Naujausios
Verslas paliktas kapanotis vienas
Šiaulių pramonininkų asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Alvydas STULPINAS sako, kad verslo ateitis Lietuvoje labai miglota ir kokia ji bus, ar iš viso bus – klausimas atviras.
„Jei kas žinotų atsakymus, kas bus ateityje, galėtų tapti labai turtingu žmogumi – tai juokaujant. O jei rimtai, tai mes visi nuo kovo mėnesio esame kriziniame etape. Krizė turi tokį bruožą, kad ji, kaip kokia spiralė, kuo tolyn, tuo labiau pradeda suktis ir paliečia visus sektorius, ne išimtis – ir pramonės.
Jei atvirai, pramonės ateitis labai miglota pirmiausia dėl energetinės krizės. Tos įmonės, kurioms elektros eilutė savikainoje yra didesnė negu plius minus 10 procentų, šiandieną susiduria su iššūkiais, kokių mes iki šiol dar nematėme. Ir kaip išeiti iš to... Tunelio gale šviesos nematyti, nes pagal visas prognozes šita energetinės krizės spiralė, pradėjusi suktis, tik didėja, vadinasi, ką mes turėsime paskutinį šių metų ketvirtį ir kitų metų sausio mėnesį, dar niekas nežino.
Krizė reiškia labai didelius energetinius kaštus produkto savikainoje, juolab kad mūsų traukinys, visos Lietuvos traukinys, yra eksportas. Mes, kaip eksportuotojai, su tokiomis energetinėmis kainomis neabejotinai pralaiminėsime konkurencinę kovą, ir ateitis absoliučiai neapibrėžta. Bijau, tačiau kai kurioms įmonėms tokia situacija gali tapti labai skausminga. Aš jau nekalbu apie bankrotus, bet prastovos praktiškai būtų neišvengiamos. Jau ir šiandien kiekviena įmonė skaičiuoja, kas naudingiau – ar gaminti ir turėti nuostolio, ar stabdyti veiklą. Jeigu stabdyti, tai reiškia atleidinėti žmones ir taip toliau. Vienu žodžiu, krizė, ir dar tokia, kokiai pasaulis nebuvo pasiruošęs, kerta visu stiprumu.
Ką valstybė daro ne taip? Deja, galiu pasakyti, kad mūsų valstybė per dešimt metų nepadarė nieko, kad mes galėtume būti kitoje situacijoje, uždarius Ignalinos atominę elektrinę. Valstybė tiesiog nedarė nieko, nesiruošė.
Šiandien Vyriausybės požiūris toks: mes gyventojams padėsime, o verslas, kaip nori, tegul pats ir kapanojasi. O iš verslui siūlomų priemonių, kurios plačiai skelbiamos – tik raginimai eiti į bankus, imti kreditus, ir taip toliau, ir taip toliau. Bet kiek tie dalykai užima laiko? Dabar kiekvieną mėnesį įmonės patiria didžiulius nuostolius ir sparčiais tempais artėja prie ribos, kada taps nemokios. Niekas net nepasuko galvos tai apibrėžti įstatymu ir bent jau kiek padėti.
Kitaip tariant, valstybės požiūrį į verslą mes išgirdome. Savotiškas požiūris. Panašu, kad tie, kurie sėdi „aukštai“, vis dar galvoja, jog šalies biudžetą suneša Europos Sąjunga, bet ne vietinis verslas – tokie netrukus turės pradėti galvoti kitaip, pradėjus strigti įplaukoms į biudžetą, atleidinėjant žmones ir t. t. Mes savo ruožtu matome, kokius sprendimus šiuo metu daro, kokių priemonių imasi pasaulio ir Europos šalys, kad energetinė krizė kuo mažiau paliestų jų verslą. Iš Lietuvos valdžios kol kas nieko negirdėti, ir net pozityvaus požiūrio nėra, tik didžiausias neapibrėžtumas. Nors laikas dabar toks, kad visi turėtume suglausti pečius ir vienas kitam padėti, kaip padarėme karo Ukrainoje akivaizdoje, kai rinkome lėšas ir dabar jas teberenkame.“
Pasigenda aiškumo
Akmenės rajono meras Vitalijus MITROFANOVAS turi priekaištų valstybei dėl jos neveiklumo ir aiškumo stygiaus.
„Krizę išgyvena visa Lietuva. Sunkiausias laikas – mažas pajamas gaunantiems. Garsiai sakoma, kad numatomos kompensacijos, bet net kompensavimo modelis nenumatytas: kam kompensuos, kaip. Absoliutus neapibrėžtumas.
Apie palengvinimą verslui kalbos iš viso nėra – verslas stringa. Štai buvo kovidas, irgi viskas strigo, viskas buvo uždaryta, bet Vyriausybė tada paleido aiškiai įvardytą programą, kuria skirta 150 milijonų eurų ekonomikai atgaivinti. Paprastai sakant, ekonomika buvo užsukta.
Dabar vyksta priešingai. Man kartais toks jausmas susidaro, kad valstybė dabar tik stebi, kuo čia viskas pasibaigs – kas išgyvens, o kas neišgyvens. Matyt, tikimasi, kad anksčiau ar vėliau kažkas išsijudins. Gal išsijudins, bet su kokiomis pasekmėmis?
