Naujausios
Likite namuose
„Kelmiškiai, jei negalite padėti savo kaimynams, senoliams, izoliuotiems, kreipkitės į mane. Nuo 15 val. esu kasdien laisva. Galiu atvežti būtinų maisto prekių, ar kažko, kas reikalinga. Be atlygio. Tik reikės susimokėti už tai, ko užsiprašė iš parduotuvės. Nesiekiu pasipinigauti, tiesiog siūlau savo pagalbą šiuo sunkiu metu.
Pagyvenusiems žmonėms šiuo metu išvis nerekomenduojama eiti iš namų. Jei vešiu produktų senoliui, jis gali šiukšles palikti už durų, jas taip pat išnešiu.
Saugokime vieni kitus. Senoliams ir socialiai pažeidžiamiems asmenims dar pridėsiu po lėkštę karštos sriubos.
Išdrįskite prašyti pagalbos! Pasidalinkite šia žinia, gal kažkam ši pagalba tikrai reikalinga!“ – praėjusią savaitę feisbuke parašė Agnė.
– Kaip kilo mintis pasiūlyti savo pagalbą? Ar iki tol turėjote savanorystės patirties?
– Pagalvojau, kad noriu padėti ir pasiūliau. Esu didelė gyvūnų teisių aktyvistė, praėjusią vasarą su kitais aktyvistais organizavau vieną didžiausių protestų „Stop smurtui prieš gyvūnus“ Lietuvoje už gyvūnų teises.
Šiuo metu matau, kad daugiau pagalbos reikia senoliams, izoliuotiems žmonėms. Pagalvojau, kad turiu laisvo laiko ir nusprendžiau padėti.
– Ar jau sulaukėte kreipimųsi?
– Vienai mamai, kuri augina mažamečius vaikus, vežiau siuntinį, važiavau pas kelias močiutes.
Ko gero, žmonės dar nelabai bijo, galima pastebėti, kad senolių dabar gal dar daugiau mieste, negu būdavo. Gal dar galvoja, kol judu, krutu, tol eisiu. Manau, kuo toliau, tuo labiau mūsų reikės.
Atsirado grįžusių anūkų, kurie prašo, kad nuvežtume močiutei pietukus, vežiau ir tokių užsakymų.
– Ar Kelmėje yra daugiau užsiimančių savanoriška veikla?
– Atsirado dar viena moteris, sutarėme, jei būtų draugiau prašymų, galėtume viena su kita kontaktuoti ir padėti.
– Žinutėje rašėte, jei reikia, padovanosite lėkštę sriubos.
– Turiu kavinę, kiekvieną dieną vežiojame pietus, sriubos visada turime. Pasiūliau daugiavaikėms šeimoms, kurioms maitinimas mokykloje nutrūko, ar senoliams, kurie paprašys nupirkti produktų – galiu pridėti sriubą. Gal sriuba pradžiugins ir tą dieną nereikės virti vakarienės.
– Ir atvykusi išneštumėte šiukšles, paliktas už durų?
– Žinoma, juk senolių prašoma, visur sakoma: neikite, pabūkite namuose. Mes gal persirgsime, yra prognozės, kad kiti net to nežinodami, bet senoliai yra didžiausia rizikos grupė. Jie mumis kažkada rūpinosi, į karą ėjo. Mums tereikia paprašyti, kad dabar pasėdėtų namuose.
Aš pas save ir laiptinėje ruošiuosi pakabinti skelbimą, kad vyresnio amžiaus kaimynai neneštų šiukšlių. Man tikrai nesunku nueiti iki ketvirto aukšto ir surinkti kelis maišelius.
Tai net ne geras darbas, o prašymas: supraskite, mes norime, kad jūs dar būtumėte, kažkam esate senelis, kažkam močiutė, kažkam mama, kažkam tėtis. Reikia sąmoningumo, kad žmogus suprastų, ko yra prašoma.
Aš tikiu tuo, ką mums šaukia ne tik ministrai, bet ir medikai iš Ispanijos, Italijos.
