Dabartinis karantinas – unikalus, pasekmės – nenuspėjamos

Eltos nuotr.
Sociologas profesorius, habilituotas daktaras Zenonas Norkus.
Vis dažniau pasigirsta kalbos apie tai, kad pandemijai pasibaigus pasaulis nebebus toks, koks buvo, arba kad po šio sukrėtimo gyvenimas Lietuvoje smarkiai pasikeis. Ta proga „Respublika“ pasidomėjo, kokią pasaulio bei šalies ateitį mato žymus sociologas profesorius habil. dr. Zenonas NORKUS.

– Sakykite, jūsų nuomone, kaip keisis visuomenė po pandemijos ir karantino? Tiek pasaulio, tiek Lietuvos.

– Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai užtruks karantinas. Problema yra jau ne tiek pati pandemija ir karantinas, bet ryšium su juo (bet ne vien dėl jo) prasidėjusi ekonominė krizė. Kita problema yra ta, kad maža atvira valstybė, kokia yra Lietuva, viena negali pandemijos įveikti. Kai kokia nors epidemija kyla tolimoje Afrikos šalyje, galima nuo jos gintis, tą valstybę izoliuojant. Taip pat ji negali viena susitvarkyti su jau prasidėjusia ekonomine krize. Dabartinis virusas yra įsisukęs į pasaulio centrus. Kol situacija ten nenormalizuosis, bent jau sušvelninto karantino sąlygomis teks gyventi ir mums.

Suprasti reikia ir tai, kad net vėl pradėjus dirbti kirpykloms ar kavinėms bei atsinaujinus kontaktinėms pamokoms, mes vis tiek dar ilgai negalėsim laisvai keliauti, ne tik kur panorėję, bet ir vien po Europos Sąjungą. Tas lems, kad šiemet kaip niekad bus gausu poilsiautojų Palangoje, Šventojoje ar kaimo turizmo sodybose.

– Ar tokie pokyčiai lems ir kainų kaitą?

– Kadangi turizmo, maitinimo ir kitokių vartojimo paslaugų sektorius patyrė bene didžiausius nuostolius, labai tikėtina, kad jis, pasinaudodamas padidėjusia paklausa, bandys „atsigriebti“.

– Po mėnesio, praleisto namuose, kai dalis žmonių visiškai nedirbo, kaip jiems seksis įsilieti į darbo rinką?

– Jeigu per karantino laiką jų darbovietės neužsidarys, tai nebus sunkiau, negu po eilinių atostogų. Jeigu darbas bus susijęs su paslaugomis, tai reikės dirbti su kauke – patartina jau dabar ieškoti kuo patogesnės. Liks apribojimai vienu metu vienoje patalpoje dirbti didesniam žmonių skaičiui.

Žmonėms per karantiną susikaupus visokių reikalų, tad šiuo metu uždarytas įstaigas pirmomis dienomis užplūs minios klientų, susidarys eilės. Tai tokie tie pirmųjų dienų nepatogumai. Visgi tokių įstaigų vadovai ir klientams, ir savo pačių darbuotojams padarytų didelę paslaugą jau dabar pradėję išankstinę registraciją telefonu ar internetu (žinoma, tik ten, kur tai turi prasmę).

– Kaip manote, žmonės pradės ims rūpintis savo sveikata, o vyriausybės – labiau vertinti medikus? Ar visi viską greitai pamirš ir gyvenimas grįš į senas vėžes?

– Priminsiu, kad pandemija kilo ne dėl to, jog žmonės nesirūpino sveikata, tad esminių pokyčių laukti nevertėtų. Bet tikėtina, kad pagerės higienos įpročiai – žmonės nebemanys, kad pakišę rankas po čiaupu ir jas sušlapinę, jas jau nusiplovė.

Valdžios atstovams rodyti didesnį dėmesį medikams ne vien žodžiais trukdys dėl krizės sumažėjusios pajamos, tad čia irgi nereikėtų tikėtis stebuklo. O dėl grįžimo į senas vėžes – tai tiesiogiai priklauso nuo karantino trukmės. Kol jis tęsis, tas grįžimas negalės net prasidėti.

– Kokią įtaką visuomenės sąmoningumui ir raidai gali turėti ekonominiai dalykai? Žmonės išmoks taupyti, ims kaupti atsargas? Ar šis sukrėtimas, kaip, tarkim, 1991 m. Rusijos blokada, bus greitai pamirštas?

