Gyvenimas stabtelėjo, bet nesustojo

Asmeninė nuotr.
„Yra labai paprasta tiesa: ką įsileisime į savo vidų, tas ir valdys mus“, – primena menininkė Edita Sūdžiūtė.
„Šiaulių kraštas“ tęsia pašnekesius su žinomais šiauliečiais apie gyvenimą karantine. Šį kartą – Editos Sūdžiūtės, Juozo Bindoko ir Antano Visockio mintys.

Gyvenimo vitaminai

Edita SŪDŽIŪTĖ, menininkė:

– Yra toks posakis „VISKAS tavo rankose“. Kas šiuo laikotarpiu mums gali būti VISKAS? Manau – stiprus imunitetas. Mano rankose – gėlėmis puoštas citrusinis vaisius. Šią idėją sugalvojau prieš kokį dešimtmetį ir eidavau sveikinti man mielų žmonių, kai jie suteikdavo tam progą. Pavyzdžiui, atidarydavo parodą. Linkėdavau nepritrūkti vitamino C. Vadinasi, turėti sveikatos gyventi ir kurti.

Ilgainiui šią idėją perėmė ir kiti sveikintojai. Gerai, kai kitiems galime perduoti idėjas, o ne virusus. Kartais iš tiesų „Viskas yra tik tavo rankose“, bet šių dienų kontekste VISKAS yra v i e n i n g o s e rankose. Antraip iš rankų VISKAS gali išslysti, kad ir kiek kartų jas plautume. Vieningumas – tai karantino laikymasis.

Kas galėjo pagalvoti, kad artumas kada nors bus reiškiamas atstumu? Neseniai feisbuke šmaikštaudama kitaip pažiūrėjau į žodį karantinas: (KAR)antinas – situacija, kai KARksėti pradeda antinas. Kitaip tariant – tai dėmesio atkreipimas į gyvenimo būdo pasikeitimus, nes kai KARksi varna, yra įprasta, todėl niekas dėmesio nekreipia. Karantino atšaukimas – kai antinas vėl leidžia karksėti varnai.

O kol neleidžia, mes irgi sau privalome daug ko neleisti. Neabejotinai, dabar yra begalė žmonių, kuriems labai apmaudu, kad jų nėra ten, kur buvo suplanavę būti. Bet juk gali apkeliauti pusę pasaulio, o savo krepšelyje turėti tik geografines nuorodas; gali niekur nevykti, tačiau būti apkeliavęs pusę pasaulio.

Didžiausias pasikeitimas man dabar tik vienas – nustojau gauti pajamas, kaip ir visi, kurie dirbo individualiai. Šiai situacijai pasiruošusi nebuvau. Tačiau, veikti nenustojau: mano dienos pilnos ramybės, tačiau ir gyvybės. Manau, daug lemia ir tai, kaip kiekvienas žmogus geba susitaikyti su pakitusia pasaulio būsena.

Mano adaptacija nebuvo sunki. Dabar daugiau laiko lieka rašymui. Gal pagaliau pasistūmėsiu su knyga, kurią jau seniai planuoju, bet vis pirmenybę suteikiu kokiai nors kitai veiklai.

Rašančiam žmogui – karantinas – idealios sąlygos dirbti. Išliko ir kiti mėgstami ritualai, kurie iki šiol irgi vykdavo namie, tik dabar niekas jų nepertraukia, nereikia lėkti, todėl galiu labiau susikoncentruoti.

Sulėtėjęs tempas suponuoja įvairius apmąstymus, įžvalgas, kuriomis dalinuosi savo fb paskyroje. Be to, man tai puikus metas ir epistoliniam žanrui – turiu nuostabų pašnekovą. Groju gitara. Padedu sūnui mokytis. Abu daug skaitome. Mažesnį dienos žingsnių skaičių kompensuoju fiziniais pratimais. Streso nejaučiu, baimės irgi. Nes baimė nieko nekeičia, nebent į blogą.

Yra labai paprasta tiesa: ką įsileisime į savo vidų, tas ir valdys mus. Jau ir anksčiau, kuomet gyvenimas tekėjo sava vaga, vis mokiausi išorę nuo vidaus atskirti, – kad mano savijauta nepriklausytų nuo to, kas vyksta.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kokia ji bebūtų“, – sako Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Bindokas.

Kažką prarandi, kažką atrandi

Juozas BINDOKAS, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius:

– Puikus laikas! Kasdien valgome šviežią žuvytę, kurią pagaunu, ką tik grįžome su Daivute (žmona – red.)iš Pageluvio – nė vieno žmogaus nesusitikome. Tyrelių pelkę apėjome, Akmenų rūžą, Juodlę, Tytuvėnus aplankėme. Nuostabus laikas, aš taip džiaugiuosi.

Ne daugiabučiame gyvename, savo kieme, ar šunis pamaitini, ar kokį pagalį perskeli, ar supjauni su „pupsiuku“.

Ko bijoti?! Nėra jokios baimės, aš stabiliai gerai jaučiuosi. Su žmona nesibarame, tik svečių truputėlį trūksta, mes pripratę prie jų, bet nėra, tai nėra, nieko nepadarysi.

