Elektros kainos ūkininkus varo nuo žemės

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Užvenčio seniūnijoje Girnikų kaime ūkininkaujantis, daržovių perdirbimo cechą įkūręs Algimantas Vaupšas už rugpjūčio mėnesį gavo įspūdingą 26 tūkstančių eurų sąskaitą.
Kelmės rajone, Girnikų kaime, ūkininkaujantis Algimantas Vaupšas už rugpjūčio mėnesį iš elektros tiekėjų gavo 26 tūkstančių eurų sąskaitą. Išlaidos elektrai išaugo keturis kartus.
Ūkininkas svarsto – gal daržoves labiau apsimokėtų palikti laukuose, kad nereikėtų jų saugoti, perdirbti, naudoti daug elektros imančių šaldytuvų.

Su panašiomis problemomis susiduria ir kiti ūkininkai. Kai kurie už rugpjūtį gavo ir dešimt kartų didesnes sąskaitas.

Fermos išlaikymas brangsta, pieno kaina mažėja

Prieš keletą metų Kelmės rajone, Šaukėnų seniūnijos Pelenių kaime, ūkininkaujantys Edita ir Darius Ričkai, pasinaudoję Europos parama ir paėmę iš banko nemažą paskolą, pasistatė naują modernią fermą, kurioje karves melžia robotai.

Šiuo metu Ričkai laiko 130 melžiamų karvių. Tiek melžimo, tiek šėrimo, tiek mėšlo šalinimo procesams fermoje reikia elektros. Per mėnesį išnaudoja apie 12 tūkstančių kilovatvalandžių. Iki šių metų rugpjūčio elektra ūkiui atsieidavo apie 900 eurų per mėnesį. Mokėdavo tik po 4,8 cento už kilovatvalandę.

Už rugpjūtį ūkininkai gavo beveik dešimt kartų didesnę – 8000 eurų sąskaitą už elektrą. Už kilovatvandę paskaičiuota po 48 centus.

„Jeigu tokios kainos bus ir toliau, vien elektra „suvalgys“ 15 procentų visų ūkio pajamų, – skaičiuoja ūkininkas. – Užsienyje skaičiuojama, jei energijai išleidžiama 20 procentų pajamų, reikia naikinti ūkį. Jis nerentabilus.“

Maža to, nuostolius dėl elektros kainų šuolio ant ūkininkų pečių perkelia ir perdirbėjai. Net iš anksto neįspėdami ūkininkų, jie mažina žaliavos supirkimo kainą vienu – dviem centais. Ričkams už kilogramą žaliavinio pieno pradėjo mokėti pusantro cento mažiau.

Kadangi gavę paramą kol kas negali keisti veiklos, Ričkai verčiasi leisdami santaupas. Ketino statyti saulės elektrinę. Tačiau iki šiol niekas neduoda leidimo.

Nėra kur dingti

Deja, šiuo metu ne ką geriau ir augalininkyste besiverčiantiems ūkininkams.

„Labai blogai, – sako Pašiaušės kaimo ūkininkas Remigijus Milašius, kartu su sūnumis Artūru ir Arvydu įkūręs žemės ūkio bendrovę „ŽeMila“. – Objektų daug. Sandėliai, grūdų džiovyklos, ventiliacija, garažų apšvietimas. Visur reikia elektros. Anksčiau už elektrą mokėdavome kiek daugiau kaip tūkstantį eurų per mėnesį. Išlaidų per daug nejusdavome. Už rugpjūtį gavome 10 tūkstančių eurų sąskaitą. Elektra pabrango dešimt kartų. Nesuvokiama sveiku protu. Ir nėra kur dingti šitiek į ūkį investavus.“

Janaučių kaime ūkininkaujantis Mindaugas Makauskas kol kas nepajuto pabrangusios elektros. Už kilovatvalandę moka po 13 centų. Tačiau nuo ateinančių metų baigiasi sutartis su elektrą tiekiančia įmone. Kokias sąlygas ji pasiūlys naujai sutarčiai – neaišku. Veikiausiai elektra brangs.

