Naujausios
Č. Rimkienė: „Jis man buvo gyvenimo dovana“
Po išėjimo
Rimkų bute, M. K. Čiurlionio gatvės daugiabutyje, daugybė Vytenio Rimkaus gyvenimo ženklų. Ant sienų jo tapyti paveikslai, akvarelės, piešiniai, šeimos nuotraukos, fotografijos su kolegomis dailininkais.
Kabo paties Vytenio Rimkaus portretas, kurį nutapė dailininkas Bonaventūras Šaltis. „Man tas jo portretas pats brangiausias“, – sako Č. Rimkienė, prašydama jos nevadinti ponia Česlava.
Čese ja vadino vyras, vadina ir visi draugai, artimieji.
Iš šio buto Vytenis Rimkus paskutinį kartą išėjo 2020 metų spalio 29 dieną ir nebegrįžo. Tądien antrą kartą buvo vežamas į ligoninę dėl abipusio plaučių uždegimo. Išvakarėse, spalio 28 dieną, pirmą kartą nuvežtas su tokia pat diagnoze, kuri buvo nustatyta ir šeimos gydytojo, ir ligoninės gydytojo, nebuvo paguldytas.
Dar niekaip nepertvarkytas profesoriaus darbo kabinetas – lyg šeimininkas būtų ką tik iš jo išėjęs. „Aš vis save pagaunu, kad einu jo klausti, ką mano apie vieną ar kitą dalyką,“ – pasidalija neblėstančiu jausmu Č. Rimkienė.
Tik vyro visą gyvenimą rinktos knygų ir spaudinių kolekcijos čia nebėra. Jo asmeninę biblioteką, autorinių knygų, publikacijų, rankraščių, laiškų archyvą šeima padovanojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai. Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanota V. Rimkaus surinkta Rūpintojėlių kolekcija, jo pelnyti apdovanojimai, kai kurie asmeniniai daiktai.
„Iš apdovanojimų pasilikau vienintelį – 2009 metais įteiktą apdovanojimo akcentą, ant jo užrašyta „Šiaulių šviesuoliui“, – rodo stiklo statulėlę, simbolizuojančią šviesos ratą ir pasakoja, kad prisiminimas yra susijęs ir su netikėta anūkės reakcija: – Grįžome su tuo apdovanojimu, rodome vaikams, o anūkė Vytautė sako: „O senelis gavo „baranką“!
Pats V. Rimkus turėjo gerą humoro jausmą, jį paveldėjo ir šeimos atžalos.
Išskirtinis palikimas
Č. Rimkienė dėkinga, jog minint V. Rimkaus mirties metines Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įprasmino jo atminimą, išleido knygą „Vytenis Rimkus. Bibliografijos rodyklė“.
Lapkričio 20 dieną įvyko jos pristatymas. Bibliotekos direktorius profesorius dr. Bronius Maskuliūnas teigė: „Vytenis Rimkus – tai epocha“.
Knyga – 320 puslapių, estetiškai apipavidalinta, išleista kietais viršeliais 100 egzempliorių tiražu. Pasak B. Maskuliūno, didesnę bibliografiją yra matęs tik Romualdo Ozolo, ją sudarė 350 puslapių.
Advokato, visuomenės veikėjo Jono Nekrašiaus žodžiais, ši bibliografija – „tik ledkalnio viršūnė, nes už kiekvienos sausos eilutės – Vytenio veikla“.
Į V. Rimkaus bibliografiją sudėtos aštuonių dešimtmečių (1940–2020 metų) jo darbų nuorodos. Nuo pat pirmųjų moksleiviškų eilėraščių iki šių dienų publikacijų.
Veiklos įvairovę ir gausą liudija rodyklės turinys. Medžiaga suskirstyta į skyrius „Knygos ir brošiūros“, „Parengti ir sudaryti darbai“, „Darbai, parengti su kitais autoriais“, „Straipsniai enciklopedijose ir žodynuose“, „Straipsniai, komentarai, grožiniai ir kiti tekstai, „Kita mokslinė veikla“, „Parodos“ ir „Literatūra apie Vytenį Rimkų“. Yra sudėti ir Vytenio Rimkaus slapyvardžiai.