Tai ne tik pagalba, bet ir žinutė: jūs niekur neikite, mes jumis pasirūpinsime, kiek tik įmanoma.
– Kaip kreiptis į jus pagalbos?
– Labai paprasta – tai gali būti kaimynas, giminaitis, žmogus, kuris izoliavosi, nes grįžo iš užsienio. Galime visai nekontaktuoti, pinigus palikti ant kilimėlio, atlikti bankinį pavedimą. Aš galiu palikti maišelį ir išvažiuoti. Man galima skambinti (8648 79679), rašyti feisbuke, svarbiausia nebijoti paprašyti pagalbos.
Ne išmaldos prašome, negalime jaustis, kad darome kažką negerai – šiuo metu išnaudokime visas galimybes. Labai graži gydytojų žinutė plinta internete: „Mes liekame darbe dėl jūsų, jūs likite namuose dėl mūsų“.
Mes savanoriaujame, suprantame riziką, bet kažkur rizika yra dar didesnė. Reikia visiems kartu susiimti ir išgyventi šią krizę, o paskui stotis ant kojų iš naujo. Kuo ilgiau tai neigsime, tuo ilgiau tai tęsis.
Smūgis verslui
– Kavinei karantinas – didelis smūgis?
– Milžiniškas. Kavinukei lapkritį bus ketveri metai. Dabar išvežame, duok Dieve, 50 pietų. O darydavome savaitgaliais vakarėlius ir t.t. Apyvarta kritusi 70–80 procentų. Turime mokėti ir nuomą, ir už elektrą. Tikrai labai nelengva.
Kitą savaitę svarstysime, gal visai nedirbti ir laukti valstybės paramos. Net neįsivaizduojame, ką daryti, visi esame kaip ant adatų, laukime. Kiekvieną dieną viską iš naujo pergalvoji ir bandai gyventi, kabintis.
– Kaip jūs rūpinatės savimi?
– Užsisakėme kaukes vietinėje siuvyklėlėje. Stengiamės laikytis atstumų. Dezinfekuojame rankas po kiekvieno kliento, darome viską, kas rekomenduojama.
Žinoma, bijome. Anksčiau dirbdavome dviese su kolege: ji kavinės užsakymą nuneša, aš vairuoju. Ji pasakė, kad nebenori nešti, bijo. Dabar ji tik važiuoja šalia ir kelia ragelį, aš vairuoju, sustoju, nunešu. Tai normalu, nė vienas nenorime ant savo kailio išbandyti persirgti.
Baisu, bet aš turiu šešias darbuotojas, jos išlaiko šeimas, aš esu atsakinga už jas. Dabar galvoju daugiau apie tai, kad negaliu sugadinti dar šešiems žmonėms gyvenimo.
– Esate gyvenusi Graikijoje, gal bendraujate, kaip laikosi graikai?
– Tik tiek, ką matau feisbuke iš ten likusių draugų. Jie lygiai taip pat išgyvena. Aš gyvenau Lefkados saloje prie Jonijos jūros, saloje gal kiek kitaip, ji maža, turizmas tik vasarą. Bet panika, dalijimasis žinutėmis, nepasitikėjimas kai kuriais sprendimais – lygiai tas pats, kaip pas mus.
Žinome, kad graikai ir šiaip mėgsta rėkti, šaukti, mokesčių nemokėti, daryti visai kitaip ir tas „Grexit“ – aš kaip tik tuo metu ten gyvenau. Įsivaizduoju, kad ten suirutė turėtų dar didesnė.
– Kelmėje gatvėse žmonių sumažėjo?
– Taip, tik „Maximos“ pilnos, kitur tuščia. Vieni kitų bijo, per petį žvilgčioja. Nesitikėjau, kad man teks šitai išgyventi, niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi. Juk ir ekonomika buvo įsivažiavusi, ir sienos atviros... O nutiko taip.
Pažvelkime iš kitos pusės – gamta švarėja. Gal gamta paprašė: „Duokite man pailsėti?“
