Gyvųjų maršas kvies išgyventi bendrą istoriją

"Tai – įvy­kis, ku­ris ypač svar­bus žy­dų bend­ruo­me­nei, bet jis tu­rė­tų bū­ti svar­bus ir vi­sai Šiau­lių, Lie­tu­vos vi­suo­me­nei. Šis pe­rio­das pa­lie­tė mus vi­sus, – sa­ko Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis. – Ge­to lik­vi­da­vi­mas – pa­sku­ti­nis žings­nis, kai pa­smerk­tuo­sius iš­ve­žė į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las ne ka­lin­ti, o su­nai­kin­ti."

– Kas jums svar­biau­sia, pri­si­me­nant Šiau­lių ge­to is­to­ri­ją ir į jį pa­te­ku­sių žmo­nių li­ki­mus?

– Da­lis žmo­nių apie įvy­kius prieš 75-erius me­tus nie­ko ne­ži­no, ki­ti ži­no tik iš nuo­gir­dų, to­dėl at­si­ran­da la­bai daug vie­tos spe­ku­lia­ci­joms: vie­ni ban­do švel­nin­ti si­tua­ci­ją ir pa­ro­dy­ti, kad kaž­kas ne­bu­vo toks bai­sus, ki­ti iš žmo­nių, ga­li­mai pri­si­dė­ju­sių prie tų įvy­kių, ban­do da­ry­ti did­vy­rius.

Rei­kė­tų la­bai ge­rai pa­gal­vo­ti prieš kam nors ka­bi­nant at­mi­ni­mo len­tas ar sta­tant pa­mink­lus, nes tai su­prie­ši­na ir žei­džia žmo­nes, ku­riuos pa­lie­tė Ho­lo­kaus­tas. Ant­ra, at­si­ran­da vie­tos įvai­riems po­li­ti­kie­riams tuo pa­si­nau­do­ti – ir iš vie­nos, ir iš ki­tos pu­sės.

Vie­ni tar­si ban­do tuos žmo­nes ro­dy­ti Lie­tu­vos pa­trio­tais, o ki­ti – ko­vo­ti prieš tai, tik ne vi­sa­da jie ko­vo­ja nuo­šir­džiai, o tu­ri kaž­ko­kių as­me­ni­nių tiks­lų.

No­rė­čiau dar kar­tą at­kreip­ti vi­suo­me­nės, ypač is­to­ri­kų dė­me­sį, kad jie tu­rė­tų drą­sos pa­sa­ky­ti ne pu­sę tei­sy­bės, o vi­są. Kuo anks­čiau mes tei­sy­bę iš­si­gry­nin­si­me, tuo grei­čiau vie­ni ki­tus su­pra­si­me. Ne tam, kad kal­tin­tu­me vie­ni ki­tus, o bū­tent tam, kad ne­lik­tų vie­tos tar­pu­sa­vio kal­ti­ni­mams.

– Kaip mi­nė­si­te ge­to lik­vi­da­vi­mo 75-ąsias me­ti­nes?

– No­rė­čiau pa­kvies­ti lie­pos 14 die­ną atei­ti ne tik žy­dus, bet ir vi­sus šiau­lie­čius, bend­ra­pi­lie­čius į Gy­vų­jų mar­šą, nuei­ti ke­lią nuo ge­to var­tų iki ge­le­žin­ke­lio sto­ties ir pa­ban­dy­ti su­pras­ti, kas įvy­ko, kur nu­ve­dė ak­la nea­py­kan­ta. Kvie­čia­me ir žy­dų gel­bė­to­jų šei­mas – mes jų nie­ka­da ne­pa­mir­ši­me.

Sek­ma­die­nį 12 va­lan­dą rink­si­mės prie Šiau­lių ant­rą­jį ge­tą žy­min­čio ak­mens Tra­kų ir Eže­ro gat­vių kam­pe. Mi­nė­ji­me bus žmo­nių, ku­rių li­ki­mai su­sie­ti su Šiau­liais, su ge­tu – iš už­sie­nio, ir iš Lie­tu­vos, iš ki­tų žy­dų bend­ruo­me­nių. Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jus ža­dė­jo pa­sko­lin­ti kė­džių, kad se­ny­vi žmo­nės ga­lė­tų pri­sės­ti, o tie, ku­rie ne­ga­lės ei­ti, bus pa­vė­žė­ja­mi iš vie­nos vie­tos į ki­tą au­to­bu­sais.

Nuo pa­mink­li­nio ak­mens Tra­kų ir Eže­ro gat­vių kam­pe ei­si­me į pir­mo­jo ge­to te­ri­to­ri­ją, su­sto­si­me prie ak­mens, ku­ris žy­mi se­ną­sias žy­dų ka­pi­nes Žal­gi­rio gat­vė­je. Iš ge­to pa­ju­dė­si­me link ge­le­žin­ke­lio sto­ties. Sto­tis pa­si­rink­ta kaip sim­bo­li­nė vie­ta, iš kur žy­dai bu­vo ve­ža­mi į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę – į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las Štut­ho­fe, Da­chau.

