Naujausios
– Vaikus treniruojate jau ketvirtį amžiaus, jums puikiai sekasi ugdyti būsimus čempionus, daugeliui jų tikriausiai esate autoritetas ir pavyzdys, skatinantis veikti. Kaip šį sportą atradote pats?
– Karatė sportas, kurio mokiausi aš, nuo šiuolaikinio skiriasi kaip diena ir naktis. Kai mes pradėjome sportuoti, karatė tebuvo pavadinimas, o iš tikrųjų pats sportas labiau priminė muštynes. O užsikrėčiau juo tikriausiai kaip ir daugelis – nuo kino filmų, kuriuos visi paslapčiomis žiūrėdavome. Sportuoti, tiesą sakant, pradėjau gana vėlai – 16-os, o treniruoti visai netrukus – būdamas 23-ejų metų. Tiesa, mano kaip trenerio kelias prasidėjo gimus sūnui. Nepasakyčiau, kad norėjau, jog jis sektų mano pėdomis. Man sportuojant, daug laiko kartu praleisdavome salėje. Iš pradžių net nežadėjau jo treniruoti, tačiau, kai pamačiau jo sugebėjimus, supratau, kad reikia, ir pradėjome sportuoti kartu. Rezultatas toks, kad jis jau yra 8 kartus pasaulio, 7 – Europos, daugkartinis Lietuvos ir Pabaltijo čempionas.
– Kiekvienos veiklos, sporto, meno atstovai susiduria su skirtingais iššūkiais. Kas jums pradėjus treniruotis buvo sudėtingiausia?
– Didžiausia kliūtis buvo treniruočių prieinamumas – karatė mano jaunystės metais buvo, jei galima taip pasakyti, uždraustas sportas, todėl ir treniruočių kaina tais laikais buvo labai didelė – 25 rubliai, kai žmogus vidutiniškai uždirbdavo apie 70. O ir treniruotis tekdavo su daug vyresniais kolegomis. Tai buvo išgyvenimo treniruotės, namo neretai tekdavo grįžti mėlynam...
– Laikai, kaip ir vaikai, bėgant metams keičiasi. Tikriausiai dabartiniams vaikams iškylantys iššūkiai skiriasi nuo jūsų kelyje buvusių kliūčių?
– Žinoma, skiriasi. Daug pas mus atvykstančių vaikų būna išbalansuoti ir išlepinti. Jie dažnai nesupranta žodžio ,,negalima“ reikšmės. Mes, tėveliai, labai mylim savo atžalas, bet iš didelės meilės dažnai vaikus per daug išlepinam. Ir tuomet tėveliai atiduoda vaikus mums, kad juos ,,sutvarkytume“, duotume drausmės. Tad pagrindinė problema ir yra drausmė bei mažas aktyvumas, judėjimo stoka.
– Neretai iš medikų, sveikatos priežiūros specialistų girdime apie drastiškai prastėjančią tautiečių, o ypač vaikų, fizinę būklę. Kaip ją, atsižvelgdamas į sportuoti pradedančių vaikų fizinį pasirengimą, vertintumėte jūs?
– Būklė tikrai labai bloga. Ir metams bėgant, ji tik prastėja. Net gydytojai traumatologai, spręsdami tokias problemas kaip raumenų nykimas, rekomenduoja karatė sporto šaką kaip gydymo priemonę, kad vaikai stiprėtų, nes pastaruoju metu jie yra labai silpni.
– Kas, jūsų manymu, lemia šiuos neigiamus pokyčius?
– Vienareikšmiškai – naujos technologijos. Bet galiu pabrėžti, kad mums, tėveliams, dažnai paprasčiausiai pritrūksta laiko skirti vaikams pakankamai dėmesio. Juk tam, kad ši situacija pagerėtų, visiškai užtektų bent pusvalandžiui ar valandai su vaikais išeiti pasivaikščioti. Deja, taip besielgiančių šeimų yra labai mažai. Tai ir yra problema.
– Prieš įkurdamas jau dešimtmetį gyvuojančią „Kataną“, atstovavote keliems karatė klubams, dirbote su kitais treneriais. Papasakokite, nuo ko visa tai prasidėjo, kokia yra klubo istorija?