Mes visada sau skirdavome laiko, o dabar – ypač. Kiekvieną dieną, nepaisant oro, pabūnu prie ežero, kol kas nėra žmonių. Apžvalgos takai šaunūs aplink ežerus. Gal netrukus nusibos, bet dabar labai gerai jaučiuosi.

Aš seku situaciją, bet neįsileidžiu. Ar aš jaudinsiuosi, ar nesijaudinsiu, kas nuo to pasikeis?

Pasirodo, 2 procentų reikėjo ne tankams ir tanketėms, o kaukėms, reagentams. Pasirodo, ne rusai baisiausi, o yra bendras priešas.

Gerai, truputėlį atsiveria akys. Tik gaila, kai Seimas riejasi, posėdis, kurį transliavo dėl medikų algų didinimo, žemo lygio, bet ką darysi.

Ar netrūksta teatro? Net ir nežinau. Man jau nieko netrūksta, man 69-eri bus, netoli 70, esu sklidinas visko, džiaugiuosi kiekviena akimirka, kokia ji bebūtų.

Bus teatras, vėl atsigriebsime, jis niekur nedings. Šiaulių teatras pradėjo rodyti spektaklių transliacijas. Aišku, kažkiek ne tai. Spektaklis žiūrimas teatre, tas momentinis menas „čia ir dabar“, o įrašas yra įrašas, nelieka teatro kvapo, to betarpiškumo.

Pasiimu dabar Petro Rakštiko, šiauliečio menininko, knygą. „Musių dainos“, išleista 2014 metais. Tiek nuostabių atradimų, tokios tikslios miniatiūros, toks žavus, toks talentingas žmogus!

Atrandi kažką naujo vietoje teatro. Galų gale, poeziją skaityk! Pažiūrime Vilmanto Dambrausko „Neatšauktus atidarymus“ – sudalyvaujame parodėlėje, pamatome kitų meną. Atsiskleidė labai daug žmonių – negirdėtų, neregėtų, kiek nuotraukų gražių, kokie dailininkų darbai gražūs! Aš būčiau to nematęs, o dabar per šias dienas atradau ir Petrą Rakštiką, ir menininkus!

Kažką prarandi, kažką atrandi.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Dailininkas Antanas Visockis tikisi, kad su žmona Aldona Visockiene sudalyvaus nukeltoje Pasaulio žemaičių parodoje Plungėje.

Klausimai be atsakymų

Profesorius Antanas VISOCKIS, dailininkas:

– Būna bangos gyvenimo: pakyla, nusileidžia. Dabar, aišku, yra labai bloga padėtis, ypač mums, menininkams. Esame vizualistai, socialūs, mes turime bendrauti, vienas kitą matyti, jausti, ne tik iš nuotolio, bet su kvapais, spalvomis, garsais – su viskuo.

Dabar keistas požiūris: išeini trumpam kažko nusipirkti, pereiti per gatvę – vieni kitiems labai įtartini pasidarome, žmonės greit praskuba. Duok Dieve, kad tas periodas greičiau baigtųsi.

Mes, vizualistai menininkai, galime išnaudoti šį laiką. Negaliu girtis, kad pripuolęs labai daug dirbu, bet, kiek įmanoma, kažką pagalvoju. Žinoma, labai psichologiniai dalykai stabdo darbą: kam, kada, kur reikės, kokiu mastu, kiek užsitęs? Lieka tikėtis, kad viskas bus gerai, kad baigsis, kad neamžinai. Kažką paišau, kažką darau.

Atidėjo Pasaulio žemaičių parodą, jos atidarymas turėjo būti liepos 4–5 dienomis. Pasiskambinau į Plungę, paroda vyks, tik pasistūmėjo laikas. Tiek aš, tiek žmona Aldona, dukra ruošiamės parodai. Nežinau, kaip kiti – dabar nesusitinku žemaitėlių iš Šiaulių.

Dar nusimato akvarelės bienalė Kaune. Yra postūmių: Lietuvos dailininkų sąjunga organizuoja, kad neliūdėtume, atvirukų konkursą. Yra tokių pasiūlymų, judėjimų – malonu buvo gauti pranešimą.

Atsibundame, pavalgome ir kažką dar mąstome kūrybiškai.

Marai, karai, badai asocijuojasi su viduramžiais, Renesansu, Italija, kai būdavo baisios masinės pandemijos. Ir visoje Europoje praėjo, ir Afrikoje. Iš kur dabar, ne karai, lyg ramiau... Kare lyg žinai, su kuo kovoti, o dabar? Yra baimė, nežinia sėlina iš visų pakampių ir naikina. Iš kur, kaip atsirado?

Nieks negali atsakyt, kas tas yr, kaip žemaičiai sako. Ir kada baigsis, niekas pasaulyje neatsako, net patys gudriausi. Tokios dabar nuotaikos.

Reikia tikėtis geriausio ir savo vaga važiuoti. Jei šiuo metu kiekvienas pagalvosime apie save ir kitus, išsikapanosime iš to „maro“.

Taip norisi artimo, žmogiško santykio, prie kurio esame pripratę. Jei žiūrėtume pasauliniu mastu – žmonių koncentraciją Kinijoje, Italijoje – Lietuva, palyginti, retokai apgyvendinta, mes savotiškai pripratę prie atstumų, turime savo kiemelį, savo teritorijas. Galime Lietuvai tokį optimizmo kampą surasti.