Po gaisro neliko vieni

Ug­nies stul­pas – pro lan­gą

I. Vo­lo­so­va su jau­du­liu brau­ko mo­bi­lio­jo ek­ra­ną: gais­ro va­ka­rą, sau­sio 1-ąją, po to, kai ži­nia apie ne­lai­mę pa­skli­do feis­bu­ke, iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių ir už­sie­nio vis plau­kė ir plau­kė jos per 18 me­tų užau­gin­tų glo­bo­ti­nių laiš­kai. "Ma­ma, tu pa­ti bran­giau­sia", "At­siųs­kit są­skai­tą, no­riu pa­dė­ti. Juk jūs man kaž­ka­da pa­dė­jot...", "Ten ir mū­sų na­mai..." – se­niai suau­gu­sių ir sa­vo šei­mas su­kū­ru­sių glo­bo­ti­nių laiš­kai iki aša­rų spau­džia mo­ters šir­dį: kiek­vie­nam iš jų pa­sky­rė po šil­tą žo­dį.

"Da­bar jau ke­lin­tą pa­rą ga­li­me ra­miai mie­go­ti", – sa­ko ji. Pir­mo­mis nak­ti­mis po gais­ro apie to­kią ma­lo­nę ne­bu­vo nė kal­bos: glo­bo­ti­niams vis sap­na­vo­si koš­ma­rai – kad vėl de­ga, kad na­me pa­skli­do du­jos, kad bė­ga.

Ug­nis pra­ri­jo mal­ki­nę su be­veik vi­so­mis šil­dy­mo se­zo­nui per­nai pa­si­ruoš­to­mis mal­ko­mis,su­nio­ko­jo du kam­ba­rius ir prie­pir­tį, ta­čiau I. Vo­lo­so­va šią ne­lai­mę va­di­na lai­min­ga: vi­si gy­vi ir svei­ki li­ko.

"Nuos­ta­būs mū­sų vai­kai. O ši ne­lai­mė dar la­biau vi­sus suar­ti­no", – sa­ko mo­te­ris.

Trū­ko tik pus­va­lan­džio, kad ta­me kam­ba­ry­je gy­ve­nę pen­ke­rių, de­vy­ne­rių ir try­li­kos me­tų ber­niu­kai bū­tų su­gul­dy­ti mie­go. Tą­va­kar vai­kai iš­si­pra­šė lei­di­mo pa­žiū­rė­ti "Pe­le­nę".

I. Vo­lo­so­vai prieš akis – lieps­nos stul­pas, ku­rį iš­vy­do įbė­gu­si į vai­kų kam­ba­rį, iš­gir­du­si daik­to pa­siim­ti už­su­ku­sio 13-me­čio ber­niu­ko riks­mą.

Ta­da ug­nis dar siau­tė­jo lau­ke. Ta­čiau kam­ba­rio lan­go stik­las jau barš­kė­jo nuo karš­čio.

Mo­te­ris kar­tu su vy­res­niai­siais šei­my­nos na­riais šo­ko ati­trauk­ti prie lan­go sto­vė­ju­sių bal­dų, gel­bė­ti rei­ka­lin­giau­sių daik­tų.

Net­ru­kus spro­go lan­go stik­las ir lieps­na užė­jo į na­mus. Siau­tė­jo per vi­sus tris na­mo aukš­tus.

Ing­ri­dos su­tuok­ti­nis Va­le­ri­jus iš ug­nies ap­sup­ties iš­vai­ra­vo mik­roau­to­bu­są. Gal­vo­ti apie ri­zi­ką ne­bu­vo ka­da, nes ma­ši­na ga­lė­jo sprog­ti ir ug­nį iš­spjau­dy­ti to­li ap­link.

Na­miš­kiams te­ko sku­biai eva­kuo­tis. Vy­res­nie­ji čiu­po pi­ža­mas vil­kin­čius ma­žiu­kus ir – į lau­ką. Kaž­kas iš­ve­dė kar­tu gy­ve­nu­sią 79-erių mo­čiu­tę. Pas­ku­bo­mis paė­mė šei­my­nos ke­tur­ko­jį. Šil­čiau ap­si­rengti, su­si­rink­ti daik­tų lai­ko ne­be­bu­vo.

I. Vo­lo­so­va už­bė­go į tre­čią­jį na­mo aukš­tą, kur vie­na­me iš kam­ba­rių bu­vo su­dė­tos dė­žės su glo­bo­ti­nių do­ku­men­tais. Pas­kui ją – ir ke­li vy­res­ni vai­kai.

Iš­bė­gu­si į lau­ką mo­te­ris ne­ra­do vai­kų. Apė­mė pa­ni­ka. Į pa­gal­bą at­sku­bė­jo me­di­kai. Nu­si­ra­mi­no su­ži­no­ju­si, kad glo­bo­ti­nius to­liau nuo siau­bin­go vaiz­do į sa­vo na­mus par­si­ve­dė kai­my­nai Alek­na­vi­čiai ir Gri­niai.