V. Rimkus parašė ir išleido 23 autorines knygas lietuvių kalba ir 8 knygas – rusų kalba, 307 straipsnius parašė enciklopedijoms ir žodynams, sudarė per dvi dešimtis parodų katalogų ir parašė pratarmių atskirų dailininkų parodoms ir albumams. Jis buvo R. Ozolo fondo leidžiamo „Padubysio kronikų; istorijos ir kultūros žurnalo, metraščio“ 2013 metų pirmojo numerio redaktorius.
119 nuorodų atspindi akademinę, mokslinę veiklą. Buvo beveik devynių dešimčių diplominių, bakalauro, magistro darbų vadovas. Buvo disertacijų oponentas ir doktorantūros komiteto narys, disertacijos gynimo tarybos narys ir vadovas.
Įspūdingas V. Rimkaus straipsnių, komentarų, grožinių ir kitų tekstų skaičius – iš viso 3 639. Iš jų 112 publikuoti užsienio leidiniuose (anglų, armėnų, bulgarų, estų, latvių, rusų, ukrainiečių, slovakų, vengrų kalbomis).
V. Rimkus buvo ir „Atolankų“ straipsnių autorius. Simbolinis sutapimas, kad paskutiniai du jo rašiniai, parašyti „Atolankoms“ (vienas iš jų – apie dailininkų Tribandžių palikimą) buvo išspausdinti 2020 metų spalio 29 dieną – tądien, kai jis buvo paguldytas į ligoninę, iš kurios jau nebegrįžo.
Savo darbų bibliografinę rodyklę sudarinėjo pats V. Rimkus, jo darbą pratęsė ir susistemino Rasa Streckienė, Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė. Knygai įžanginį žodį parašė profesorius, dailininkas Vaidotas Janulis, prisimindamas V. Rimkaus biografijos faktus. Redagavo Robertas Gedrimas, maketavo ir apipavidalino dailininkė Vaiva Kovieraitė-Trumpė. Viršelyje ir leidinyje panaudoti paties V. Rimkaus piešiniai, rankraščio faksimilės ir kita vaizdinė medžiaga iš jo asmeninio archyvo.
Biblioteka pradeda tvarkyti ir Vytenio Rimkaus archyvą. Dovanotų knygų, senųjų leidinių kolekcijoje yra vertingų istorinių leidinių, bibliografinių retenybių, knygų su autorinėms dedikacijomis, parodų katalogų su rankraštinėmis pastabomis, albumų, Šiauliuose ėjusių periodinių spaudinių, atvirukų kolekcija, šeimos laiškai.
V. Rimkus išsaugojo savo tėvo pedagogo, dailininko, visuomenės veikėjo Jaroslavo Rimkaus (1888–1976) asmeninės bibliotekos knygas. Tarp jų – Stasio Šalkauskio, Jono Šliūpo knygos su dedikacijomis J. Rimkui. Tarp išskirtinių dokumentų – Jono Basanavičiaus laiškas, rašytas Jaroslavui Rimkui 1922 metais.
Nesitikėjo, kad išeis
„Dėkingi bibliotekai, kad priėmė Vytenio archyvą ir knygas. Vežė per kelis kartus, kokių dešimties mašinų reikėjo joms išvežti. Knygos buvo jo didysis pomėgis. Viešojoje bibliotekoje jos bus skaitomos ir mokslo tyrimams pasitarnaus“, – tikisi Č. Rimkienė.
„Pats Vytenis to norėjo, vis apie tai pasvarstydavo, – prisimena ji. – Rašė savo darbų bibliografiją, tik jokių nurodymų, kaip tvarkyti jo archyvą, biblioteką, kolekcijas, paveikslus nepaliko. Nesitikėjo, kad šitaip greitai išeis. Turėjo daugybę sumanymų, darbų.“
„Spalį dar rašė rekomendacijas politikams, kurie dalyvavo Seimo rinkimuose, – pasakoja našlė. – Rašė įvairių partijų kandidatams, kurie to prašė. Klausiu, kodėl visiems rašai, net konservatoriui, pats būdamas centristas? Sako, kas prašo, tam rašau, svarbu, kad geri žmonės, ir jeigu tik nori dirbti, tegu dirba.“
V. Rimkaus dukra Janina Budrienė-Rimkutė papildo mamos pasakojimą prisimindama, jog tėtis dirbo kasdien iki pat paskutinių savaičių.