– Iki klubo „Katana“ įkūrimo, mes su sūnumi atstovavome ne vienam klubui, tačiau ilgainiui išsiskyrė mano ir kolegų požiūriai į tai, kokios turi būti klubo vertybės, tikslai ir kiti principai. Supratau, kad klubą įkurti reikia ne su kažkuo, o savarankiškai – vienam. Visada svajojau apie klubą, kurio bendruomenė būtų vieninga kaip šeima, tad prieš 10 metų kartu su sūnumi įkūrėme šeimos klubą, kuriame susitarėme puoselėti tokias pat vertybes kaip ir savo šeimoje – vieningumą, atvirumą, pagarbą ir pasitikėjimą. Šiandien tikrai galime džiaugtis tuo, ką pavyko sukurti – mano šeima šiandien labai didelė – tai visi mokiniai ir jų tėvai. Visi kartu mes esame „Katanos“ ŠEIMA.
– Tikriausiai kiekvienas mokytojas turi savitą strategiją, auklėjimo būdus bei nuostatas. Kokiais pagrindiniais principais vadovaujamasi Jūsų klube?
– Pagrindinis principas – pagarba sau, mokytojui, draugui, priešininkui. Be pagarbos nėra karatė. Mūsų mokomo stiliaus toteminis simbolis – tigras, pakėlęs dešinę leteną. Šio žvėries savybės: jėga, greitis, reakcija, lankstumas, vikrumas apibūdina Shotokan karatė stiliaus kovotojus. Mes savo mokykloje vadovaujamės ir vaikams bandome įskiepyti, kad pirmiausia mes turime būti stiprūs morališkai, išmokti nugalėti patys save, savo baimes ir įveikti gyvenimo kelyje kylančias kliūtis. Vadovaujamės Gichinio Funakoshio puoselėta nuostata, kad karatė yra ne tik technikos elementų rinkinys, skirtas priešininkui nugalėti, bet visų pirma – galimybė fizinių pratimų ir sunkaus darbo treniruočių metu dėka padėti formuotis žmogaus charakteriui.
– Be abejonių, sportas yra naudingas sveikatai, tačiau juk jūsų atstovaujama sporto šaka geriną ne tik fizinę būklę?
– Mano suvokimu, pirmiausia kiekvienas vaikas turi augti sveikas. To mes kaip treneriai ir siekiame. Tačiau karatė, kaip jūs ir minėjote, gerina ne tik sveikatą, bet ir daug kitų dalykų: žmogaus sąmonę, pagarbą, discipliną ir humaniškumą. Taip pat sustiprina pasitikėjimą savimi, savo gebėjimais, išmoko savigynos. Dar viena nauda – tai koncentracijos ir susitelkimo ugdymas. Karatė kovos menuose koncentracija ir susitelkimas yra vieni iš svarbiausių elementų, todėl labai tinka įvairaus amžiaus vaikams, ypač tiems, kuriems šių įgūdžių stinga.
– Anksčiau jūs minėjote įspūdingus sūnaus pasiekimus. Klausantis pasakojimo apie sėkmingą sūnaus pradžią, demonstruojant puikius sugebėjimus šiame sporte, kyla klausimas – čempionu jau yra gimstama, ar vis dėlto tampama tik sunkiai dirbant?
– Šio klausimo sulaukiu iš visų tėvų ir jiems visada atsakau, kad tai yra juodas darbas. Žinoma, ateina vaikų, kurie, matom, kad yra Dievo, tėtės, mamos dovana, turi talentą, bet tas talentas dažnai greitai sudega. O kartais atvirkščiai – ateina lėtesnis, visko bijantis vaikas. Dažniausiai tokie vaikai po truputį sunkiai dirba, dirba, dirba ir pamatai, kad tam vaikau jau 17, 18 metų, kad baltą diržą pakeitė juodas... Ir su tokiais vaikais man pačiam dirbti yra žymiai įdomiau. Tačiau ar čempionu gimstama? Tikrai ne. Yra tik juodas darbas. Iš kiekvieno vaiko galima padaryti čempioną.
