Naujausios
Iš pradžių ieškojo nuotykių
Žydrūnas Stankūnas po užsienius blaškėsi nuo 16 metų. Per vasaros atostogas išvažiavo į Olandiją. Darbavosi daržovių fabrike.
Teko dirbti ir Vokietijoje, atliekų surinkimo įmonėje. Trejetą kartų vyko į Ispaniją. Ten skynė mandarinus.
Labiausiai patiko Ispanijoje ir Olandijoje. Vienur šiluma, kitur – ypač laisvas žmonių mentalitetas. Bet šitas savo darbo patirtis ponas Žydrūnas vadina paprasčiausiu nuotykių ieškojimu. Buvo jaunas. Norėjosi kuo daugiau pamatyti ir patirti.
Sukūręs šeimą Žydrūnas ilgesniam laikui sustojo Anglijoje. Ten sulaikė didesnis uždarbis: galimybė patenkinti šeimos poreikius ir pataupyti ateičiai. Be to, Londone tuo metu gyveno jo sesuo ir mama. Taigi, šalia buvo artimieji, į kuriuos galėjai atsiremti.
Anglijoje Stankūnų šeima praleido dvylika metų. Ten gimė abu jų vaikai. Lina dirbo virtuvės šefe oro uoste, Žydrūnas – statybose, vėliau komunaliniame ūkyje.
"Nebuvo blogai. Sūnus Rokas ten lankė vaikų darželį, paskui – mokyklą. Materialiai kiekvienais metais kilome vis aukštyn. Darbdaviai mus vertino. Lietuviai – ne tinginiai, nešoka darbdaviams į akis, sumanūs, moka daryti daugelį dalykų, – pasakoja Žydrūnas. – "Brexitas" mums irgi niekuo negrąsino. Buvome jau senbuviai, užsidirbę ir minimalias pensijas. Tik nusibodo nuomotis pastogę. Gimus dukrelei Austėjai, ėmėme svarstyti pirkti nuosavą būstą. Tik kilo klausimas – ten ar čia."
Tėviškėje paviešėjo ir... pasiliko
Apsispręsti padėjo žmona Lina. Gimus dukrelei, ji nusprendė paviešėti pas savo tėvus Pagryžuvyje. Moteris buvo išsiilgusi savo artimųjų ir Lietuvos. Todėl, kiek pabuvusi, paragino grįžti ir vyrą.
Šeima jau anksčiau buvo nusipirkusi sodybą puikiame gamtos prieglobstyje, Bulavėnuose. Reikėjo ją tik rekonstruoti.
Bet kur įsidarbinti? Pagryžuvyje darbo nėra. Visas Kelmės rajonas garsėja didžiausia bedarbyste. Ir gavus darbo, susitaikyti su lietuvišku atlyginimu būtų sunku. Lietuvoje Žydrūnas iki šiol nė vienos dienos nebuvo dirbęs.
Žmonos tėvai padiktavo verslo idėją. Jie patys, kol buvo jaunesni, užsiiminėdavo mėsos perdirbimu.
Iš Londono, užsidirbę angliškas pensijas, jau buvo grįžę ir Žydrūno tėvai.
Šeima apsvarstė visas aplinkybes ir nusprendė kraustytis į Lietuvą. Parsivežė baldus, buitinę techniką. Laikinai apsistojo pas ponios Linos tėvus. Remontuojasi savo sodybą.
Dešra emigrantams
Paklausę tėvų patarimo, Stankūnai ėmėsi verslo. Važiuodavo į Panevėžio turgų, ten prekiaudavo šviežia mėsa ir mėsos gaminiais. Tačiau sekėsi sunkiai. Jautė, jog pinigai tik išeina, pelno nėra.
"Jau būtume krovęsi lagaminus ir skridę atgal į Londoną. Buvę darbdaviai ten mūsų visada laukia. Tada jau būtume išvykę visam gyvenimui. Į Bulavėnus gal grįžę tik sulaukę pensijos. Tačiau nesinorėjo tampyti vaikų. Pagalvojome, jog reikia ieškoti išeities čia", – pirmąsias nesėkmes Lietuvoje mena Ž. Stankūnas.
Kreipėsi į ilgą laiką Kelmėje mėsos verslą turėjusį Stasį Tučkų. Gal ką patars?
Verslininkas pasiūlė išsinuomoti jo parduotuvės patalpas Tytuvėnų mieste. Jau devyni mėnesiai Stankūnai ten prekiauja šviežia mėsa ir kaimiškais šalto rūkymo mėsos gaminiais – ir gerai sekasi. Žmonės giria jų gaminius.
Neseniai nupirko mėsos parduotuvės patalpas ir Kelmės miesto centre. Patalpas suremontavo. Parduotuvę pavadino "Kaimo mėsine". Šią savaitę pradėjo prekiauti savo gaminiais.
Iki šiol kai kurie kelmiškiai užsisakydavo gaminių į namus.
"Žmonės vertina natūralumą. Rūkome natūraliu dūmu, deginame kokybiškas malkas. Mėsą ruošiame labai paprastai: druska, pipirai ir daug meilės. Dešros ir lašinių perka ne tik sau, bet ir įdėti lauktuvių emigravusiems į užsienį vaikams. Vežasi uždarbiauti į užsienį vykstantys lietuviai", – pasakoja Žydrūnas.
Darbo po 20 valandų
"Dabar jaučiu, kad viskas bus gerai. Verslas pasiteisino", – džiaugiasi 36 metų verslininkas.
Šeimos verslas – imlus darbui. Kartais tenka dirbti net po 20 valandų. Pirmąjį pusmetį plušėjo tik su žmona. Keliasi apie pusė keturių ryto. Patys išpjausto nupirktą ir atvežtą šviežią skerdieną. Patys mala mėsą, gamina dešras. Patys rūko. Procesas – gana ilgas. Mėsą ir lašinius marinuoja. Laiko apie septynias dienas, kad marinatas įsigertų. Paskui apie pusantros paros rūko.
Tą pusmetį ant šeimos pečių laikėsi ir parduotuvė. Tik dabar, kai yra tikri, jog verslas pasiteisino, pasamdė pardavėją.
Nuo šiol Stankūnai jau samdys tris pardavėjas. Jos pasikeisdamos dirbs Kelmėje ir Tytuvėnuose. Planuoja darbo vietą ir mėsos perdirbimo ceche.
"Jei pavyksta užsikabinti, gali gyventi ir Lietuvoje, – įsitikinęs Žydrūnas. – Londone būdavo kitaip. Atidirbi dieną, grįžti namo ir ilsiesi. Čia poilsio dar nematyti. Jėgų suteikia tik žinojimas, kad dirbi sau."
Verslininkas kartais pasigenda angliškosios kultūros, kai visi dešimtis kartų per dieną vienas kito atsiprašinėja, kai šypsosi ne tik pažįstamam, bet ir svetimam. Tačiau viliasi, jog apsipras.
Daugelis Lietuvą aplenkia ir dėl didelio biurokratinio krūvio kuriant verslą. Žydrūnas sako apsipratęs ir su šia problema. Popierizmo tikrai daug. Bet kol kas iš tuos popierius tvarkančių biurokratų sako nesulaukęs jokių nepritarimų ar draudimų: "Kur benuvažiuočiau aš nesidedu visažiniu. Sakau: "Esu žioplys. Nieko neišmanau. Man padėkit." Ir visi geranoriškai padeda."
Darbdaviai mus vertino. Lietuviai – ne tinginiai, nešoka darbdaviams į akis, sumanūs, moka daryti daugelį dalykų.