„Vieną iš paskutinių publikacijų parašė žurnalui „Literatūra ir menas“ apie knygas su įrašais. Kai „Literatūros ir meno“ redaktorius Gytis Norvilas paskambino dėl honoraro, sakau, nebėra tėčio, nieko nebereikia, bet atsiuntė, tai – garbės honoraras.“
Vytenis Rimkus amžino poilsio atgulė šeimos kape, šalia savo tėvų ir sesers, Bazilionių kapinėse, Šiaulių rajone. Mirties metinėms skulptorius Gintautas Lukošaitis sukūrė naują antkapinį paminklą. Skulptoriaus tėvas Vitalijus Lukošaitis (1950–1986) buvo sukūręs Jaroslavui Rimkui antkapinį paminklą – ąžuolinę Rūpintojėlio skulptūrą.
„Vytenis vis kalbėdavo, reikia užsakyti, kad skulptūrą Gintautas Lukošaitis atnaujintų ar naują sukurtų. Gintautui tuos žodžius ir perdaviau, sakiau, tokia buvo Vytenio valia“,– pabrėžia ir pasidžiaugia, kad skulptorius ją išpildė.
Netikėtas radinys
„Po Vytenio mirties radome sekcijos stalčiuje, ant dugno, jo eilėraščių sąsiuvinį. Siūleliu perrištas, ant viršelio užrašyta „V. Rimkus. Eilėraščiai. Nr.4, 1944–1945 metai“. Tuos eilėraščius, matyt, buvo pamiršęs, o mes nė nežinojome. Kiek kartų kraustydavomės iš vienos vietos į kitą, tai tik stalčius ištraukdavome, o persikraustę juos vėl į vietas sustatydavome, kas ten juose yra nė nežiūrėdavome, – pasakoja Č. Rimkienė. – Paauglys būdamas rašė, bet eilėraščiai visai ne paaugliški.“
Dukters Janinos nukopijuotą V. Rimkaus jaunystės eilėraščių sąsiuvinio originalą kaip leidinį sumaketavo ir padaugino Šv. Kazimiero ordinas. Ordino Šiaulių apskrities komintūras Kazimieras Celestinas Alminas šį šeimos radinį pavadino neįtikėtinu lobiu.
„Pagalvoji, jeigu nebūtų buvę prof. hab. dr. Vytenio Rimkaus gyvenimo kelyje Sibiro, sovietinių politinių teismų, kurių jis buvo nuteistas mirties bausme, bet dėl jauno amžiaus pakeista į 25 metų kalėjimą, jis būtų subrendęs ne tik kaip plačiai žinomas dailininkas, dailėtyrininkas, bet ir kaip žymus poetas“, – rašo palydimajame žodyje K. C. Alminas.
Meilė, bet ne iš pirmo žvilgsnio
Šiauliuose Česės ir Vytenio Rimkų pora nuolat buvo matoma kartu, aukšta, išvaizdi pora traukdavo akį ir gatvėje, ir renginiuose.
„Taip, mes visur eidavome kartu – net į ložės susitikimus, o ten jis, kaip visur, buvo diskusijų lyderis, (Šiauliuose garsėjanti masonų ložė, kurią V. Rimkus šmaikščiai vadino ir „mėlynąja rože“, buvo suburta šviesaus atminimo dailininko, kolekcininko Antano Krištopaičio (1921–2011), ložė jungė laisvos minties menininkus, kolekcininkus, visuomenės veikėjus diskusijoms ne tik apie meną) – Č. Rimkienė rodo ir paskutinę judviejų nuotrauką – nufotografuoti gatvėje, einantys į ložės susitikimą spalio 20 dieną.
Jaunystėje, kai dar buvo nesusituokę, kartu eidavo ir futbolo rungtynių žiūrėti.
„Futbolą labai buvau pamėgusi, – patikina smagiai. – Kai grįžome iš Sibiro, apsigyvenau pas puseserę Ireną Godelienę Šiauliuose – ji priėmė ir Vytenį su seserimis. Iš Sibiro grįžome visiški ubagai. Neturėjau gražesnės suknelės, paprastą suknelę pati išsiuvinėdavau. Norėjosi kažkur išeiti. Vytenis pakviesdavo eiti į stadioną, o ten į aprangą niekas dėmesio nekreipė, tai kas, kad megztinis užadytomis rankovėmis, svarbu – švarus, tvarkingas.“
Ar iš pirmo žvilgsnio mezgėsi judviejų meilė?
