Pakruojo dvaras sugrąžino tradiciją – rengia puotas tik suaugusiems

Pakruojo dva­ro nuo­tr.
Šiais lai­kais yra įpras­ta be­ne vi­suo­se ren­gi­niuo­se, gy­ve­ni­mo įvy­kiuo­se da­ly­vau­ti drau­ge su at­ža­lo­mis, o dau­giau kaip prieš šim­tą me­tų bu­vo šiek tiek ki­taip. Po­roms, ypač tu­rin­čioms vai­kų, ir anuo­met rei­kė­jo iš­vyk­ti iš na­mų, pa­bū­ti dvie­se ki­to­je ap­lin­ko­je, at­gai­vin­ti min­tis ir jaus­mus. Pak­ruo­jo dva­ras šian­dien at­ku­ria to­kias va­ka­ro puo­tas, kur bu­vo da­ly­vau­ja­ma be vai­kų.

XIX a. dva­ruo­se ren­gia­mos puo­tos gar­sė­jo tuo, kad bū­tent čia su­si­tik­da­vo, su­si­pa­žin­da­vo ir net įsi­my­lė­da­vo po­ros. Va­ka­ro pra­mo­gos, to­kios kaip, šo­kiai, mu­zi­ka­vi­mas, įtrau­kian­čios dis­ku­si­jos apie to me­to svar­biau­sius įvy­kius, ne­re­tai lo­ši­mas kor­to­mis ir flir­tas anuo­met tik­rai ne­bu­vo vie­ta, skir­ta vai­kų akims ir au­sims.

Di­di­kų vai­kai nuo pat ma­žų die­nų bu­vo auk­lė­ja­mi griež­tai. Vos gi­męs kū­di­kis jau bū­da­vo ati­duo­da­mas žin­dy­vei, šiek tiek ūg­te­lė­jęs – auk­lei, o jau vy­res­ni bu­vo pri­žiū­ri­mi gu­ver­nan­tės ar gu­ver­nie­rio.

Vy­res­ni vai­kai, jau­nuo­liai, jau vyk­da­vo į priė­mi­mus dva­ruo­se drau­ge su tė­vais, nes tu­rė­jo pri­si­sta­ty­ti aukš­tuo­me­nei – pa­de­monst­ruo­ti sa­vo nu­glu­din­tas ma­nie­ras, iš­vaiz­dą, lai­ky­se­ną, bend­ra­vi­mo, eti­ke­to ir šo­kių iš­ma­ny­mą.

Bū­tent to­kiuo­se dva­ro ren­gi­niuo­se vy­res­nio­ji kar­ta ir dai­ry­da­vo­si ant­ro­sios pu­sės sa­vo at­ža­lai. Ži­no­ti­na, kad jau­nai pa­ne­lei ne­bu­vo ga­li­ma bu­čiuo­ti ran­kos, ji tam tu­rė­da­vo bū­ti pa­kan­ka­mai suau­gu­si, su­bren­du­si.

Bu­čiuo­ti bu­vo ga­li­ma po­nios ran­ką, pa­gei­dau­ti­na, ap­mau­tą pirš­ti­nai­te. Bu­či­nys tu­rė­da­vo bū­ti leng­vas, grakš­tus, vos lie­čian­tis ran­ką. Puo­tos, gar­sė­ju­sios val­gių ir gė­ri­mų gau­sa, jo­se vy­ku­sios pra­mo­gos, be­si­spren­dę mei­lės li­ki­mai, kar­tais už­si­tęs­da­vo net ke­lias die­nas, tad vai­kams da­ly­vau­ti to­kio­se su­siė­ji­muo­se tie­siog ne­pri­de­rė­jo.

Šian­dien Pak­ruo­jo dva­ras su­grą­ži­na į XIX a. pab. sam­bū­rių die­nas, at­kur­da­mas jų ro­man­ti­ką, per­teik­da­mas vy­ku­sias mei­lės is­to­ri­jas, kvies­da­mas iš­ban­dy­ti pra­mo­gas ir se­ną­sias dva­ro tra­di­ci­jas tik suau­gu­siems. Čia be­si­ren­kan­tys is­to­ri­nės ro­man­ti­kos mė­gė­jai pa­si­ners į to me­to ma­lo­nu­mus: puo­tos puoš­nu­mą, mu­zi­kos skam­be­sį, mei­lės mais­to ra­ga­vi­mą žva­kių švie­so­je pa­čiuo­se dva­ro rū­muo­se. Tai ir dar dau­giau nu­kels į tik­rą vie­nos nak­ties ro­ma­ną dviems XIX a. dva­re.

Pak­ruo­jo dva­ras - di­džiau­sia Lie­tu­vo­je iš­li­ku­si dva­ro so­dy­ba su 26 pa­sta­tų an­samb­liu, ku­rio­je rea­liu lai­ku yra at­ku­ria­mas XIX a. pab. – XX a. pr. dva­ro gy­ve­ni­mas.