Iš Lon­do­no – prie Du­by­sos

Iš pra­džių ieš­ko­jo nuo­ty­kių

Žyd­rū­nas Stan­kū­nas po už­sie­nius blaš­kė­si nuo 16 me­tų. Per va­sa­ros ato­sto­gas iš­va­žia­vo į Olan­di­ją. Dar­ba­vo­si dar­žo­vių fab­ri­ke.

Te­ko dirb­ti ir Vo­kie­ti­jo­je, at­lie­kų su­rin­ki­mo įmo­nė­je. Tre­je­tą kar­tų vy­ko į Is­pa­ni­ją. Ten sky­nė man­da­ri­nus.

La­biau­siai pa­ti­ko Is­pa­ni­jo­je ir Olan­di­jo­je. Vie­nur ši­lu­ma, ki­tur – ypač lais­vas žmo­nių men­ta­li­te­tas. Bet ši­tas sa­vo dar­bo pa­tir­tis po­nas Žyd­rū­nas va­di­na pa­pras­čiau­siu nuo­ty­kių ieš­ko­ji­mu. Bu­vo jau­nas. No­rė­jo­si kuo dau­giau pa­ma­ty­ti ir pa­tir­ti.

Su­kū­ręs šei­mą Žyd­rū­nas il­ges­niam lai­kui su­sto­jo Ang­li­jo­je. Ten su­lai­kė di­des­nis už­dar­bis: ga­li­my­bė pa­ten­kin­ti šei­mos po­rei­kius ir pa­tau­py­ti atei­čiai. Be to, Lon­do­ne tuo me­tu gy­ve­no jo se­suo ir ma­ma. Tai­gi, ša­lia bu­vo ar­ti­mie­ji, į ku­riuos ga­lė­jai at­si­rem­ti.

Ang­li­jo­je Stan­kū­nų šei­ma pra­lei­do dvy­li­ka me­tų. Ten gi­mė abu jų vai­kai. Li­na dir­bo vir­tu­vės še­fe oro uos­te, Žyd­rū­nas – sta­ty­bo­se, vė­liau ko­mu­na­li­nia­me ūky­je.

"Ne­bu­vo blo­gai. Sū­nus Ro­kas ten lan­kė vai­kų dar­že­lį, pa­skui – mo­kyk­lą. Ma­te­ria­liai kiek­vie­nais me­tais ki­lo­me vis aukš­tyn. Darb­da­viai mus ver­ti­no. Lie­tu­viai – ne tin­gi­niai, ne­šo­ka darb­da­viams į akis, su­ma­nūs, mo­ka da­ry­ti dau­ge­lį da­ly­kų, – pa­sa­ko­ja Žyd­rū­nas. – "Bre­xi­tas" mums ir­gi nie­kuo ne­grą­si­no. Bu­vo­me jau sen­bu­viai, už­si­dir­bę ir mi­ni­ma­lias pen­si­jas. Tik nu­si­bo­do nuo­mo­tis pa­sto­gę. Gi­mus duk­re­lei Aus­tė­jai, ėmė­me svars­ty­ti pirk­ti nuo­sa­vą būs­tą. Tik ki­lo klau­si­mas – ten ar čia."

Tė­viš­kė­je pa­vie­šė­jo ir... pa­si­li­ko

Ap­sisp­ręs­ti pa­dė­jo žmo­na Li­na. Gi­mus duk­re­lei, ji nu­spren­dė pa­vie­šė­ti pas sa­vo tė­vus Pag­ry­žu­vy­je. Mo­te­ris bu­vo iš­siil­gu­si sa­vo ar­ti­mų­jų ir Lie­tu­vos. To­dėl, kiek pa­bu­vu­si, pa­ra­gi­no grįž­ti ir vy­rą.

Šei­ma jau anks­čiau bu­vo nu­si­pir­ku­si so­dy­bą pui­kia­me gam­tos prie­globs­ty­je, Bu­la­vė­nuo­se. Rei­kė­jo ją tik re­konst­ruo­ti.

Bet kur įsi­dar­bin­ti? Pag­ry­žu­vy­je dar­bo nė­ra. Vi­sas Kel­mės ra­jo­nas gar­sė­ja di­džiau­sia be­dar­bys­te. Ir ga­vus dar­bo, su­si­tai­ky­ti su lie­tu­viš­ku at­ly­gi­ni­mu bū­tų sun­ku. Lie­tu­vo­je Žyd­rū­nas iki šiol nė vie­nos die­nos ne­bu­vo dir­bęs.

Žmo­nos tė­vai pa­dik­ta­vo vers­lo idė­ją. Jie pa­tys, kol bu­vo jau­nes­ni, už­sii­mi­nė­da­vo mė­sos per­dir­bi­mu.

Iš Lon­do­no, už­si­dir­bę ang­liš­kas pen­si­jas, jau bu­vo grį­žę ir Žyd­rū­no tė­vai.

Šei­ma ap­svars­tė vi­sas ap­lin­ky­bes ir nu­spren­dė kraus­ty­tis į Lie­tu­vą. Par­si­ve­žė bal­dus, bui­ti­nę tech­ni­ką. Lai­ki­nai ap­si­sto­jo pas po­nios Li­nos tė­vus. Re­mon­tuo­ja­si sa­vo so­dy­bą.

Deš­ra emig­ran­tams

Pak­lau­sę tė­vų pa­ta­ri­mo, Stan­kū­nai ėmė­si vers­lo. Va­žiuo­da­vo į Pa­ne­vė­žio tur­gų, ten pre­kiau­da­vo švie­žia mė­sa ir mė­sos ga­mi­niais. Ta­čiau se­kė­si sun­kiai. Jau­tė, jog pi­ni­gai tik išei­na, pel­no nė­ra.