„Oi, ne. Nuo vaikystės Vytenis mane pažinojo, mūsų mamos – seserys, mūsų tėvų sodybos buvo per pusantro kilometro viena nuo kitos. Kai aš gimiau jam jau buvo 8 metai – prie pirmos komunijos ėjo. Manau, jog Sibiras viską lėmė, – svarsto. – Jeigu mūsų šeimos nebūtų buvę ištremtos, tai ar Vytenis būtų tiek metų laukęs nevedęs?“
Kai susituokė 1963 metais, jam buvo 33 metai, jai – 25 metai. Prisimena, jog santuokai ypač priešinosi Vytenio mama: „Sakė, kaip giminaitę tave labai myliu, bet kaip marčios tavęs nenoriu matyti.“
Ir pati ilgai abejojo, ką daryti, ir artimieji vis piršo kitus jaunikius. Tik nė vienas nelipo prie širdies. Prisimena kuriozinį atvejį: su tokiu peršamu draugu nueina į kiną, o į salę įeina Vytenis su drauge ir atsisėda šalia.
„Pyko tas mano draugas, bet, sakau, pats bilietus pirkai, ne aš“, – juokiasi pasakodama.
O su vedybomis buvo taip: „Kartą Vytenis sako, duodu savaitę, apsispręsk ir pasakyk man „taip“ ar „ne“ – kitos išeities nėra.“ Ta savaitė tokia sunki buvo ir su niekuo negalėjau pasitarti. Svarsčiau, jeigu nesutiksiu, tai panelių aplink pilna, jis nebelauks, apsives, o aš tikrai už kito netekėsiu, liksiu viena, gyvenime daugiau nieko nemylėsiu ir pasakiau: „Taip“.
„Buvome artimi giminaičiai, reikėjo vyskupo leidimą šliūbui gauti. Kaip bus? O čia ne tavo reikalas, sako, nesirūpink, gausiu ir gavo. Šv. Jurgio bažnyčios monsinjoras Antanas Bitvinskas, su kuriuo lageryje kartu kalėjo, labai greitai tą leidimą atsiuntė. Ir savo mamai pats pasakė. Vestuvių jokių nebuvo, susituokėme ir nuėjome nusifotografuoti pas fotografą Teišerskį.“
Atšventė auksines vestuves, tik deimantinių nebesulaukė, kartu išgyveno 57 metus. Išaugino dvi dukras Rasą ir Janiną, sūnų Kęstutį. Rasa ir Janina pasuko tėvo pėdomis į dailę. Visi vaikai sukūrė šeimas, šešių anūkų sulaukė. „Su Vyteniu sakydavome, kad esame jauni seneliai, nes proanūkių neturime“.
„Jis kitiems yra sakęs, jog esu jam gyvenimo dovana, o jis man buvo gyvenimo dovana“, – pabrėžia Č. Rimkienė.
Jos žodžiais, „Vytenis buvo gerietis“: „Niekada nebuvome susipykę. Jokio pykčio niekam nejautė, nors daug neteisybės gyvenime patyrė, ir mane subardavo, jeigu ant kažko supykdavau. Mokėjo nuraminti, kai kildavo rūpesčių, buvo įsitikinęs, jog dėl smulkmenų nereikia sukti galvos“.
Dukra Janina pritaria mamos žodžiams. Tėčio, pakėlusio balsą, neprisimena. Atmintyje brangina svarbiausią jo savybę – visada galima buvo su juo pasitarti, išsipasakoti, mokėjo išklausyti ir visada suteikdavo pasirinkimo laisvę. „Vaikus geriausia auklėja tėvų pavyzdys“, – įsitikinusi ji.
Tik buities reikalai profesoriui nerūpėjo.
„Nematė, nei kad mūsų namo sienos trupa, skyla, nei kad armatūra kyšo balkone, – sako namų šeimininkė. – Kai vamzdžius reikėjo pakeisti, sakė, Čese, tu rūpinkis. Buvo tikras mokslininkas, kaip ir jo tėvas, kuris ūkyje nebuvo darbininkas.“
Prisimena, kaip kartą Vytenis buvo pasišovęs pakeisti ją virtuvėje ir kaip iš to nieko neišėjo: „Vaikai buvo maži, pasiguodžiau, kad labai pavargstu, o kasdien reikia virti, gaminti. Sako, tai ko nieko nesakei, aš galiu gaminti: vieną dieną – aš, kitą – tu. Rytą arbatos išvirė, sumuštinių sutepė. Pietūs artėja, o nesijudina. Klausiu, ką darysi, Vyteni, pietų tuoj norėsim. Sako, tai kiek čia truks vandenį užvirti? Buvo pasirengęs mus ir per pietus, ir per vakarienę maitinti sumuštiniais ir arbata. Taip ir pasibaigė jo virtuvės darbai“.