Su­de­gė ka­lė­di­niai sal­dai­niai

Į gais­ra­vie­tę ope­ra­ty­viai at­vy­ko ke­lios ug­nia­ge­sių ma­ši­nos. Įver­ti­nus gais­ro mas­tą, pri­si­sta­tė pa­stip­ri­ni­mas – iš vi­so še­ši au­to­mo­bi­liai.

Ug­nis pa­si­da­vė per dvi va­lan­das. Ta­čiau gel­bė­to­jai pri­sa­kė vi­są nak­tį bu­dė­ti, jei ji dar­syk įsi­plieks­tų.

Mo­te­ris lie­pu­si vy­res­nie­siems ei­ti il­sė­tis pas kai­my­nus, o gais­ra­vie­tė­je lik­sią jie­du su vy­ru.

"Ir ko­kios tos mū­sų vai­kų šir­dys, koks ge­ru­mas", – kal­ba I. Vo­lo­so­va. Vy­riau­sie­ji šei­my­nos vai­kai vi­są nak­tį bu­vo kar­tu, vaikš­čio­jo ap­link ap­de­gu­sį na­mą, už­suk­da­vo į pa­juo­du­sius ir van­de­niu su­lie­tus kam­ba­rius. Lieps­na ne­beg­rį­žo.

Šiuo me­tu šei­my­na jau su­grį­žu­si na­mo – ten­ka glaus­tis tuo­se kam­ba­riuo­se, ku­rių ug­nis ne­nu­siau­bė. Įsi­gi­jo oro va­ly­mo apa­ra­tą, iš­va­ly­ti gais­ro nu­siaub­tas pa­tal­pas ir vi­są smar­kiai ap­rū­ku­sį na­mą su­ti­ko UAB "Va­lu­mi­na".

Pen­kia­me­tis glo­bo­ti­nis pa­pra­šė sa­vo tre­jais me­tais vy­res­nę se­su­tę su­grą­žin­ti per Ka­lė­das gau­tus sal­dai­nius, ku­riuos ji bu­vo su­ti­ku­si pa­sau­go­ti sa­vo ran­ki­nė­je. Bet ir ran­ki­nė ir vi­si ja­me bu­vę vai­ko sal­dai­niai, kaip ir kam­ba­ry­je su­ri­kiuo­ti ba­tu­kai, su­ka­bin­ti dra­bu­žė­liai, su­lanks­ty­ta pa­ta­ly­nė, žais­liu­kai su­de­gė.

Es­mė – šir­dy­je

I. Vo­lo­so­va sa­ko esan­ti dė­kin­ga gais­rui. Pir­miau­sia dėl to, kad jis ne­pa­sig­lem­žė to, kas ne­grą­ži­na­ma – gy­vy­bės. Vi­sa ki­ta ga­li­ma su­kur­ti iš nau­jo.

Ant­ra, ne­lai­mė pa­ro­dė, kiek daug ge­rų žmo­nių gy­ve­na ap­lin­kui. Jų dė­ka šei­my­nos vai­kai bu­vo ir pa­guos­ti, ir pri­glaus­ti, ir ap­reng­ti, ir apau­ti.

Glo­bo­ti­niams bu­vo su­teik­ta ir Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Glo­bos cent­ro psi­cho­lo­gų pa­gal­ba.

Jaut­riai su­rea­ga­vo ir Vi­jo­lių bend­ruo­me­nės na­riai, gi­mi­nės, pa­žįs­ta­mi ir ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės, paau­ko­ję šei­my­nai pi­ni­gų.

"Esu dė­kin­ga vi­siems ir kiek­vie­nam at­ski­rai. Tiek at­jau­tos ir su­pra­ti­mo! Ne au­ko­se ir do­va­no­se yra es­mė, es­mė yra žmo­nių šir­dy­se", – emo­ci­jų ne­sle­pia I. Vo­lo­so­va.

Ti­ki neat­sar­gu­mo ver­si­ja

Gais­ras Vo­lo­so­vų šei­my­nos na­muo­se ki­lo sau­sio 1-osios va­ka­rą, ke­lios mi­nu­tės po 20 va­lan­dos.

Ma­no­ma, kad pir­miau­sia už­si­de­gė prie na­mo pri­blo­kuo­ta me­di­nė mal­ki­nė, vė­liau lieps­na įsi­ki­bo į plas­ti­ki­nių dai­ly­len­čių na­mo sie­ną, pro lan­gą per­si­me­tė į glo­bė­jų mie­ga­mą­jį, tri­jų glo­bo­ti­nių kam­ba­rį ir prie­pir­tį.

Ne­lai­mę pa­ty­rę žmo­nės įsi­ti­ki­nę, kad išo­rė­je pra­si­dė­jęs gais­ras nė­ra pik­ty­bi­nė kie­no nors vei­ka: juk su vi­sais pui­kiai su­ta­rė ir prie­šų ne­tu­rė­jo.

Ma­no, kad gais­rą ga­lė­jo su­kel­ti nau­ja­me­ti­nė pe­tar­da – ap­lin­kui po­kšė­jo vi­są nau­jų me­tų die­ną.

Šei­ma vi­lia­si, kad da­lį pa­tir­tų nuo­sto­lių pa­degs na­mo drau­di­kai.

Ne au­ko­se ir do­va­no­se yra es­mė, es­mė yra žmo­nių šir­dy­se.