"Jau bū­tu­me kro­vę­si la­ga­mi­nus ir skri­dę at­gal į Lon­do­ną. Bu­vę darb­da­viai ten mū­sų vi­sa­da lau­kia. Ta­da jau bū­tu­me iš­vy­kę vi­sam gy­ve­ni­mui. Į Bu­la­vė­nus gal grį­žę tik su­lau­kę pen­si­jos. Ta­čiau ne­si­no­rė­jo tam­py­ti vai­kų. Pa­gal­vo­jo­me, jog rei­kia ieš­ko­ti išei­ties čia", – pir­mą­sias ne­sėk­mes Lie­tu­vo­je me­na Ž. Stan­kū­nas.

Krei­pė­si į il­gą lai­ką Kel­mė­je mė­sos vers­lą tu­rė­ju­sį Sta­sį Tuč­kų. Gal ką pa­tars?

Vers­li­nin­kas pa­siū­lė iš­si­nuo­mo­ti jo par­duo­tu­vės pa­tal­pas Ty­tu­vė­nų mies­te. Jau de­vy­ni mė­ne­siai Stan­kū­nai ten pre­kiau­ja švie­žia mė­sa ir kai­miš­kais šal­to rū­ky­mo mė­sos ga­mi­niais – ir ge­rai se­ka­si. Žmo­nės gi­ria jų ga­mi­nius.

Ne­se­niai nu­pir­ko mė­sos par­duo­tu­vės pa­tal­pas ir Kel­mės mies­to cent­re. Pa­tal­pas su­re­mon­ta­vo. Par­duo­tu­vę pa­va­di­no "Kai­mo mė­si­ne". Šią sa­vai­tę pra­dė­jo pre­kiau­ti sa­vo ga­mi­niais.

Iki šiol kai ku­rie kel­miš­kiai už­si­sa­ky­da­vo ga­mi­nių į na­mus.

"Žmo­nės ver­ti­na na­tū­ra­lu­mą. Rū­ko­me na­tū­ra­liu dū­mu, de­gi­na­me ko­ky­biš­kas mal­kas. Mė­są ruo­šia­me la­bai pa­pras­tai: drus­ka, pi­pi­rai ir daug mei­lės. Deš­ros ir la­ši­nių per­ka ne tik sau, bet ir įdė­ti lauk­tu­vių emig­ra­vu­siems į už­sie­nį vai­kams. Ve­ža­si už­dar­biau­ti į už­sie­nį vyks­tan­tys lie­tu­viai", – pa­sa­ko­ja Žyd­rū­nas.

Dar­bo po 20 va­lan­dų

"Da­bar jau­čiu, kad vis­kas bus ge­rai. Vers­las pa­si­tei­si­no", – džiau­gia­si 36 me­tų vers­li­nin­kas.

Šei­mos vers­las – im­lus dar­bui. Kar­tais ten­ka dirb­ti net po 20 va­lan­dų. Pir­mą­jį pus­me­tį plu­šė­jo tik su žmo­na. Ke­lia­si apie pu­sė ke­tu­rių ry­to. Pa­tys iš­pjaus­to nu­pirk­tą ir at­vež­tą švie­žią sker­die­ną. Pa­tys ma­la mė­są, ga­mi­na deš­ras. Pa­tys rū­ko. Pro­ce­sas – ga­na il­gas. Mė­są ir la­ši­nius ma­ri­nuo­ja. Lai­ko apie sep­ty­nias die­nas, kad ma­ri­na­tas įsi­ger­tų. Pas­kui apie pu­sant­ros pa­ros rū­ko.

Tą pus­me­tį ant šei­mos pe­čių lai­kė­si ir par­duo­tu­vė. Tik da­bar, kai yra tik­ri, jog vers­las pa­si­tei­si­no, pa­sam­dė par­da­vė­ją.

Nuo šiol Stan­kū­nai jau sam­dys tris par­da­vė­jas. Jos pa­si­keis­da­mos dirbs Kel­mė­je ir Ty­tu­vė­nuo­se. Pla­nuo­ja dar­bo vie­tą ir mė­sos per­dir­bi­mo ce­che.

"Jei pa­vyks­ta už­si­ka­bin­ti, ga­li gy­ven­ti ir Lie­tu­vo­je, – įsi­ti­ki­nęs Žyd­rū­nas. – Lon­do­ne bū­da­vo ki­taip. Ati­dir­bi die­ną, grįž­ti na­mo ir il­sie­si. Čia poil­sio dar ne­ma­ty­ti. Jė­gų su­tei­kia tik ži­no­ji­mas, kad dir­bi sau."

Vers­li­nin­kas kar­tais pa­si­gen­da ang­liš­ko­sios kul­tū­ros, kai vi­si de­šim­tis kar­tų per die­ną vie­nas ki­to at­si­pra­ši­nė­ja, kai šyp­so­si ne tik pa­žįs­ta­mam, bet ir sve­ti­mam. Ta­čiau vi­lia­si, jog ap­si­pras.

Dau­ge­lis Lie­tu­vą ap­len­kia ir dėl di­de­lio biu­rok­ra­ti­nio krū­vio ku­riant vers­lą. Žyd­rū­nas sa­ko ap­si­pra­tęs ir su šia pro­ble­ma. Po­pie­riz­mo tik­rai daug. Bet kol kas iš tuos po­pie­rius tvar­kan­čių biu­rok­ra­tų sa­ko ne­su­lau­kęs jo­kių ne­pri­ta­ri­mų ar drau­di­mų: "Kur be­nu­va­žiuo­čiau aš ne­si­de­du vi­sa­ži­niu. Sa­kau: "Esu žiop­lys. Nie­ko neiš­ma­nau. Man pa­dė­kit." Ir vi­si ge­ra­no­riš­kai pa­de­da."