Tremtinių šeimos
Beveik dešimt metų tremtyje išgyveno abiejų šeimos.
„Rimkų šeimą 1949 metais išvežė į Sibirą – tėvus ir šešis vaikus, Vyteniui buvo 19 metų, vyriausiai jo sesei 21 metai, o jauniausiam broliui – vos dveji. Vytenis buvo partizanų ryšininku, pirkdavo jiems vaistų ir nunešdavo, nebijojo rizikuoti. Po poros metų – 1951-aisiais išvežė ir mūsų šeimą, – pasakoja Č. Rimkienė. – Mes šeimoje augome trys seserys ir brolis, o mūsų jauniausias brolis gimė Sibire. Kai mus ištrėmė man buvo 13 metų, broliui – 11 metų, sesei – 9 metai, o mažajai – 2,5 metų.“
„Sibire su Rimkų šeima niekada nebuvome susitikę, net, kai jau leido važinėti. Tik susirašinėjome laiškais, – sako ji. – Nepaprastai išgyvenome, kai sužinojome, kad Vytenį nuteisė mirties bausme, kad jis kalėjime. Mano mama raudodavo skaitydama laiškus“.
Jaroslavas ir Apolonija Rimkai su vaikais buvo ištremti į Irkutsko sritį, o Česės tėvų Igno ir Irenos Pikelių šeima – į Krasnojarsko kraštą, Kemskoje kaimą.
„Ten buvo ir kolūkis, ir tarybinis ūkis, – pasakoja ji. – Mus priskyrė kolūkiui, o jame buvo žymiai blogiau. Net sušalusių bulvių bijodavome eiti pasirinkti. Iš pradžių apgyvendino pas čiuvašę. Mes šeši ir ji septinta viename kambaryje, kaip kiaulių gardžiukas. Lovos nė vienos, palubyje gultai-narai padaryti. Tėvai buvo apsukrūs, mama kiaulių fermoje dirbo, įsisiuvo dideles kišenes kailiniuose, tad nebadavom. Į Sibirą vežėmės mezgimo mašiną, bet megzti nebuvo iš ko – nebuvo siūlų. Tą mezgimo mašiną atgal į Lietuvą parsivežėm. Grįždami pardavėme už 70 rublių savo namelį. Tiek tebuvo turto.“
„Sibire jau buvau dirbusi krakmolo fabrike, net cecho viršininke buvau tapusi, nors buvau baigusi tik vidurinę mokyklą, – šypsosi prisiminusi. – Bandžiau Krasnojarske stoti į mediciną, nepavyko – dėl prastos užsienio kalbos neįstojau. Mokėmės anglų, bet pats mokytojas jos nemokėjo. Tada nusprendžiau eiti dirbti į krakmolo fabrikėlį Dudovkoje. Viskas rankomis ten buvo daroma, bulves tarkuodavome, gaminome krakmolą, uogas rinkdavome, darydavome kisielių, sirupus, uogienes virėme, bandeles kepėme.“
„Priėmė mane į darbą žydelis, pats kalėjęs lageryje. Fabrikėlyje jis buvo buhalteris, kasininkas, o iš tikrųjų – ir direktorius. Tikrasis direktorius buvo toks, kad nė nemokėjo pasirašyti, žydelis jį išmokė, tai galite įsivaizduoti, koks buvo lygis,“ – iki šiol tuo stebisi.
„Ir Rimkų šeima, ir mūsų šeima iš Sibiro grįžo 1958 metais, – tęsia pasakojimą. – Savo tėvams jau traukinyje pasakiau, kad į kolūkį aš nevažiuosiu, prisižiūrėjau kolūkio Sibire (net dabar kategorišku tonu tai pabrėžia). Tėvų sodybą išsaugojo pusseserė, pati gyvenusi mūsų svirne. Išsaugojo net Kristaus ganytojo paveikslą, kurį mamai klebonas vestuvių progą buvo padovanojęs. Net kai į trobą buvo įleisti svetimi žmonės gyventi, tas paveikslas, kaip kabojo ant sienos, taip ir liko. Puseserė buvo įsitikinusi, jeigu tik pajudins tą paveikslą, tai mes nebegrįšime.“
Kolūkio pirmininkas buvo pažįstamas ir leido Pikeliams savo sodyboje gyventi, svetimi žmonės jau buvo iškraustyti. Tik vėliau melioruojant laukus, gimtosios sodybos neliko nė ženklo.
