Žmogus iš Maidano: švelnios okupacijos nebūna

Re­van­šo bai­mė

– Kaip jau­čia­tės šiau­lie­tiš­ka­me Mon­mart­re?

– Šiau­liuo­se jau­čiuo­si la­bai ge­rai. La­bai pa­tin­ka žmo­nių po­žiū­ris į me­ną ir me­ni­nin­kus. Ma­lo­nu ir ne­tgi, sa­ky­čiau, jau­di­na.

Esu bu­vęs Lie­tu­vo­je: Kau­ne, Vil­niu­je, Pa­lan­go­je, Klai­pė­do­je. Bet Šiau­liuo­se – pir­mą kar­tą.

Šiau­lius, man at­ro­do, kaž­kiek ga­lė­tų pieš­ti Ša­ga­las: yra to­kių me­di­nių na­mu­kų! Pri­si­me­nu, jų bū­da­vo Ki­je­ve, bet be­veik ne­be­li­ko.

Pas­ta­rą­jį kar­tą Lie­tu­vo­je bu­vau 2014 me­tais – ple­ne­re Pa­žais­ly­je.

– Gal­būt Lie­tu­vo­je tu­ri­te šak­nų?

– Neat­mes­čiau. Aš žy­das, ma­no pro­se­ne­lis bu­vo lit­va­kas, jo pa­var­dė Ba­sis. La­bai ga­li bū­ti: pa­var­dės ga­lū­nė lie­tu­viš­ka, Vil­niaus Gao­nas ir taip to­liau. Ma­nau, kad šak­nų yra.

– Neieš­ko­jo­te?

– Su­dė­tin­ga. Mo­čiu­tės jau nė­ra, pro­se­ne­lio aky­se ne­ma­čiau, mi­rė prieš dve­jus me­tus iki ma­no gi­mi­mo. Apie jį daug gir­dė­jau, jis bu­vo la­bai ti­kin­tis, skir­tin­gai nei aš.

– Ko­kia da­bar si­tua­ci­ja Uk­rai­no­je – iš­rink­tas nau­jas Pre­zi­den­tas, Dū­ma?

– Švel­niai ta­riant, man ne­la­bai pa­tin­ka. Aš žmo­gus iš Mai­da­no, Mai­da­no dva­sios žmo­gus. Da­bar bi­jau re­van­šo ar­ba ban­dy­mo at­si­re­van­šuo­ti. Vi­siš­ku re­van­šu ne­ti­kiu, bet ti­kiu ban­dy­mu.

– Ko­dėl taip gal­vo­ja­te?

– Pen­ke­ri me­tai praė­jo nuo Mai­da­no, nuo ver­ty­bių re­vo­liu­ci­jos, kaip vi­siš­kai tei­sin­gai pa­va­di­no­me, kai iš­ryš­kė­jo nuo­sta­tos, ju­dė­ji­mo kryp­tys – į Eu­ro­pą, Eu­ro­pos Są­jun­gą, į NA­TO ir t. t.

Da­bar, man at­ro­do, pra­de­da at­si­ras­ti... Mes juk ži­no­me dau­ge­lį žmo­nių, ku­rie už to sto­vi. Ko­dėl taip gal­vo­ju? To­dėl, kad taip yra, kaip be­bū­tų gai­la.

Esu tarp 25 pro­cen­tų, ku­rie bal­sa­vo už Po­ro­šen­ką. Ma­nau, kad šis Pre­zi­den­tas nau­jo­jo­je Uk­rai­nos is­to­ri­jo­je ge­riau­sias. Tu­riu jam daug klau­si­mų, kaip ir kiek­vie­nam žmo­gui. Gai­la, kad bu­vo daug klai­dų.

Paaiš­kin­siu, ko­dėl aš esu Po­ro­šen­kos pu­sė­je. Tu­riu drau­gų ir Ru­si­jo­je. Prieš Pre­zi­den­to rin­ki­mus man ra­šo vie­na mo­te­ris, ži­no­ma tei­sių gy­nė­ja, fo­tog­ra­fė. Da­bar Uk­rai­nos jū­rei­viams, areš­tuo­tiems Ru­si­jo­je, mais­tą ne­ša.

"Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te ko­kiu ly­giu pas mus – iš kiek­vie­no te­le­vi­zo­riaus, ly­gin­tu­vo, – ra­šo ji, – iš kiek­vie­no ra­di­jo taš­ko lie­ja­si pur­vas ant Po­ro­šen­kos. Aš ne­ga­liu jums pa­tar­ti, aš ki­tos ša­lies pi­lie­tė, ga­liau­siai – ša­lies ag­re­so­rės pi­lie­tė. Bet vien dėl to ei­čiau bal­suo­ti už Po­ro­šen­ką."

