Svarbiausia – padėti silpnesniam

Asmeninio albumo nuotr.
Savanorystės akcijų įkvėpėjas, iniciatorius ir ilgametis savanoris Sergėjus Staponkus. Užduotis – pagal žmonių pateiktą sąrašą surinkti reikalingų maisto produktų paketą. Už S. Staponkaus – savanorė Gustė Valantinavičiūtė.
Nelaimė suvienijo. Tokią tiesą baigiantis antrai karantino savaitei patvirtino savanorius buriančių organizacijų atstovai. Dešimtys įvairaus amžiaus, socialinės padėties, profesijos žmonių pareiškė norą įvairiomis formomis padėti vienišiems garbaus amžiaus, ligotiems žmonėms. „Mums labai svarbu, kad senoliai kol kas liktų namuose“, – sako 20-metė savanorė Gustė. Jos ir kitų bendraminčių misija – aprūpinti vienišus žmones maisto produktais, vaistais, sumokėti mokesčius, nuraminti ir suteikti būtiniausią informaciją. Tokių, kaip Gustė, įvairioms organizacijoms priklausančių geradarių Šiauliuose – šimtai.
„Nelaimė atveria žmonių širdis“, – rodo ilgamečio savanorio šiauliečio Sergėjaus Staponkaus patirtis.

Maisto – sau ir augintiniui

Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos Šiaulių skyriaus vadovės Ilonos Sungailienės žodžiais, gerumo pajėgos šiuo visai šaliai ir pasauliui labai įtemptu laikotarpiu tikrai yra gausios.

Šiauliečiai vieni iš tų, kurie aktyvumu, noru padėti pagalbos reikalingam žmogui neatsilieka nuo kitų šalies didmiesčių gyventojų. Prieš karantiną Šiauliuose dirbo 15 Raudonojo kryžiaus savanorių. Ekstremaliu laikotarpiu jų pajėgos išaugo, be to, ir ankstesnieji parodė iniciatyvą dirbti dar daugiau, dar aktyviau – jei reikia eina pėsčiomis, važiuoja asmeniniais automobiliais, neskaičiuodami darbo valandų, savaitgalių.

Šiaulių skyriaus aktyvistai pastarosiomis dienomis sulaukia vis daugiau pagalbos reikalingų žmonių skambučių. Ir, anot vadovės, reaguojama nedelsiant, nepriklausomai ko žmogui reikia: pritrūko maisto produktų, vaistų ar pašaro katinui, galbūt prireikė tik patarimo ar nuraminimo išgirdus ką nors apie sparčiai plintančią ir senyvo amžiaus ligotiems žmonėms itin pavojingą koronaviruso infekciją.

I. Sungailienė pasakoja, prieš pat „Šiaulių krašto“ skambutį sulaukusi garbaus amžiaus šiaulietės prašymo nupirkti būtiniausių produktų ir kompensuojamų vaistų. Informacija nedelsiant buvo perduota vienai iš kelių dešimčių mieste dirbančių savanorių – moteris jau pakeliui.

„Svarbiausia, kad seneliai supranta grėsmės lygį ir patys neina iš namų“, – sako Raudonojo kryžiaus draugijos Šiaulių skyriaus vadovė.

Pasak jos, savanoriška veikla karantino laiku atliekama laikantis itin griežtų saugumo taisyklių. Esmė – išvengti su senoliu ar ligoniu net menkiausio kontakto. Maišelis su maisto produktais, kurių sąrašą pagalbos reikalingas žmogus padiktavo telefonu, padedamas prie buto durų, prieš tai perspėjant, kokią pinigų sumą senelis, pasiimdamas rinkinį, turi palikti atokiau stovinčiam savanoriui. Jei reikia, savanoris iš anksto pasirūpina grąža, kuri taip pat įdedama į atskirą maišelį.

Pastaruoju metu, anot I. Sungailienės, neretai pasitaiko prašymų paaiškinti, kas vyksta – senoliai ieško nuraminimo, nori išsikalbėti.

„Mūsų savanoriai apmokyti, kaip nuraminti. Patariame žiūrėti žinias tik vieną ar tik du kartus per dieną. Ne paslaptis, kad yra ir tokių, kurie gaudo kiekvieną žinią, televizoriaus ar radijo neišjungdami visą dieną – toks informacijos srautas senam žmogui gali sukelti spaudimą, ištikti infarktas ar insultas, prasidėti panika. Juk dabar savanoriai, socialiniai darbuotojai, kaimynai pas vienišus žmones į butus pasikalbėti nebeužsuka, bendrauja tik telefonu. Taigi labai svarbu rasti tinkamus žodžius“, – sako ponia Ilona.

Tris dešimtmečius savanoriškoje veikloje aktyviai dalyvaujanti I. Sungailienė visiems Šiaulių krašto pagalbos reikalingiems žmonėms akcentuoja: jei reikia pagalbos, nežiūrėkite į laikrodį, telefonu (8 685) 17444 ji atsilieps bet kuriuo paros metu.

„Svarbiausia, kad vieniši žmonės liktų ramūs. Mes jų nepaliksime, kokia įtempta situacija būtų“, – užtikrino pašnekovė.

Pagalba ir telefonu

Kartais senyvo amžiaus gyventojams prireikia buitinės informacijos į jiems rūpimus klausimus. Savanoriai sulaukę paklausimų, kaip dabar, baigiantis ketvirčiui, bus su kompensacijomis už šildymą. Ieškant atsakymų, buvo susisiekta su Socialinės rūpybos skyriaus specialistais ir išsiaiškinta, kad viskas, kas anksčiau buvo atliekama tiesiogiai, dabar bus sutvarkoma telefonu.