Rimkų name, Pikeliškėse, buvo įsikūrusi kolūkio kontora, biblioteka. Iš penkių patalpų keturios buvo užimtos. Tas pats kolūkio pirmininkas leido jiems apsigyventi virtuvėje, į kurią buvo atskiras įėjimas.
„Ar galėjo toje virtuvėje sutilpti aštuoni žmonės? Todėl Vytenis su seserimis Elyte, Elze ir atsikraustė į Šiaulius, pas Godelius, kurie P. Cvirkos gatvėje turėjo namelį. Iš pradžių buvo labai sunku, darbo nėra. Perskaitome miesto laikraštyje, kad reikalingas žmogus gatvei šluoti, bet net to darbo negalėjom gauti. Einam su Elyte prašytis, kad priimtų, pasižiūrėjo į dokumentus, kad iš Sibiro grįžusios, ir atsakė, negalėjom net gatvės šluoti – mat, labai atsakingas darbas.“
Darbo ji gavo Šiaulių krakmolo-sirupo fabrike, kuris vėliau persivadino, Kukurūzų perdirbimo gamykla, o dar vėliau bendrove „Gliukozė“. Tai buvo vienintelė jos darbovietė per visą karjerą: nuo darbininkės pradėjo, o vėliau tapo cecho viršininke, laboratorijos vedėja.
„Mane priėmė, nes tas žydelis iš Sibiro buvo parašęs labai gerą charakteristiką. Ir fabriko direktorius Mykolas Ostašenkovas nepabijojo tremtinės priimti, paragino ir studijuoti, – geru žodžiu mini buvusius viršininkus. – Baigiau neakivaizdžiai Maskvoje maisto pramonės institutą. Gerai dirbau, į miesto garbės lentą mane įdėjo. Tol mano nuotrauka kabėjo, kol miesto partkome nesužinojo, kad aš „sibiriakė“. Vėliau net garbės raštą, nors jį skyrė Maisto pramonės ministerija, uždraudė man įteikti. Buvo toks baisus žmogus – Avraliovas, partijos miesto komiteto sekretorius, visą laiką kenkęs ir Vyteniui. Institutas net šio buto Čiurlionio gatvėje negalėjo mums skirti Vytenio vardu, mano vardu buvo skirtas.“
O pirmieji judviejų namai buvo bendrame su svetimais žmonėmis bute, kuriame Česei, kai tik pradėjo dirbti fabrike, buvo skirtas 7 kvadratinių metrų valdiškas kambariukas. Pamena, kaip tėvas, pirmą kartą pas juos apsilankęs, sakė: „Jūs čia kaip spintoje gyvenate, bet mes buvome laimingi.“
Vytenis dirbo šaltkalviu-dažytoju autobusų parke. Autobusų parko direktorius buvo rusas, tremtinius priimdavo, nes tikėjosi, jog jie visko bijos ir bus nuolankūs. Iš pradžių Vytenis autobusus dažė. Česė baisėjosi, kai iš darbo grįžęs atsikosėdavo dažais, kurių garų prisikvėpuodavo, dažydamas purkštuvu.
Pats yra pasakojęs, jog, matyt, geras buvo dažytojas. Pažįstamas vairuotojas, kurį sutiko jau būdamas instituto dėstytojas, docentas, pasiūlė: „Rimkau, gal gali automobilį nudažyti.“
Vytenis neakivaizdžiai studijavo. Baigė Leningrado Iljos Repino dailės institutą. Tremtiniams, juolab politiniam kaliniui, aukštieji mokslai Lietuvoje buvo užkirsti.