2009 metų krizės pasekmes jau turėjome – žmonėms tada viskas buvo nukirsta, ir valstybė, kaip sakau, išbrido tik ant žmonių patriotizmo. Atsimenu, tada Akmenėje apsilankiusiam Belgijos žurnalistui pasakiau, kad mūsų žmonės eina nemokamų atostogų. Jam buvo nesuprantama, kodėl tie žmonės neina į gatves protestuoti.
Ar šįkart išeis žmonės į gatves? Manau, mažai trūksta... Situacija, kokia yra mūsų valstybėje, verčia ne dėl karo rinktis Valstybės nacionalinio saugumo komitetą, o dėl situacijos, kas bus rudenį. Ir aš tikrai visada buvau prieš revoliuciją, prieš žmonių išėjimą į gatves. Bet jei dabar, kai valdžios neveikimas klupdo žmones, manęs kas paprašytų autobusų važiuoti protestuoti, ko gero, skirčiau.
Neslėpsiu, savo partijos lyderių teiravausi, ar yra normalu, kad mes neperkame elektros iš savo įmonių, o perkame kažkokioje biržoje. Aš išvis manau, kad vanduo, šildymas ir elektra nėra rinkos prekės.
Dabar apie elektros sąskaitas. Nieko jose nesuprantu. Pavyzdžiui, Belgijoje už elektrą mokama pagal mėnesio vidurkio kainą ir suvartojimą. Metai baigiasi, jei yra permoka, grąžina, jei sumokėjai per mažai, susimoki. O mūsų dabartinė sąskaita! „Ignitis“ turi tris įmones ir visos jos valstybinės, ir kiekviena sau „užsimeta“ kažkokį pelną! Dabar suprantu, kodėl Energetikos ministerijoje nėra stiprių energetikų: visi stipriausi įsidarbinę į minėtas valstybines įmones, nes ten atlyginimai prasideda nuo kokių penkių – šešių tūkstančių eurų. Ir kokie protingi inžinieriai eis dirbti į viešąjį sektorių?
Apie taupymą. Akmenės rajono savivaldybė dar prieš trejus metus norėjo pateikti paraišką dviejų megavatų elektrinei statyti. Tai jei tada buvo viešųjų pastatų energetinio taupymo (šilumos) programa, kodėl šiandien nėra viešojo sektoriaus energetinio taupymo programos, kurios pagrindu tam pasirengusios savivaldybės institucijos ar įstaigos galėtų įsidiegti saulės elektrinę.
Prieš kelias dienas buvo paskutinis kvietimas įsisavinti 120 milijonų eurų paramą. Per dvi valandas kvietimą sustabdė. Aš net neabejoju ir nebijau pasakyti, kad kai kuriems ūkio subjektams buvo iš anksto žinoma, kad tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą bus teikiami šaukimai, ir kas juos spėjo pateikti, tas ir gavo. Nes nežinantis kiekvieną dieną nesijungia prie APVA ar agentūros ir netyko, ar šiandien kas pakvies gauti paramą savo elektrinei įsirengti. Kad tai padaryti be paramos, ESO iš valstybės įmonės, iš Savivaldybės, prašo 2 milijonų mokesčio dviem megavatams! Visos galios, teigiama, jau yra rezervuotos – berniukai prisipirkę galių, neva statys Akmenėje 300 megavatų elektrinę. Reikia tik įsivaizduoti, kad Akmenėje statoma saulės jėgainė, kuri užimtų 500 hektarų! O kada tie berniukai statys, ar jie iš viso statys, kas žino.
O kai paprašai duoti paramos viešajam sektoriui, gauni raginimą kreiptis į saulės parko vystytojus.
Valstybės vadovai turėtų aiškiai pripažinti, kad krizės priežastis didele dalimi yra elektros rinkos liberalizacija, vadinama nepriklausomu tiekėju. „Enerfit“ yra Estijos įmonė, kuri elektrą perka iš Suomijos tiekėjų. Latvių „Elektrum“, kas pasakys, kad perka ne iš Astravo. Ir mums perparduoda kosminėmis kainomis biržoje! Ir kas tų įmonių akcininkai – tegu atskleidžia tų akcininkų vardus, pavardes, susitikimus. Visiems tiems tiekėjams turi būti uždėtos elektros kainų lubos.
Kitas reikalas, kodėl šiandien lietuviškos įmonės stabdomos? Pas mus dabar visokie apyvartiniai taršos limitai, dar kažkas. Kokie dar taršos limitai – krizė! Suprantu, galima kalbėti apie ekologiją ir taip toliau. Bet reikia suprasti, kad dabar yra krizinis laikotarpis ir žmonės turi išgyventi.
Ir turi būti aiškios priemonės. Taršos limitai yra ir Latvijoje, ir Estijoje, bet kodėl Lietuva už energiją moka brangiausiai! Lietuva pagaliau turi savo laivą, o dujų kainos kosminės! Gal toje vietoje aš būsiu pavadintas „vatniku“, bet visą geopolitinę situaciją aš matau labai naudingą dolerio šalims: euras kaip niekada smuko, o doleris kaip niekada pakilo. Visi perkame dabar už dolerius atvežamas dujas. Tai jeigu tas laivas buvo skirtas alternatyvai atsivežti dujų, tai kodėl neatsivežame jų, pavyzdžiui, iš Venesuelos?
Žmonėms reikia aiškumo. Neužtenka per televizorių pasakyti, kad dujų bus. Žmonėms reikia aiškinti, kiek ir už ką jie mokės.
