Naujausios
Nelaimė atėmė pajamas
„Šiaulių krašte“ apie gaisrą, kuris metalo krūva pavertė ne pirmos jaunystės mekiškio pasatą, jau rašėme. Dabar jau aišku, kad ugnis mašinos salone kilo dėl elektros instaliacijos gedimo. Gaisras bematant apėmė automobilį, palįsdamas netgi po variklio dangčiu ir supleškindamas visas degias detales.
Po nelaimės Mekių kaimo bendruomenė socialiniame tinkle kreipėsi į geros valios žmones ir paprašė pagalbos kaimynui, kuriam šis automobilis buvo svarbi susisiekimo priemonė, taip pat būdas kažkiek užsidirbti suteikiant pavėžėjimo paslaugą pažįstamiems kaimo gyventojams.
Padegėlio podukra Ieva Mačiūnaitė „Šiaulių kraštui“ papasakojo, kad ligotam patėviui jo automobilis buvo labai reikalingas nuvykti į padienius darbus pas tolėliau gyvenančius ūkininkus.
Vyras niekada neatsisakydavęs ir už nedidelį atlygį pagelbėti reikalų Šiauliuose arba Joniškyje turintiems vyresnio amžiaus kaimynams, kuriems sudėtinga nukeliauti iki artimiausios už kelių kilometrų esančios maršrutinių autobusų stotelės.
Viešos pretenzijos
Po šio gaisro karčių pipirų gavo Meškuičių komandos ugniagesys, kuris pirmas atskubėjo į už kelių kilometrų esantį Joniškio rajono kaimą. Mekių bendruomenės feisbuke žmonės išsakė priekaištų, kad Šiaulių rajono savivaldybės Priešgaisrinei tarnybai priklausantis ugniagesys atvyko nepasiruošęs dirbti ir su aplūžusiu automobiliu.
„Šeštadienį vakare Mekiuose, Joniškio rajone, užsidegus automobiliui, buvo iškviesta gaisrinė pagalba. Pirmi atvažiavę Meškuičių komandos ugniagesiai, buvo nepasiruošę, neveikiančiu siurbliu, kiaura žarna. Žmonės jau buvo pradėję automobilį gesinti pasiėmę kibirus ir semdami iš šalia esančio apsemto kiemo pelkės. Ugniagesiams teko čiupti kibirus ir padėti gesinti kartu tol, kol atvažiavo kita Joniškio gaisrinės mašina ir baigė gesinti ugnį, kurią jau buvo apgesinę žmonės su vandens kibirais. Automobilis išdegė visas, nors galėjo spėti užgesinti, jei būtų atvažiavę pasiruošę darbui, tvarkinga mašina, sveikomis žarnomis ir siurbliu.
Tai dar visa laimė, kad automobilis, o ne koks namas degė su žmonėmis, nes per tokias neparuoštas gaisrines mašinas būtų nelikę nei namo, nei žmonių. Gėda turint tokią pagalbą, kuri būtina atsitikus nelaimei, su neveikiančiomis ir tam darbui neparuoštomis transporto priemonėmis“, – rašoma Mekių kaimo bendruomenės feisbuko puslapyje.
Neveikė siurblys
Situacija, kokią po nelaimės paviešino gaisro gesintojais ir liudytojais tapę vietos bendruomenės žmonės, sukėlė nerimo nemažai skaitytojų: ar išties kaimų teritorijose esančios gaisrinės tokios apverktinos būklės, kad, atsitikus nelaimei, pagalbos sulaukti beveik nevertėtų tikėtis?
Šiaulių rajono savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos viršininkas Rolandas Spulginas po šio nemažai diskusijų ir abejonių sukėlusio gaisro atliko tyrimą ir išsiaiškino, kaip iš tiesų viskas buvo.
Anot vadovo, pirmiausia reikia akcentuoti tai, kad, gavęs pranešimą ir į Mekių kaimą nuskubėjęs ugniagesys, automobilį „VW Passat“ rado kone visą jau apimtą liepsnos – šį faktą patvirtino ne tik vaizdo medžiaga, bet ir automobilio savininkas.
„Esant tokiai gaisro priežasčiai, kaip elektros instaliacijos gedimas, išsaugoti seną ir be specialių atjungiklių automobilį, kad jis dar būtų remontuotinas, labai sudėtinga – ugnis plinta itin greitai“, – sakė R. Spulginas.
Viršininkas kategoriškai paneigė žmonių kaltinimus, kad ugniagesys atvyko su kiaura gaisrine žarna, esą kaip gyventojai tai galėjo nustatyti, jei gaisravietėje ji dėl pneumatinės siurblio prijungimo sistemos gedimo net nebuvo prijungta gesinimo darbui.
„Taip, technika pavedė – tą reikia pripažinti. Priežastis: važiuojant kaimo keliu pakeliui į gaisravietę įtrūko oro vamzdelis, dėl kurio nebebuvo įmanoma įjungti siurblio“, – sakė Šiaulių rajono priešgaisrinės tarnybos vadovas.
Pasak jo, dėl nenumatytų darbo trikdžių ugniagesys operatyviai priėmė sprendimą leisti iš gaisrinio automobilio penkiakubės cisternos vandenį ir, kol atvyks pastiprinimas, lieti ant degančio automobilio.
„Ir kaip žmonės galėjo pamatyti, kad žarna kiaura, jei siurblys nepasijungė? – sakė pašnekovas. – O jeigu taip ir būtų nutikę (gaisravietėse tai jokia naujiena), gaisriniame automobilyje visada yra atsarginių žarnų, kurias galima greitai pakeisti. Be to, ugniagesiai turi ir specialių užspaudiklių.“
R. Spulginas neturi jokių pretenzijų gaisravietėje dirbusiam ugniagesiui – jis ėmėsi kraštutinių priemonių padėti.
„Ir būtinai noriu pasakyti, kad nė vienas automobilis netvarkingas arba kiauromis žarnomis į gaisravietę neatvyksta – nenumatyti incidentai įvyksta gaisravietėje“, – akcentavo pašnekovas.
