Naujausios
Neatsakytas klausimas
Vakar, sausio 27-ąją, minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena ir 76-osios Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinės.
Prie akcijos „Mes prisimename“ Šiaulių apskrityje prisidėjo daug žydų bendruomenės partnerių: įstaigų, organizacijų, pavienių asmenų.
„Bendravimas, manau, yra pati veiksmingiausia priemonė prieš antisemitizmą. Bendraujant žmonės sužino, kas įvyko ir labiau supranta, dėl ko mes apie tai šnekame ir dėl ko mes tai prisimename, – sako S. Kerbelis. – Mums, Lietuvos, Europos, žydams, kiekviena diena yra Holokausto atminimo diena, mes su tuo užaugome. Savyje visada nešiojamės skausmą, nes tai tiesiogiai lietė mūsų šeimas, gimines. Mes augome užduodami klausimą ir nerasdami atsakymo, dėl ko tai įvyko. Tėvai irgi neturėdavo, ką atsakyti, kodėl buvo nužudyti mūsų giminaičiai, gyvenę Biržuose, Žagarėje, Panevėžyje, Šiauliuose ir kituose miestuose.“
Tarpukariu, sako S. Kerbelis, šeimos buvo gausios, giminaičiai gyveno išsisklaidę po visą Lietuvą.
S. Kerbelio seneliai iš mamos pusės Šeinė ir Jankelis Joselovičiai gyveno Žagarėje.
Š. Joselovičienės brolis Chaimas, sukūręs šeimą, išvyko gyventi į Klaipėdą. Buvo batsiuvys, žmona – siuvėja. Po nacių okupacijos su žmona ir mažu, 4–5 metų, vaiku atsidūrė Panevėžyje.
Holokaustas juos atsivijo ir į Panevėžį. Geto Panevėžyje, kaip Šiauliuose, nebuvo, žydai iš karto surinkti ir sušaudyti. Kurioje tiksliai masinių žudynių vietoje buvo nužudyti giminaičiai, S. Kerbelis nežino.
Šiauliuose gyvenęs Š. Joselovičienės brolis Izraelis Glezeris su žmona ir dviem vaikais, 16–17 metų sesuo Ester Glezer, karui prasidėjus, buvo uždaryti į Šiaulių getą. Glezerių vaikai nužudyti per „Vaikų akciją“.
Likviduojant getą, I. Glezeris su žmona ir seserimi Ester pateko į koncentracijos stovyklas. Ester žuvo 1944 metais, Izraelis – 1945 metų vasarį. Jo žmona, nepatvirtintais duomenimis, išgyveno.
S. Kerbelis pasakojimu grąžina į Žagarę. Paskutinę akimirką dalis čia gyvenusių artimųjų apsisprendė bėgti į Rusijos gilumą.
„Kiti tai vadina evakuacija, man šis žodis čia visiškai netinka. Evakuacija, mano supratimu, kai valstybės pareigūnai organizuoja žmonių perkėlimą į saugią vietą. Sovietų valdžiai tikra nerūpėjo žydai, jie patys pirmi išnešė savo kailius, žydai ar kiti žmonės nebuvo įdomūs, patys turėjo išsigelbėti. Beje, iš pradžių jiems ir neleido gelbėtis. Buvo postai, neleisdavo bėgti – neva taip stabdė paniką, nors panikuoti pradėjo patys anksčiau už gyventojus“, – sako S. Kerbelis.
Iniciatyvos bėgti ėmėsi septyniolikmetis S. Kerbelio močiutės brolis, dėka jo dalis šeimos išsigelbėjo.
Likę Žagarėje močiutės pusbroliai, pusseserės, kiti giminaičiai buvo suvaryti į trumpai egzistavusį Žagarės getą ir nužudyti Naryškino parke.
Analogiška situacija, sako S. Kerbelis, ir su tėvo gimine, gyvenusia Biržuose. Pabėgti ir išsigelbėti spėjo tik S. Kerbelio seneliai Dvaira Kerbelienė ir Moisejus Kerbelis su penkiais vaikais.
Pakamponyse nužudyta Moisejaus Kerbelio mama Hana Kerbelienė, senelis Achbaras Šija Kerbelis, D. Kerbelienės sesuo Fania Bezmenmacheraitė ir brolis Chaimas Bezmenmacheras.