Įvy­ko tai, kas įvy­ko. Kar­tais no­ri­si nu­bus­ti ir pa­klaus­ti: "Kur aš? Ki­je­ve? Ar ta­me Ki­je­ve, kur vy­ko Mai­da­nas?!"

Ypač pir­mo­mis die­no­mis po rin­ki­mų bu­vo gė­da nu­bus­ti. Nu­bun­di ir gė­da. Kaip taip ga­lė­jo nu­tik­ti? Aš ne­ti­kė­jau. Aš ne­ži­no­jau, kas jis. Ak­to­rius. Kaip taip?!

Kar­tą pa­žiū­rė­jau jo pro­gra­mą, gal­vo­jau, išei­siu iš pro­to, so­vie­ti­nis hu­mo­ras, že­miau kri­ti­kos, toks, ku­rio, ma­no ma­ny­mu, nor­ma­lus žmo­gus iš vi­so ne­ga­li žiū­rė­ti. Pa­si­ro­do, žiū­ri daug žmo­nių, po­pu­lia­ru.

Man sa­ko: jūs gy­ve­na­te ki­ta­me pa­sau­ly­je. Man at­ro­do, tai jie gy­ve­na ki­ta­me pa­sau­ly­je. Jei Ga­li­lė­jas gal­vo­jo, kad Že­mė su­ka­si apie Sau­lę, o vi­si ki­ti gal­vo­jo at­virkš­čiai, tai ne­reiš­kia, kad jis gy­ve­no ki­ta­me pa­sau­ly­je.

– O ka­ras tę­sia­si...

– Ka­ras tę­sia­si – kas yra svar­biau­sia ir bai­siau­sia. Kiek­vie­na ma­no die­na pra­si­de­da tuo, kad at­si­ver­čiu in­ter­ne­tą ir žiū­riu, ar kas ne­žu­vo ka­re. Ir kas­dien kaž­kas su­žeis­tas, kaž­kas žu­vęs... Pas­ku­ti­nis mė­nuo bu­vo vie­nas iš bai­siau­sių. Ko­dėl? Sa­ko, ne­šau­dy­ki­me. Ne­šau­dy­ki­me, ta­da šau­dys tik į mus. Nie­kas ne­no­ri šau­dy­ti. Ma­no sū­nus au­ga, jam ke­tu­rio­li­ka me­tų. Aš ne­no­riu ka­ro.

Aš su­pran­tu, kad ka­rą ga­li už­baig­ti tik tas, ku­ris už­puo­lė. Jei ka­rą baigs už­pul­ta­sis, tai bus ka­pi­tu­lia­ci­ja. Ir seks oku­pa­ci­ja, gal ir švel­nia for­ma, bet švel­nios for­mos ne­bū­na: daug me­tų gy­ve­nau So­vie­tų są­jun­go­je.

Ne tik me­nas

– Apie Mai­da­ną kal­ba jū­sų gar­sus ir di­de­lio dė­me­sio su­lau­kęs ta­py­bos cik­las "Sie­na". Pa­pa­sa­ko­ki­te apie šį kū­ri­nį.

– Jei žiū­rė­tu­me cik­lo "biog­ra­fi­ją", pir­miau­sia jis bu­vo pa­ro­dy­tas Ki­je­ve, iš­kart po Mai­da­no.

Ta­da ke­lia­vo į Lon­do­ną, bu­vo ro­do­mas ES ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ga­le­ri­jo­je. Rei­kė­jo ap­si­spręs­ti: Niu­jor­kas ar Lon­do­nas, pa­ro­dos ne­bu­vo ga­li­ma da­ly­ti. Pa­ro­dą ve­žė­me į Lon­do­ną, o da­lį dar­bų nu­ta­piau spe­cia­liai Niu­jor­kui. Niu­jor­ke ne­bu­vo eks­po­nuo­ja­ma vi­sa se­ri­ja, bet dar­bai, skir­ti tai pa­čiai te­mai. Pa­ro­da Niu­jor­ke vei­kė Uk­rai­nos ins­ti­tu­te, Penk­tojoje ave­niu.