– Rusijos blokada (1990 m. balandžio 18 d. – liepos 1 d., iš viso 75 dienos) didelei daliai Lietuvos žmonių žinoma jau tik iš istorijos vadovėlių. 10 metų praėjo ir nuo ankstesnės, pasaulinės 2008 m. ekonominės krizės. Ekonominės krizės yra natūrali laisvos rinkos ekonomikos (senoviškai sakant – kapitalizmo) raidos fazė. Apie eilinės krizės artėjimą buvo kalbama ir rašoma dar nuo praeitų metų vidurio. Gal kai kam bus šiokia tokia, nors ir labai menka paguoda, jeigu pasakysiu, kad daugelis ekspertų pernai prognozavo, kad eilinė krizė prasidės būtent šiais metais. Nelauktas buvo tik būdas, kuriuo ji prasidėjo. Manau, kad ji truks ne trumpiau, bet ir ne ilgiau kaip praeitoji – vienus-dvejus metus.

Dabartinės, kaip ir kiekvienos panašios krizės metu vartojimas mažėja. Žmonės taupo (išskyrus versliuosius, kurie pasinaudoja kainų smukimu, jeigu turi pinigų), didesnius pirkinius atideda vėlesniems laikams. Dėl jos gylio ir trukmės – viskas priklauso nuo karantino trukmės didžiausią lyginamąjį svorį turinčiose pasaulio valstybėse. Kol neatsinaujins daugmaž laisvas judėjimas tarp šių šalių, ekonomika tik trauksis.

– Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų tokiame karantine atsiduria pirmą kartą. Kaip manote, ar šiandieninė situacija gali pasikartoti?

– Apskritai karantinai (nors daugiausiai vietiniai) nėra naujas dalykas. Iki daugmaž antros XIX a. pusės, kai Luji Pasteras atskleidė mikrobiologinius epidemijų pagrindus, jie gana dažnai būdavo skelbiami ir labiau, ir mažiau išsivysčiusiose valstybėse. Antai 1830–31 m. carinę Rusiją nusiaubė vadinamieji choleros maištai. Tikėsimės, nieko panašaus šiais laikais nebus, bet pakartosiu, kad karantinui užtrukus, visko galima laukti, nors gal ir ne Lietuvoje.

Ar panašūs karantinai kartosis, labai įdomus klausimas. Manau, kad po šio karantino patirties ateityje vyriausybėms bus lengviau pasverti kito tokio visuotinio karantino naudą ir kaštus. Senesniais laikais miestą ar sritį, kur būdavo epidemijos protrūkis, tiesiog užblokuodavo kariuomenės kordonais, niekam neleidžiant išvažiuoti ar įvažiuoti. Visuotinio karantino kaip dabar nereikėdavo, nes gyventojų dauguma gyvendavo kaimuose, toliau važiuodavo retai. Nebent į atlaidus. Epidemijos būdavo pirmiausia miestų problema.

Šiais laikais dauguma žmonių gyvena miestuose ir kur kas daugiau ir toliau keliauja. Dabartinis karantinas unikalus, be kitų – ir ekonominėmis pasekmėmis.

– Vadinasi, karantinui užsitęsus, galima laukti, kad pradės reikštis „laukiniai“ žmonių instinktai ir gali padaugėti išpuolių bei smurto?

– Maištai senovinių karantinų metu paprastai kildavo, pasklidus gandams, kad kokie nors „blogiečiai“ juos specialiai nuodija. Skaudu, bet tamsūs žmonės tokiais blogiečiais laikydavo gydytojus. Nulinčiuodavo kainas pakėlusius prekybininkus. Šiais laikais taip tikrai negalėtų atsitikti. Maištui reikia kokio nors konkretaus taikinio kolektyviniam pasipiktinimui. Šiuo metu galiu įsivaizduoti nebent kurs nors kilusį medikų maištą prieš sveikatos apsaugos sistemos vadovus.

Ligi šiol Lietuvos žmonės karantino laikosi kone pavyzdingai. Sunku pasakyti, kas bus atšilus orams. Nelabai tikiu, kad jaunimą pavyks ilgam išlaikyti prie kompiuterių. Tad jeigu kokių nors viešosios tvarkos palaikymo problemų ilgainiui ir kiltų (taip pat ir dėl pokarantininių apribojimų), jos veikiausiai būtų susijusios su šia amžiaus grupe.

Jos atstovai puikiai žino, kad net koronavirusine infekcija apsikrėtus, diskomforto bus ne daugiau, kaip po eilinio peršalimo. Dabartinis karantinas sociologiškai įdomus ir kaip kartų solidarumo testas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.