Gyventojams savanoriai visada primygtinai pataria stebėti savo sveikatą. Pavyzdžiui, kas dieną rašyti kraujospūdžio duomenis, kad, jei staiga prireiktų medikų, jie galėtų iš karto išanalizuoti sveikatos būklę bei paskirti gydymą. Taip pat primenama, kad gyventojai matuotųsi organizmo temperatūrą, žinoma, prieš tai išdezinfekavę termometrą.

Be to, savanoriai, kurie anksčiau atvykdavo padėti – išmaudyti, sutvarkyti ir t.t. – slaugomus ligonius turintiems gyventojams, karantino metu pagelbėti tegali tik patarimais. Taigi pataria, kuo galėdami.

„Visiems sakau, neikite apsipirkinėti. Vyresnio amžiaus žmonės turi ir lėtinių ligų. Pavojingas virusas jiems gali būti pražūtingas. Brangime vieni kitus“, – sako Raudonojo kryžiaus draugijos Šiaulių skyriaus vadovė.

Šviesūs norai nugali

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos mobilios savanorių grupės koordinatorius Sergėjus Staponkus, buriantis nemenką pulką savanorių, sako, kad veiklos apimtys šiuo metu išaugo dešimteriopai.

„Jei anksčiau kraudavausi mobilųjį kartą per dvi dienas, tai dabar tai darau du kartus per dieną“, – juokiasi daugiametis įvairių savanorystės akcijų iniciatorius, subūrėjas ir aktyvus dalyvis.

S. Staponkus taip pat pastebėjęs, kad žmonių, norinčių padėti skaičius, pastarosiomis savaitėmis smarkiai išaugo.

Jam smagu ir tai, kad vieniši pagalbos reikalingi žmonės jau kelintą dieną taip pat aktyviau skambina, prašo pagalbos. Vieniems baigiasi turėtos maisto produktų atsargos, kiti teiraujasi, konsultuojasi. Svarbiausia, anot savanorio, jog didžiuma supranta, kad karantinuotis privalu.

Daug skambučių, anot S. Staponkaus, sulaukiama ir iš kitų Lietuvos miestų, taip pat užsienio. Dažniausiai tai garbaus amžiaus žmonių vaikų prašymai nuvežti maisto produktų jų tėvams, nes patys dėl karantino to padaryti negali. Už atžalų pervestus pinigus savanoriai senelius aprūpina ne tik maistu, bet ir vaistais, higienos prekėmis, kitais reikalingais daiktais.

„Gerų norinčių padėti žmonių skaičius smarkiai išaugo. Laukia eilės, per Lietuvą keli tūkstančiai savanorių. Tik liūdna, kad kol kas ne visus savanorius galime aprūpinti apsaugos priemonėmis“, – sako S. Staponkus.

Nepaisant kilnių tikslų, savanorystės akciją vykdantys geradariai, pasitaiko, sulaukia ir akibrokšto.

Štai prieš kelias dienas paskambino zokniškis, pasisakė stingantis maisto, bet neturi, kuo už jį susimokėti. Buvo nuspręsta pasinaudoti rėmėjų paaukotais pinigais. Nuvylė tai, kad su pirkiniais nuvykę savanoriai skambintoją rado ne tik ne namuose, bet dar ir neblaivų.

„Nupirkome tam žmogui išgyvenimo maisto, bet jis nukeliavo ne į tas rankas...“, – apmaudo neslėpė S. Staponkus.

Kur kas šviesesnis karantino metu padėti savanoriams pasisiūliusio vieno šiauliečio taksi vairuotojo skambutis. Jis pasakė, kad vis tiek važinėja po miestą ir atmintinai žino kiekvieną adresą – argi jam sunku nuvežti produktų iš namų neišeinantiems seneliams.

O kita savanorė su senyvo amžiaus šiauliete buvo sutarusi, kad po kilimėliu paliks apmokėtas sąskaitas, vaistų receptus. Įvykdžiusi močiutės prašymą, geradarė po kilimėliu rado šokoladą ir parašytą žodį „ačiū“.

„Dažnai būna, kad kai savanoriai atveža produktus, senukai apsiašaroja, kad kažkas svetimas dėl jų rizikuoja savo sveikata. Užjautimas – didžiausia padėka. Suprantame, kad vaikštome peilio ašmenimis, bet kažkas gi turi padėti“, – sako S. Staponkus.

Jokių sąlygų

Vilniaus universiteto studentė, būsimoji žurnalistė 20-metė Gustė Valantinavičiūtė priklauso Šiaulių miesto savivaldybės administracijos mobiliajai savanorių grupei. Merginos misija telefono numeriu (8 657) 81597 atsiliepti į pagalbos reikalingų ar pagalbą siūlančių žmonių skambučius.

Mergina pastebėjusi, kad pirmomis karantino dienomis seneliai dažniau teiravosi dėl pagalbos organizavimo: kaip tai vyks, koks apmokėjimas už paslaugą, už kokią sumą reiktų pirkti, kad savanoris pristatytų pirkinį.

„Noriu pasakyti, kad pagalba nekainuoja, o užsakymo sumos dydis nenumatytas. Vienam senukui gal reikia kruopų pakelio, kitam kelis eurus kainuojančių vaistų, trečiam gal mokesčius sumokėti – visi prašymai bus įgyvendinti, – sako savanorė Gustė. – Svarbiausia, kad senyvi žmonės neitų į lauką“.

Vis dėlto pastebi, kad seneliai pateikia prašymus nupirkti ne po vieną pakelį, o visą krepšelį maisto produktų. Kad užtektų ilgesniam laikui.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.