Pas­kui "Sie­na" bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Len­ki­jos Sei­me. Da­ly­va­vo Len­ki­jos ir Uk­rai­nos am­ba­sa­dų pa­siun­ti­niai. Ma­nęs pa­pra­šė, kad Len­ki­jo­je pa­ro­da pa­bū­tų dar pus­me­tį.

Dar "Sie­na" eks­po­nuo­ta Sa­kart­ve­le, Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je Tbi­li­sy­je. Ke­lia­vo pa­ro­da ir po Uk­rai­ną.

– Ar pa­ma­ty­si­me "Sie­ną" Lie­tu­vo­je?

– Tu­riu prin­ci­pą: nie­ka­da ne­siū­ly­ti sa­vęs. Jei pa­kvies – su ma­lo­nu­mu. 2014 me­tais, kai da­ly­va­vau ple­ne­re Pa­žais­ly­je, Uk­rai­no­je bu­vo nu­muš­tas Ma­lai­zi­jos lėk­tu­vas "Boeing". Pri­si­me­nu pa­mal­das vie­nuo­ly­ne už Uk­rai­ną. Net­gi man, ne­ti­kin­čiam žmo­gui, bu­vo la­bai svar­bu ir ma­lo­nu, jau­čiau vi­sų lie­tu­vių, ku­riuos pa­žįs­tu, di­džiu­lį pa­lai­ky­mą.

Ma­nau, lie­tu­viai ge­riau už vi­sus mus su­pran­ta. Ypač daug pa­dė­jo Da­lia Gry­baus­kai­tė.

Kai bu­vau Lon­do­ne su "Sie­na", da­ly­va­vo la­bai daug am­ba­sa­dų at­sto­vų. Bet ge­riau­siai kū­ri­nį su­pra­to pa­siun­ti­niai iš bu­vu­sio so­vie­ti­nio blo­ko: iš Če­ki­jos, Len­ki­jos... Tai bu­vo ne tik me­nas, bet ir po­li­ti­nė po­zi­ci­ja.

Kai pie­šiau "Sie­ną", dar vy­ko Mai­da­nas. Kai pra­si­dė­jo pa­liau­bos, nu­spren­džiau, kad jau ga­liu ei­ti į dirb­tu­ves. Kai įvy­kiai vėl pra­si­dė­jo, grį­žau į aikš­tę. Kū­ri­nį pa­va­di­nau "Tie­sio­gi­nio veiks­mo me­nu". Tu­riu vil­tį: kai įvy­kiai liks praei­ty­je, pir­mo­je vie­to­je bus ta­py­ba. Jei atei­ty­je "Sie­na" kur ka­bės, no­rė­tų­si, kad tai bū­tų me­no, o ne re­vo­liu­ci­jos mu­zie­jus.

– Nie­ka­da ne­gal­vo­jo­te emig­ruo­ti?

– Nie­ka­da, nors ma­no ma­ma ir mo­čiu­tė iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją, jų ne­bė­ra šia­me pa­sau­ly­je. Iš­vy­ko dėl ma­mos li­gos. Aš ne­no­rė­jau vyk­ti, ne­no­rė­jau, kad ir ji iš­vyk­tų.

Jau ne­kal­bant apie tai, kad my­liu vie­tą, ku­rio­je gi­miau, su­pran­tu sa­vus žmo­nes. Esu ma­žiau­siai ket­vir­tos kar­tos ki­je­vie­tis. Čia ma­no ger­bė­jai, ma­no me­no my­lė­to­jai, čia ma­no drau­gai.

Prieš daug me­tų nu­ti­ko to­kia si­tua­ci­ja: bu­vo blo­ga nuo­tai­ka, va­žiuo­ju met­ro, gal­vo­ju, man rei­kia iš­vyk­ti. Ma­tau: sė­di mer­gi­na ir man šyp­so­si. Vi­sai suį­žū­lė­jo! O ji ma­nęs klau­sia, jūs Mat­ve­jus? Sa­kau, taip. Ji sa­ko: "Jūs – ma­no my­li­miau­sias dai­li­nin­kas!"

Ki­tas pa­na­šus at­ve­jis bu­vo ne taip se­niai ka­vi­nė­je, ma­ne ir­gi pa­ži­no mer­gi­na. Bu­vo la­bai ma­lo­nu. Tai­gi – kur man ki­tur!

Ži­no­ma, ne­ga­liu vi­siš­kai iš­si­ža­dė­ti, mes ne­ži­no­me, kas ga­li nu­tik­ti. Kai pie­šiau "Sie­ną", dar vy­ko Mai­da­nas, ne­gal­vo­jau, kad ma­no dar­bai bus ro­do­mi Lon­do­ne, Niu­jor­ke, Tbi­li­sy­je ar ta­me pa­čia­me Ki­je­ve.