Per metus M. Makausko ūkis sunaudoja apie 30 tūkstančių kilovatvalandžių elektros energijos. Jeigu kaina kaip ir kitiems ūkininkams išaugs keletą kartų, bus sudėtinga verstis. „Pabrango viskas, – vardija ūkininkas. – Kuro kainos šoktelėjo nuo 40 centų iki 1, 20 euro, trąšos pabrango keturgubai, chemikalai – 15 – 20 procentų. Išaugo technikos remonto, atsarginių detalių kainos, didėjo darbininkų atlyginimai.“

Augalininkystės ūkius šiek tiek guodžia tik padidėjusios grūdų supirkimo kainos. Šiemet už toną kokybiškų grūdų galima gauti iki 360 eurų. Tačiau supirkėjai jau keičia skaičiavimo formules, nori nupirkti kuo pigiau.

Ūkininką stebina ir paramos sąlygos. Pastaruoju metu parama neteikiama traktoriams ir kombainams, nors šitie dalykai patys reikalingiausi ir brangiausi. Apskritai, sukuriamos tokios sąlygos, kad neįmanoma paramos ir gauti. Todėl daugelis ūkininkų nusispjauna ir neteikia paraiškų.

Jo nuomone, išsilaikys tik stambūs, daugiau kaip 500 hektarų žemės dirbantys ūkiai. Smulkesnieji per tokią politiką bus nuvaryti nuo žemės.

„Negaminkim televizorių, bet maisto reikia!“

Užvenčio seniūnijos Girnikų kaime ūkininkaujantis Algimantas Vaupšas augina daug įvairiausių daržovių. Įkūrė jų perdirbimo cechą, kuriame įdarbina kelias dešimtis vietinių kaimų žmonių.

Anksčiau už elektrą mokėdavo po 6 –7 tūkstančius eurų per mėnesį. Mat, turi 7 daržovių šaldytuvus, perdirbimo ceche naudojama daug elektrinės įrangos, reikia ventiliuoti sandėlius, rūšiuoti daržoves. Per žiemą tenka išsaugoti apie 5000 tonų daržovių.

Rugpjūčio mėnesį už elektrą A. Vaupšas gavo 26 tūkstančių eurų sąskaitą. „Šitokie pinigai tarsi ant vėjo! Koks kvailys galėjo sudaryti tokią durną sutartį elektrą pirkti tik iš biržos, kai Lietuvoje pagamintos yra?“, – jau neberenka švelnesnių žodžių ūkininkas.

Prieš penkerius metus jis ir pats savo ūkyje pasistatė saulės elektrinę. Tačiau tos saulės Lietuvoje ne tiek ir daug. Nepatenkina visų poreikių. Nori statyti dar keturias penkias – elektrines, tačiau ESO iki šiol neišduoda jų įrengimo sąlygų.

Ūkininkas šiuo metu paliko tik porą veikiančių šaldytuvų. Nesiryžta kirsti laukuose dar paliktų kopūstų. Jeigu jau tokios elektros kainos, gal naudingiau daržoves palikti laukuose, o 70 darbuotojų paleisti į gatvę.

„Galim negaminti televizorių, dviračių, nesiūti drabužių, bet maistas žmonėms– pirmo būtinumo dalykas. Be jo negali apsieiti nė dienos. Tai kodėl jo gamintojams sukuriamos tokios nepakeliamos sąlygos?“

Nėra antikrizinio plano

„Mūsų šalyje nėra jokio antikrizinio plano, kažkokios gėlytės, o ne planas, – vyriausybės pagalbą į keblią padėtį patekusiems ūkininkams vertina Lietuvos ūkininkų sąjungos Kelmės skyriaus pirmininkas Martynas Puidokas. – Ūkiai dėl nepakeliamų kainų žlunga. O ministerijoje kalbama, kad jie restruktūrizuojasi. Kalbame apie tą patį, bet skirtingais žodžiais.“

Pirmininkas stebisi, jog niekam nerūpi, kaip jaučiasi ūkininkas, nesidomi, kodėl kaimo žmogui neramu, nesistengia, kad jam būtų viskas aišku, kad galėtų planuoti savo ateitį.

„Žaliavinio pieno kainą perdirbimo įmonės mažina. O jo gamybos kaštai auga milžiniškai. Susidaro pajamų ir išlaidų žirklės. Augalininkystės ūkiams sako, kad pabrango grūdai. Girdi, išsiversit. O kad išaugo degalų, trąšų, chemikalų, elektros kainos, kad augalininkyste užsiimantis ūkininkas gauna savo algą tik kartą per metus, o gali ir iš viso jos negauti – nepastebima. Žemdirbiai balansuoja ant pelno ir nuostolio ribos. Viskas tarsi loterijoje – pasiseks ar nepasiseks.“