Iš stoties – į koncentracijos stovyklas

Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Bū­rys žy­dų tau­ty­bės sve­čių prie Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­ties pri­si­mi­nė Ho­lo­kaus­to bai­su­mus, ku­riuos te­ko pa­tir­ti jų ar­ti­mie­siems.
Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­ties priei­go­se pa­gerb­ti Šiau­lių ge­to ka­li­niai, ku­rie iš čia bu­vo iš­ve­ža­mi į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las, bei pa­mi­nė­tos Šiau­lių ge­to lik­vi­da­vi­mo 75-osios me­ti­nės.
Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Tarp pra­va­žiuo­jan­čių trau­ki­nių gar­sų skli­do grau­di ra­bi­no mal­da.

Ke­liais au­to­bu­sais prie sto­ties at­vy­ku­sius sve­čius iš Iz­rae­lio, ki­tų ša­lių pa­si­ti­ko ra­jo­no vi­ce­me­ras Min­dau­gas Pau­liu­kas ir Pa­vel­do­sau­gos ir tu­riz­mo po­sky­rio ve­dė­jas Vy­tau­tas Si­me­lis.

Prie sto­ties pa­sta­to sie­nos, ant ku­rios ka­bo len­te­lė su mies­to pa­va­di­ni­mu, už­de­ga­mos žva­ku­tės, pa­de­da­ma puokš­tė gė­lių žu­vu­sioms Ho­lo­kaus­to au­koms at­min­ti.

Jų at­mi­ni­mui su­skam­bo grau­di žy­dų ra­bi­no mal­da.

Slo­gią nuo­tai­ką dar la­biau su­stip­ri­no pro ša­lį pra­dun­dė­jęs pre­ki­nis trau­ki­nys, su­si­rin­ku­sių­jų pri­si­mi­ni­mus pa­pil­dęs kur­ti­nan­čiu gar­su ir ta­pęs ne­sup­la­nuo­tu to žiau­raus laik­me­čio sim­bo­liu.

"Žmo­nės ta pa­čia kryp­ti­mi bu­vo ve­ža­mi iš Vil­niaus, Kau­no, Šiau­lių, ki­tų mies­tų ir mies­te­lių. Žy­dai žie­mą bu­vo va­ro­mi per Vys­lą – jiems nuo šal­čio spro­gi­nė­jo ko­jų oda. Štut­ho­fas, Da­chau dau­ge­liui ta­po pa­sku­ti­nią­ja jų gy­ve­ni­mo vie­ta", – už­fik­suo­tais fak­tais da­li­jo­si Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Fai­na Kuk­lians­ky.

"Žy­dai ne­gy­ve­no na­muo­se. Jie gy­ve­no kar­to­ni­nė­se dė­žu­tė­se. Ma­ma pa­sa­ko­jo, kad kar­to­ni­nė­je dė­žė­je ji ir ki­tos mo­te­rys bu­vo už­ra­kin­tos ir pra­gu­lė­jo dvi sa­vai­tes. Kad ka­ras jau pa­si­bai­gė, jos ne­ži­no­jo. Kai ru­sai at­ra­ki­no ir pa­sa­kė: "Ba­ban­ki vy­cho­di­te" ("Mo­te­rė­lės, išei­ki­te", – vert.), jos ne­be­ga­lė­jo paei­ti, – kal­bė­jo F. Kuk­lians­ky. – Da­chau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­los ka­li­nius iš­gel­bė­jo ame­ri­kie­čiai – vy­rams da­vė rū­bų, šo­ko­la­do, juos gy­dė, bet žmo­nėms rei­kė­jo kaž­kur gy­ven­ti, o jie ne­be­tu­rė­jo kur grįž­ti. Lie­tu­vo­je iš jų vis­kas bu­vo atim­ta, gi­mi­nės nu­žu­dy­ti – to­dėl jie pa­trau­kė į Pa­les­ti­ną. Jie bu­vo va­di­na­mi re­pat­rian­tais, ne­ga­lė­jo at­gau­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės ir sa­vo nuo­sa­vy­bės. Tai – la­bai ne­tei­sin­ga".

"Bė­ga šiur­pu­liu­kai per kū­ną, kai klau­sai­si šių bai­sių is­to­ri­jų. Koks bu­vo skaus­mas ir bai­su­mas ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je su­pras­ti, kad tai yra ta­vo ke­lio pa­bai­ga ir vis dar tu­rė­ti vil­ties iš­gy­ven­ti.

Kai gir­di pa­sa­ko­ji­mus apie tai, kaip iš Gdans­ko žmo­nės pės­čio­mis bu­vo va­ro­mi į Štut­ho­fą ir ma­žai kas iš jų li­ko gy­vi, no­ri­si že­mai nu­si­lenk­ti žmo­nėms, iš­gy­ve­nu­siems to­kius bai­su­mus", – sa­kė M. Pau­liu­kas.

Vi­si vie­ni ki­tiems lin­kė­jo, kad to­kie bai­sūs iš­gy­ve­ni­mai nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­tų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.