Aš gal­vo­jau, koks Bau­džia­mo­jo ko­dek­so straips­nis man bus pri­tai­ky­tas. Tuo­met Uk­rai­no­je 2014 me­tų sau­sio 16 die­ną bu­vo priim­ti įsta­ty­mai dėl da­ly­va­vi­mo įvy­kiuo­se. Pa­gal juos jau bū­čiau už­si­dir­bęs straips­nį – ma­nau, kad "Sie­nos" se­ri­ja taip pat "tem­pia" iki straips­nio. Te­ro­riz­mo pro­pa­gan­da – ga­li­ma vis­ko pri­si­gal­vo­ti.

Pas­ta­ruo­ju lai­ku man at­ro­do, kad šie lai­kai ga­li grįž­ti. Už tai, kuo aš di­džiuo­juo­si, ga­li bū­ti įžvelg­ta kal­tė. Ne­pa­so­dins į ka­lė­ji­mą už me­ną, bet... Ti­kiuo­si, kad iki to ne­priei­si­me: jūs bu­vo­te ban­di­tai, te­ro­ris­tai ir taip to­liau.

Ža­vi Ki­je­vo mo­kyk­la

– Esa­te ta­py­to­jas, gra­fi­kas, kny­gų iliust­ra­to­rius. Ko­kios jū­sų mė­gia­mos te­mos?

– Aš tu­riu daug mė­gia­mų te­mų. Ma­no dirb­tu­vių lan­gas sep­tin­ta­me aukš­te, ma­ty­ti Ki­je­vo So­fi­jos so­bo­ras ir daug dan­gaus. Gai­la, kad me­tų pa­bai­go­je ma­no lan­gą už­stos nau­jas na­mas. Dvi­de­šimt me­tų pie­šiu per lan­gą ma­to­mą pei­za­žą. Ne nuo­lat, bet, pa­vyz­džiui, kai pra­si­de­da lie­tus ar pa­si­den­gia rū­kas. Šią se­ri­ją pa­va­di­nau "Silp­nas ent­ro­pi­nis prin­ci­pas".

Ga­liu nu­pieš­ti po­rtre­tą.

Iliust­ruo­ju kny­gas – F. Dos­to­jevs­kį, Bib­li­ją ir t. t. Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą aš – kny­gų gra­fi­kas. Kai bai­giau ins­ti­tu­tą, bu­vo 1985 me­tai, man be­veik ne­da­vė dar­bo – tik me­di­ci­nos lei­dyk­lo­je.

"Ką ži­no­te apie reu­ma­tiz­mą?", "Kas yra iš­sė­ti­nė skle­ro­zė?", "Aku­še­ri­jos-gi­ne­ko­lo­gi­jos ži­ny­nas". Pas­kui pa­sa­kiau: vis­kas, dau­giau ne­be­no­riu jo­kių kny­gų.

Bet vė­liau ma­no drau­gai ėmė pa­tys leis­ti kny­gas. Pak­lau­sė, ar ne­no­rė­čiau iliust­ruo­ti. Da­vė Or­te­gos I Ga­se­to, gar­saus is­pa­nų fi­lo­so­fo eseis­to, teks­tą. Pers­kai­čiau. Pa­sa­kiau, ge­rai, da­ry­siu. Apie pi­ni­gus ir apie dar­bų ko­ky­bę ne­kal­bė­jo­me. Ga­lė­jau da­ry­ti, ką no­riu.

Iliust­ra­vau Jo­zef Rot kny­gas, man la­bai svar­bi Jo­bo te­ma. Kaip ir bib­li­nės te­mos – sep­ty­nios pa­sau­lio su­tvė­ri­mo die­nos.

Aš pa­ts ban­džiau su­pras­ti, ką pie­šiu. Leng­viau pa­sa­ky­ti, ko ne­pie­šiu.

– Ko­kia šiuo­lai­ki­nė Uk­rai­nos dai­lė?

– La­bai įdo­mi, la­bai stip­ri. Daug me­ni­nin­kų į Ki­je­vą at­vy­ko iš Lvo­vo, Ode­sos, Char­ko­vo. Nors ge­ra ir Char­ko­vo mo­kyk­la, ir Ode­sos, ir Lvo­vo.

Ki­je­vo mo­kyk­la ma­no aki­mis – nuo­sta­bi.

