go­ti kul­tū­ros rei­ka­lams, o, lauk­da­ma re­konst­ruk­ci­jos, ji iki šiol te­be­vyk­do sa­vo funk­ci­jas.

Bū­ti­na pa­mi­nė­ti ir pir­mą­jį mies­to me­rą Ka­zi­mie­rą Ša­vi­nį: jam sa­vo dip­lo­ma­ti­niais su­ge­bė­ji­mais pa­vy­ko iš­veng­ti ka­ri­nių konf­lik­tų su Šiau­liuo­se bu­vu­sia gau­sia ta­ry­bi­ne ka­riuo­me­ne. Čia gi bu­vo stam­biau­sias Ry­tų Eu­ro­po­je ka­ri­nis ae­rod­ro­mas, ba­za­vo­si šar­vuo­čių da­li­niai, ke­liuo­se kvar­ta­luo­se gy­ve­no ka­riš­kių šei­mos, bu­vo ke­lios ru­sų mo­kyk­los. Šiau­liai vi­sais oku­pa­ci­jos me­tais bu­vo už­da­ras mies­tas, gal ir tai tu­rė­jo įta­kos gy­ven­to­jų elg­se­nai...

V.V. Rug­sė­jį – šio po­kal­bio pra­džio­je – pa­sa­ko­jo­te apie vai­kys­tės na­muo­se su­tik­tus gar­sius to me­to žmo­nes, pri­si­mi­nė­te jų pa­mo­kas, iš­vy­kas. Per gy­ve­ni­mą Jums te­ko bend­rau­ti su dau­gy­be žy­mių žmo­nių, gar­se­ny­bių. Ko­kius žmo­nes iš tos po­rtre­tų ga­le­ri­jos iš­skir­tu­mė­te – ko ne­pa­mir­šo­te, kas Jums pa­da­rė di­džiau­sią įta­ką? Ir ap­skri­tai – kaip rin­ko­tės sa­vo žmo­nių ra­tą?

V.R. Var­gu ar ga­lė­čiau kal­bė­ti apie rin­ki­mą­si – tai tie­siog sa­vai­me su­si­klos­čiu­sios si­tua­ci­jos. Vai­kys­tė­je bu­vo žai­di­mų drau­gai. Svar­biau­sias iš jų – kai­my­ni­nis Bro­niu­kas Jaz­daus­kis. Su juo kar­tu bu­vo­me vi­so­se pra­di­nės mo­kyk­los kla­sė­se, gim­na­zi­jo­je, kiek­vie­ną lais­ves­nę va­lan­dą žais­da­vo­me pim­pi­rą, jo so­dy­bė­lė­je bu­vo spe­cia­liai įreng­tas ta­ke­lis su duo­bu­tė­mis. Bai­gęs moks­lus, jis di­rek­to­ria­vo Pa­šiau­šės mo­kyk­lo­je, o vie­na duk­re­lė bu­vo net ma­no stu­den­tė Me­nų fa­kul­te­te. Gim­na­zi­jo­je pra­lei­dau sep­ty­nis me­tus, su kai ku­riais drau­gys­tė iš­li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui. Tai chi­rur­gas Alek­sand­ras Ged­gau­das, ar­chi­tek­tas Vy­tau­tas Če­ka­naus­kas, kom­po­zi­to­rius Vy­tau­tas Lau­ru­šas, vi­sų ir var­din­ti ne­ten­ka. O štai su „kla­sio­ku“ Juo­zu Bal­čiū­nu jau trem­ty­je kar­tu lei­do­me rank­raš­ti­nį laik­raš­tu­ką „Tai­ga“, kar­tu ga­vo­me po 25 me­tus la­ge­rio, de­ja, jis anks­ti žu­vo ka­tast­ro­fo­je. La­ge­ry­je lie­tu­viai vi­si tar­pu­sa­vy­je bend­ra­vo, bet ypač bran­gus Juo­zas Kau­pas, ma­ne - ne­pa­ty­ru­sį jau­nuo­lį glo­bo­jęs, mo­kiu­sį gy­ven­ti ne­lais­vės są­ly­go­mis. Na, o vė­les­nis drau­gų ra­tas su­si­jęs su dai­li­nin­kais Ge­rar­du Bag­do­na­vi­čiu­mi, Joa­na Tau­jans­kie­ne, Aloy­zu To­lei­kiu, Vi­to­liu Tru­šiu, An­ta­nu Kriš­to­pai­čiu, Vy­tau­tu ir Da­lia Tri­ban­džiais, Bi­ru­te ir Ka­ziu Kas­pe­ra­vi­čiais, Ro­ma­nu Vil­kaus­ku, An­ta­nu ir Al­do­na Vi­soc­kiais, Ri­mu Bui­vy­du, vil­nie­čiais Ig­nu Bud­riu, Gra­ži­na Di­de­ly­te, kau­nie­čiu Ro­mual­du Čar­na ir dau­ge­liu ki­tų. De­ja, da­lis iš jų jau iš­ke­lia­vę ana­pi­lin.

Grįž­tant prie vai­kys­tės me­tų pri­si­me­nu, kad pas mus at­va­žiuo­da­vo ne­ma­žai sve­čių, ta­čiau mums – vai­kams ne­rū­pė­jo jų var­dai ir pa­rei­gos. Jie ryš­kė­ja jau suau­gus, kas to­kie bu­vo Ta­das Iva­naus­kas, Sta­sys Šal­kaus­kis, Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis, Ana­to­li­jus Her­li­tas, Teo­fi­lis Pet­rai­tis ir kt. O ryš­kiau­sią pėd­sa­ką ma­no li­ki­me įspau­dė pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Bro­nė Vi­šins­kai­tė – Po­vi­lo Vi­šins­kio bro­lio duk­tė: ži­nios ir mei­lė Lie­tu­vai, jos is­to­ri­jai iki šiol te­bė­ra ma­no ideo­lo­gi­jos pa­grin­das. Mes, pa­li­kuo­nys, da­bar ga­li­me pa­si­džiaug­ti ir ver­tin­ti tą ap­lin­ką, tą na­muo­se vy­ra­vu­sią hu­ma­niz­mo dva­sią, ku­ri ly­dė­jo mus ne­žiū­rint į eko­no­mi­nius šei­mos sun­ku­mus, į trem­tį ir la­ge­rius.