„Bandė Vilniuje į Dailės akademiją stoti, nepriėmė. O mokytis jam Leningrade ar man Maskvoje buvo labai gerai – važiuoji į sesijas, gauni mėnesį atostogų. Vytenis apie jokią kitą specialybę nė negalvojo, tik apie meną, – prisimena. – Nuo mažens į tai buvo linkęs, nes tokioje aplinkoje gyveno. Tėvas buvo Šiaulių berniukų gimnazijos istorijos mokytojas ir dailininkas.“
Leningrade ir dailėtyros mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją apsigynė, po to 1966 metais gavo darbą Šiaulių pedagoginiame institute. Net habilituoto daktaro disertaciją, kurią parašė apie lietuvių liaudies skulptūrą, jos raidą ir funkcionalumą, teko ginti Maskvoje. Gynimas Lietuvoje net trejus metus buvo stabdomas, nors jau buvo atkurta Nepriklausomybė, rodos, nebeturėjo būti trukdžių. Bet net tada V. Rimkus ne visiems įtiko, o gal jam jautė pavydą? 1997 metais jis tapo pirmuoju Lietuvoje habilituotu menotyros mokslų daktaru.
Č. Rimkienė prisimena, jog sovietmečiu saugumiečiai nuolat Vytenį stebėjo. Pasakoja kuriozinį atvejį, kai institute buvo aplankytas saugumiečio, kuris rodė nupieštą neva Lietuvos trispalvę, nors spalvos buvo sumaišytos, ir aiškino, jog Rimkus piešęs.
„Vytenis sakė, jeigu aš būčiau piešęs, tai geltona spalva būtų viršuje, o ne apačioje, – juokiasi, kad saugumietis neturėjo ką atsakyti. – Kai dar sykį tas pats saugumietis pasirodė, tai Vytenis surezgė istoriją, kad apie piešinį ir jam mestus įtarimus papasakojo vienam dideliam partijos veikėjui, paskambinęs į Vilnių ir kad iš jo išgirdęs: „Rimkau, dirbk toliau“. Niekam jis neskambino, bet saugumietis labai sunerimo, esą, kam reikėjo skambinti, patys būtų išsiaiškinę.“
Atgimimą ir Sąjūdį, Nepriklausomybės atkūrimą Rimkai priėmė kaip stebuklą. „Negalėjom patikėti, kad taip bus, Vytenis iš karto įsijungė į Sąjūdį“, – prisimena Č. Rimkienė.
1990–1995 metais jis tapo pirmosios kadencijos Šiaulių miesto tarybos deputatu. Vėliau dar du kartus buvo išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, kaip R. Ozolo įkurtos Centro sąjungos narys (1995–1997 metais ir 1997–2000 metais).
Apie ilgą gyvenimą
Ar yra ilgo gyvenimo receptas?
„Nėra jo. Kad Vytenis tiek ilgai išgyveno, net 90 metų, tai tiesiog stebuklas, – teigia Č. Rimkienė. – Dar trejų metų būdamas galėjo mirti, sunkiai susirgo, kojų ir rankų pirštai jau mėlynavo, duso.“
Tėtis, pasikinkęs arklį, išvežė sūnų į Šiaulius, o čia laringologų nebuvo, vaikas visiškai duso ir pažįstamas gydytojas ryžosi į trachėją įstatyti vamzdelį, kad nenumirtų pakeliui į Kauno ligoninę. Tik įvedė vamzdelį per Adomo obuolį, todėl vėliau vis kildavo problemų.
„Kaune gydomas buvo apie metus, mano mama jį slaugė. Ilgai Vytenis nekalbėjo, mama pasakojo, jog gydytojai manė, kad iš viso gali nebekalbėti. Bet kartą žaisdamas su kitais vaikais prašneko. Kai vaikystę su juo prisimindavome, pats teigė, jog kaip stebuklas visiems atrodė, kad jis vėl kalba.“
Tremtyje už išleistą rankraštinį laikraštuką „Taigą“ nuteistas mirties bausme galėjo būti sušaudytas.
Prisimena ir dar vieną lemtingą atvejį, kai atkalbėjo Vytenį nuo ekskursijos autobusu, o jis nuriedėjo nuo kelio ir per avariją žuvo trys Vytenio draugai. „Kai sužinojom, sakė, man galbūt gyvybę išgelbėjai.“
„Vytenis iš savo klasės draugų, su kuriais mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, paskutinis išėjo Anapilin, – sako Č. Rimkienė. – Ilgai gyveno dar jo klasės draugas kompozitorius Vytautas Laurušas (1930–2019), jis mirė eidamas 89 metus. Kai buvo likę tik dviese, vis pasiskambindavo vienas kitam.“