Rei­kia pa­mi­nė­ti mi­ni­mum du žmo­nes, me­no­ty­ri­nin­kus: ko­lek­ci­nin­ką Igo­rį Di­čen­ko (1946–2015) ir Dmit­ri­jų Gor­ba­čio­vą, jis bu­vo vy­riau­siasis Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus fon­dų sau­go­to­jas ir iš­gel­bė­jo daug praė­ju­sio am­žiaus ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio dai­li­nin­kų pa­veiks­lų.

Jis į pa­sau­li­nį kon­teks­tą at­ve­dė uk­rai­nie­čių me­ną: Ba­ga­ma­zo­vą, Ma­le­vi­čių. Da­bar gin­či­ja­ma­si, kam pri­klau­so Ma­le­vi­čius – Len­ki­jai, Ru­si­jai, Uk­rai­nai. Jis sa­ve lai­kė uk­rai­nie­čiu, mo­kė Ki­je­ve.

Igo­ris Di­čen­ka, ku­rio ko­lek­ci­jo­je bu­vo Ma­le­vi­čius, 80-ųjų pabaigoje–90-ųjų pra­džio­je su­ren­gė to­kias pa­ro­das!

Pa­vyz­džiui, klau­siu drau­go, ar no­rė­tu­mei su­da­ly­vau­ti pa­ro­do­je? Jis ma­nęs tei­rau­ja­si, kas dar bus. Sa­kau, na, aš. O jis sa­ko: "Aš su Ma­le­vi­čiu­mi vie­no­je pa­ro­do­je bu­vau!" Ir tai tie­sa, aš ir­gi bu­vau eks­po­nuo­ja­mas su Ma­le­vi­čiu­mi. Kar­tu eks­po­na­vo­mės su avan­gar­do pir­mei­viais.

Ki­je­vo mo­kyk­la – la­bai įdo­mus reiš­ki­nys.

Lais­vės kai­na

– Ar ti­ki­te Uk­rai­nos atei­ti­mi?

– Ži­no­ma, ti­kiu. Bet ne vis­kas vyks­ta taip, kaip no­rė­tų­si. Ir, de­ja, ne taip greit. Ma­no klai­da, kad gal­vo­jau, jog po Mai­da­no mes vi­si pa­si­kei­tė­me. Paaiš­kė­jo, kad pen­ke­ri me­tai – per ma­žai.

Žmo­nės pa­var­go nuo nuo­la­ti­nio spau­di­mo. "Ko­dėl aš tu­riu gal­vo­ti, ge­riau pa­žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių, pa­nar­šy­ti so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Aš – ne po­li­ti­kas, po­li­ti­ka to­li nuo ma­nęs."

Jei tu to­li nuo po­li­ti­kos, po­li­ti­ka pa­ti pas ta­ve ateis.

– Praė­jo be­veik 30 me­tų po So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mo, ko­dėl Uk­rai­na ne ten, kur Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja?

– Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja vi­są lai­ką ko­vo­jo už ne­prik­lau­so­my­bę. Uk­rai­nos is­to­ri­ja su­dė­tin­ga. Mū­sų ne­prik­lau­so­my­bė gau­ta kaip do­va­na: su­si­ta­rė tri­se, ir lais­vė.

Is­to­ri­ja ro­do, kad už lais­vę rei­kia su­si­mo­kė­ti. Jei ne iš kar­to, tai vė­liau. Mū­sų Dan­giš­ko­ji šim­ti­nė, jau 13 tūks­tan­čių žu­vu­sių­jų ka­re. Ir kiek dar tai tę­sis...

Pu­ti­nas į komp­ro­mi­sus neis, jam rei­kia vis­ko, vi­sos Uk­rai­nos. Čia mes sa­ko­me, kad iš mū­sų Kry­mą atė­mė, jis sa­ko, kad iš jo atė­mė Uk­rai­ną. Ir ne tik jis taip gal­vo­ja, bet ir di­de­lė da­lis gy­ven­to­jų. "Mū­sų Ki­je­vas!" Ne, ne jū­sų.

Is­to­ri­ja ro­do, kad už lais­vę rei­kia su­si­mo­kė­ti. Jei ne iš kar­to, tai vė­liau. Mū­sų Dan­giš­ko­ji šim­ti­nė, jau 13 tūks­tan­čių žu­vu­sių­jų ka­re. Ir kiek dar tai tę­sis... Pu­ti­nas į komp­ro­mi­sus neis, jam rei­kia vis­ko, vi­sos Uk­rai­nos.