Išvardytos aukos – tik dalis per Holokaustą žuvusių giminaičių.
„Kai kurios šeimos nušluotos nuo žemės paviršiaus, išnyko pavardės. Babos Biržuose mergautinė pavardė Bezmenmacher, tokios pavardės neberandu, – sako S. Kerbelis. – Nors mūsų giminės, dar palyginti, nemaža dalis išgyveno, Lietuvoje, ko gero, esame viena skaitlingiausių. Kitų nebėra, kas ateitų ir prisimintų, žudynių vietoje padėkų akmenuką.“
Sunku vėl užmegzti ryšį
Sovietmečiu, sako S. Kerbelis, žydų nenaikino fiziškai, bet dvasinis naikinimas toliau tęsėsi. Uždarytos žydiškos organizacijos, mokyklos, sinagogos paverstos sandėliais ar pritaikytos kitoms reikmėms.
„Nelabai ir leisdavo žydiškai kalbėtis. Kai norėdavo dar labiau pažeminti (dažniausiai tai būdavo susiję su arabų ir Izraelio konfliktu, nes sovietai palaikė arabus), darydavo spaudimą žydams, gyvenantiems buvusioje sąjungoje, naikindami kapines, rengdami mitingus, smerkiančius žydus. Net žudynių vietose nerašydavo, kad nužudyti žydai, o – tarybiniai piliečiai, net ir tinkamai žudynių vietų neleisdavo sutvarkyti. Jei žmonės susirinkdavo, melsdavosi, atsirasdavo straipsnių, kad žydai kažkokius ritualus atlieka“, – sako S. Kerbelis.
Dar viena žydų likimų linija driekiasi į užsienį – tarpukario emigrantai. Bet sovietmečiu ryšiai nutrūko. S. Kerbelio mama yra pasakojusi, kad po karo senelis gavo laišką iš Anglijos nuo brolių. Iškviestas į KGB būstinę, turėjo pasirašyti, kad nutraukia bendravimą ir atsisako rašyti laiškus.
Keletas S. Kerbelio giminaičių sovietmečiu išvažiavo į Izraelį, su jais ilgą laiką bendravo tik laiškais.
Neseniai S. Kerbelis susipažino su giminaite iš Žagarės atšakos, gyvenančia Izraelyje. Ji buvo atvažiavusi į Šiaulius, apsilankė Žagarėje.
„Iškyla kita problema: sunku vėl užmegzti ryšį, skiriasi mentalitetas, pasaulėžiūra, jie nelabai supranta mus, mes nelabai – juos. Neturėjome galimybės gyventi kultūrinį, dvasinį žydišką gyvenimą, kaip bebūtų keista, tik dabar sužinome daug naujo apie savo tautą, o jie tuo gyveno“, – sako S. Kerbelis.
Nori ne keršto, o teisingumo
Pirmadienį S. Kerbelis dalyvavo nuotolinėje diskusijoje su Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus mokiniais bei mokytojais.
Sulaukė ir klausimų, ar žydai gali atleisti už Holokaustą ir ar yra noras keršyti?
„Mano manymu, atleisti žudikams mes neturime moralinės teisės, čia Aukščiausiojo valioje. Kerštas pagimdytų dar didesnį kerštą, blogis gimdo blogį. Bet norėtųsi teisingumo. Mes neverčiame jausti kolektyvinę kaltę, to negali būti, juk žudynėse dalyvavo konkretūs žmonės, jie dažniausiai žinomi, išlikę archyviniai dokumentai. Labiausiai piktina, kai bandoma jų kaltę sumažinti, o kai kada – daryti didvyrius. Nesvarbu, kiek žmogus prisidėjęs prie kito žmogaus nužudymo – nebūtinai spausdamas gaiduką, jei dalyvavo, aš manau, nevertas vadinti didvyriu, nes diskredituoja kitus didvyrius ir teisuolius, kurie nepasirinko pasipelnyti iš nužudytųjų.“
S. Kerbelis sako, kad žydai visuomet saugojo žuvusiųjų atminimą, nes yra sakoma, kad pamirštas žmogus miršta antrą kartą.