Iš ge­le­žin­ke­lio sto­ties va­žiuo­si­me į ma­si­nių žu­dy­nių vie­tas – Gu­ber­ni­jos miš­ke, iš ten – į Ku­žių me­mo­ria­lą ir grį­ši­me į Šiau­lius.

Į Šiau­lių ge­tą pa­te­ko apie 6 500 žmo­nių, iš­gy­ven­ti pa­vy­ko vos ke­liems šim­tams.

Ge­to gy­ven­to­jai kas­dien pa­tir­da­vo pa­že­mi­ni­mus, jų aky­se bū­da­vo žu­do­mi šei­mos na­riai. Iš ry­to iš­va­ry­da­vo į dar­bus, bet jie ne­ži­no­jo, ar pa­reis. Jie ba­da­vo, o jei­gu pa­vyk­da­vo gau­ti mais­to iš mies­to, duo­nos ar bul­vės ne­ši­mas į ge­tą vai­kams bu­vo di­džiau­sias nu­si­kal­ti­mas, už ku­rį pa­ga­vus ga­lė­jo pa­kar­ti iš kar­to prie ge­to var­tų.

Ir tai tru­ko ne vie­ną die­ną. Bet vil­tį žmo­nės vis dėl­to sau­go­jo: vei­kė mo­kyk­la, bu­vo gy­dy­to­jas. Ta­čiau tai ne­bu­vo sto­vyk­la. Tie, ku­rie ti­ko dar­bams, iš­gy­ve­no il­giau, o tie, ku­rie bu­vo ne­tin­ka­mi... Ko­dėl vy­ko vai­kų ak­ci­jos? Nes vai­kai ne­ti­ko dar­bams, jie bru­ta­liai nu­žu­dy­ti. Se­ne­liai, li­go­ti taip pat ne­ti­ko dar­bams, juos ve­žė į Ku­žių, Gu­ber­ni­jos miš­kus ir žu­dė.

– Ko­dėl apie žy­dų tra­ge­di­ją be­veik ne­bu­vo kal­ba­ma net jų šei­mo­se, nu­ty­li­mos šei­mų tra­ge­di­jos?

– Žmo­nės ban­dė blo­kuo­ti at­min­tį.

Va­kar te­ko bend­rau­ti su sve­čiu iš Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos Aa­ro­nu Gir­ša. Jis kar­tą pa­pra­šė te­tos pa­pa­sa­ko­ti, kaip ji gy­ve­no Lie­tu­vo­je, kas įvy­ko. Te­ta, su­siė­mu­si už gal­vos, iš­bė­go iš kam­ba­rio, net ne­pa­jė­gė kal­bė­ti.

Šiau­liuo­se jis ap­lan­kė Chai­mo Fren­ke­lio fab­ri­ko te­ri­to­ri­ją, kur iš­li­kę jo se­ne­lio sta­ty­ti ka­mi­nai. Sve­čiui bu­vo įdo­mu pri­si­lies­ti prie tų pa­čių ply­tų, ku­rias lie­tė se­ne­lis. Jo šei­mo­je apie Lie­tu­vą bu­vo už­draus­ta kal­bė­ti, nes sun­ku pa­sa­ko­ti anū­kams, kad se­ne­liai, il­gą lai­ką gy­ve­nę ir kū­rę vals­ty­bę, vie­ną die­ną bu­vo su­va­ry­ti į ge­tus ir pra­dė­ti nai­kin­ti.

Kai jį nu­ve­žiau į Gu­ber­ni­jos miš­ką, į Ku­žius, jis ver­kė kaip vai­kas, nors jam dau­giau kaip 70 me­tų. Sa­kė: net bū­da­mas psi­cho­lo­gu, ne­ga­liu su­pras­ti, kas tu­rė­jo dė­tis su žmo­nė­mis, kad jie ga­lė­tų su­va­ry­ti ir pa­kel­ti gink­lą prieš be­jė­ges mo­te­ris, vai­kus, nau­ja­gi­mius. Jis ne­ga­lė­jo ras­ti pa­tei­si­ni­mo tiems poel­giams.

Kiek­vie­nas, ku­ris at­va­žiuo­ja, pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­jas apie šei­mas, gi­mi­nes. Kiek­vie­ną kar­tą sun­ku jas iš nau­jo iš­gy­ven­ti.

Ma­no ba­bos bro­lis su žmo­na ir vai­kais nu­žu­dy­tas Pa­ne­vė­žy­je, mes net ne­ži­no­me, kur už­deg­ti žva­ku­tę. O yra gi­mi­nių, ku­rių net pa­var­dės ne­be­ži­no­mos.