Visos gaisrinės žarnos, anot viršininko, kas pusę metų yra kantuojamos ir kasmet peržiūrimos.
Kaimų komandos stengiasi
Apie savivaldybių ugniagesių problemas – fiziškai ir moraliai pasenusią techniką, skurdžias buitines sąlygas – „Šiaulių kraštas“ prieš gerą dešimtmetį rašė ne vieną kartą.
Po ką tik aprašyto gaisro Mekių kaime ir išreikštų pretenzijų kartu su Šiaulių rajono savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos viršininku R. Spulginu apsilankėme Meškuičių ugniagesių komandos būstinėje.
Pasak vadovo, anksčiau rajono kaimų komandų gaisrinėse matytų buities vaizdų dabar neberasit: beveik visų komandų, o jų Šiaulių rajone penkios, buveinės pačių ugniagesių pastangomis suremontuotos, atnaujintos. Dauguma automobilių taip pat pakeisti naujesniais, o tokių, kokie buvo prieš gerą dešimtmetį, nebėra – jie „ilsisi“ Žarėnuose įkurtame gaisrinės technikos muziejuje.
Mekių kaimo žmonių pretenzijų sulaukęs „Kamaz“ markės automobilis – 1989 metų laidos su atnaujinta gaisrine technika.
„Šito automobilio kategoriškai nenoriu atsisakyti, nes jo itin geras pravažumas nelygiais, pažliugusiais ir duobėtais kaimų keliais, – teigė R. Spulginas. – Kuomet atvažiuoja šiuolaikiški sukarintos tarnybos „Reno“, „Mercedes“ ir kiti, būna, kad mūsiškiams tenka juos iš purvynų traukti.“
Užpernai gaisrinis automobilis įsigytas ir Bazilionų komandai.
Šiemet rajono Savivaldybė skyrė pinigų dar vienam gaisriniam automobiliui įsigyti – jis turėtų atitekti Gruzdžių komandai. Viena problema – aukšta mašina gali netilpti gruzdiškių garaže – tokiu atveju įvyktų mainai su Meškuičių komanda, kurios garažą yra galimybė pagilinti.
Antrajame ketvirtyje, planuojama įsigijus šį automobilį, dabartinė Gruzdžių komandos gaisrinė mašina bus perduotas Žarėnų komandai.
Būtent Žarėnus R. Spulginas įvardijo kaip šiuo metu didžiausių problemų turinčią komandą – čia reikia daug ką atnaujinti.
„Natūralu, kad pirmiausia žiūrima į kaimų komandas, kurios turi didesnę darbų apkrovą. Štai Žarėnų ugniagesiai į gelbėjimo operacijas išvažiuoja 12–18 kartų per metus, o, pavyzdžiui, Meškuičių – apie 80“, – sakė jis.
Vis dėlto ugniagesių komandos panaikinimas Žarėnuose nebūtų racionalus sprendimas – gyvenvietė gerokai nutolusi nuo kitų, tad, atsitikus nelaimei, kitų komandų atvykimas į Žarėnus per 18 minučių, kaip numatyta, būtų tiesiog neįmanomas.
Pasigenda bendradarbiavimo
Vis dėlto problemų savivaldybėms priklausančioje tarnyboje R. Spulginas įžvelgia.
Svarbiausia – nepakankamas finansavimas iš valstybės biudžeto. Kiekvienais metais esą tenka gerokai susiveržti diržus išmokant ugniagesiams viršytus darbadienius, todėl išmokėjimus tenka neretai pakeisti suteikiamomis išeiginėmis dienomis.
Kitas klausimas – žmogiškasis faktorius. Šiaulių rajono savivaldybės tarnyboje šiuo metu pluša 45 ugniagesiai. Per dešimtmetį apie 60 procentų senųjų gelbėtojų pakeitė nauji.
„Neramu, kad labiausiai patyrę ugniagesiai palieka tarnybą. Ateina nauji, kuriems mūsų tarybinių laikų technika sunkiai suprantama. Reikia laiko pasiruošti šiam darbui.“
Greičiausiai dėl tos priežasties, bet ne tik dėl jos, bet ir dėl nenumatytų atvejų kartais į gaisravietes ugniagesiai išvyksta po vieną, nes tądien konkrečioje komandoje ir budi po vieną. Atvykus vienam, tenka prisijungti šlangą, perduoti ją gaisravietėje atsiradusiam atsitiktiniam žmogui, o pačiam stoti prie vandens siurblio.
Dar viena problema, pasak R. Spulgino – ugniagesių mokymai, kokius organizuoja Ugniagesių mokykla ir kokius reguliariai gauna statutinės tarnybos gelbėtojai.
„Kažkodėl mūsų ugniagesiai į jokius praktinius ar nuotolinius mokymus nekviečiami. O juk dirbame vienam tikslui – padedame nelaimėje žmonėms“, – sakė vadovas.
Anksčiau, pasak R. Spulgino, arčiausiai kaimo žmonių esančių savivaldybių ugniagesių ir statutinių ugniagesių bendradarbiavimas būdavęs akivaizdžiai glaudesnis – vykdavo problemų, rezultatų, strategijų aptarimai. Dabar tokio bendradarbiavimo pasigendama.
„Koks skirtumas, ar su antpečiais, ar be antpečių – visų užduotis ta pati.“