Prieš mė­ne­sį Bir­žuo­se Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos žy­dų ini­cia­ty­va pa­sta­ty­tas me­mo­ria­las, ban­dy­ta su­rink­ti pa­var­des žmo­nių, ku­rie ten nu­žu­dy­ti. Ži­no­ma, kad nu­žu­dy­ta apie 3 000, bet pa­vy­ko nu­sta­ty­ti tik 600 pa­var­džių, dir­bant kar­tu su Yad Vas­hem'o ins­ti­tu­tu, ar­chy­vais, liu­di­nin­kais. Apie da­lį šei­mų nė­ra kam pa­pa­sa­ko­ti, nes jų ne­li­ko. Mes ne­ži­no­me, kiek iš jų ga­lė­jo išaug­ti moks­li­nin­kų, ra­šy­to­jų, me­ni­nin­kų, kiek jie ga­lė­jo duo­ti pa­sau­liui.

Mes su tuo gy­ve­no­me, vi­sos žy­dų kar­tos su tuo gy­ve­na. So­viet­me­čiu tą ne­šio­jo­mės sa­vy­je, net ne­ga­lė­jo­me at­mi­ni­mo ak­mens pa­sta­ty­ti ir pa­ra­šy­ti, kad ten nu­žu­dy­ti žy­dai. Net­gi po mir­ties jiems ne­lei­do bū­ti pa­lai­do­tiems, kaip žy­dams.

Ir da­bar yra skau­džių at­ve­jų. Gal iš ne­ži­no­ji­mo? Pa­vyz­džiui, se­no­sios žy­dų ka­pi­nės Šiau­liuo­se. Tar­si sa­ko­ma, kad rei­kia iš­sau­go­ti žy­dų pa­vel­dą, is­to­ri­ją įam­žin­ti, o iš­duo­da­mi lei­di­mai nai­kin­ti ka­pi­nes ir iš­mes­ti ten pa­lai­do­tų žmo­nių pa­lai­kus. Mes ro­do­me jiems di­džiu­lę ne­pa­gar­bą, ban­do­ma pa­tei­sin­ti, kad tai neiš­ven­gia­ma. Sa­ko, ka­pi­nių čia ne­bė­ra, so­viet­me­čiu pa­vog­ti ir iš­vež­ti pa­mink­lai, bet praė­ju­sios va­sa­ros įvy­kiai pa­ro­dė, kad vis dėl­to pa­lai­kų ten yra. Už­te­ko šiek tiek pa­kas­ti ir iš­ka­sė kau­lų. Ne­sa­kau, kad tai pa­da­rė są­mo­nin­gai, bet rei­kia da­ry­ti, kad taip neį­vyk­tų.

– Kaip bai­gė­si iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, ku­ris bu­vo pra­dė­tas ra­dus iš­kas­tus pa­lai­kus?

– Nie­kaip. Ga­vo­me raš­tą iš pro­ku­ra­tū­ros, kad ne­bu­vo nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties. Ga­lė­jo­me vel­tis į teis­mi­nius gin­čus, bet ne toks tiks­las, tiks­las – at­kreip­ti dė­me­sį, kad taip ne­tu­ri bū­ti.

– Ko­dėl svar­bu, kad į Gy­vų­jų mar­šą atei­tų mies­to bend­ruo­me­nė?

– Kad mes vie­ni ki­tus su­pras­tu­me, tu­ri­me kar­tu su­da­ly­vau­ti Gy­vų­jų mar­še. Ge­te ati­dū­rę žmo­nės kū­rė Šiau­lius, Lie­tu­vą ir vie­ną die­ną kaž­kas nu­spren­dė juos nu­šluo­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus vien dėl to, kad jie bu­vo žy­dai, ki­taip mel­dė­si ar ki­taip at­ro­dė.

No­rė­tų­si, kad atei­tų kuo dau­giau jau­ni­mo, nes atei­tis pri­klau­so jam. Jei­gu jau­ni­mas su­pras, kas įvy­ko, tur­būt dės vi­sas pa­stan­gas, kad atei­ty­je pa­na­šūs įvy­kiai ne­pa­si­kar­to­tų ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je.

Mes ne­tu­ri­me ga­li­my­bės ty­lė­ti. Jei­gu ban­dy­si­me ty­lė­ti ir sa­ky­ti, kad tai – jau is­to­ri­ja, ji ga­li su­grįž­ti.

Kuo anks­čiau mes tei­sy­bę iš­si­gry­nin­si­me, tuo grei­čiau vie­ni ki­tus su­pra­si­me. Ne tam, kad kal­tin­tu­me vie­ni ki­tus, o bū­tent tam, kad ne­lik­tų vie­tos tar­pu­sa­vio kal­ti­ni­mams.