–Treniruotėms prasidedant ir baigiantis, patalpų koridorius priguža tėvelių, atvedančių ar pasiimančių atžalas iš treniruočių. Kyla klausimas, koks yra tėvelių indėlis, ruošiant soprtininkus, galbūt net potencialius čempionus. Ar tėvai, jūsų nuomone, turėtų papildomai užsiimti su vaikais, siekiant jų aukštų rezultatų?
– Ne, to visiškai nereikia. Dažniausiai kai tėveliai pradeda treniruoti vaikus, jie juos ,,nutreniruoja”, o tada mum būna sunku atstatyti buvusį paruošimą, bet tėveliai, turintys kantrybės atvesti vaikus į treniruotę lyjant lietui, sningant, nepaisant švenčių ar pramogų, daro patį svarbiausią darbą. Kai tėvai domisi vaiku, kartu gyvena jo gyvenimą, vaikas tiesiog šuoliais eina į priekį. Tėveliai turi domėtis vaiko veikla, jį prižiūrėti ir kontroliuoti. Juk 80 proc. vaiko sėkmės priklauso ne nuo trenerio ar kitų aplinkybių, o nuo tėvų ir tiktai nuo jų.
– Jūsų ir jūsų ugdytinių pasiekimai tikrai įspūdingi: išugdėte ne vieną Lietuvos, Pabaltijo, Europos ir net pasaulio čempioną, jus ir jūsų auklėtinius už pasiekimus pagerbė net trys šalies prezidentai. Ar turite kokių buvimo geru treneriu paslapčių?
– Savitų treniravimo paslapčių tikrai turiu, ir daugiausia jos yra susijusios su žmogaus psichologija, su gebėjimu prieiti prie kiekvienos asmenybės savaip. Aš stengiuosi rasti bei dažniausiai randu ryšį su kiekvienu vaiku. Kai reikia, aš būnu treneris, kai reikia – toks kaip jie. Turbūt dėl to gana dažnai išgirstu žodžius, kad ,,Jūs ne toks, kaip kiti treneriai“. Man tai didžiausias komplimentas. Tačiau jei savo treniravimo ypatumus atskleisčiau ir detaliai viską papasakočiau, tai jau nebebūtų paslaptis, ar ne taip?
– Klubas „Katana“ iš pradžių įsikūrė Šiauliuose, vėliau buvo atidarytas filialas Varniuose, o prieš kelias savaites – ir Kelmėje. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta?
– Pastarojo klubo padalinio atidarymui Kelmės miestą pasirinkome pirmiausia dėl to, kad tai mums palanki strateginė vieta. Ateityje planuojame šiame mieste surengti ne vieną čempionatą, o pati vieta patogi atvykti į varžybas iš bet kokio Lietuvos miesto klubo, nes geografiškai yra arčiau Lietuvos centro.
– Sportuoti pradėjote gana vėlai – būdamas 16-os, tačiau jau po 7-erių metų pradėjote treniruoti kitus. Kaip pastaruoju metu keičiasi vyresniųjų, prisijungiančių prie klubo, skaičius? Ar daug yra pradedančių sportuoti vėliau nei įprasta, kaip kad pradėjote jūs?
– Tiesą sakant, taip. Net ir naujajame Kelmės filiale iš pradžių sulaukdavome daugiau vaikų, o pastarosiomis dienomis sulaukiame ir suaugusiųjų. Sportuoti ateina ir 30-ies, ir 40-ies sulaukę žmonės. Mes turime ir suaugusių moterų grupę, jos ginasi net juodus diržus. Nei amžiau ribos, nei cenzo pas mus tikrai nėra. Mes, lietuviai, esame pratę baimintis ir galvoti: „Ateisiu, kojos nepakelsiu, virvutės nepadarysiu, vaikai daro, o kaip aš atrodysiu...“ ir panašiai. Tačiau dabar jie į tai nebekreipia dėmesio. Žmonės ateina, net jei prieš tai visiškai nebuvo sportavę. Taip jie pamažu pradeda sportuoti bei netrukus įsivažiuoja.
Žinot, prieš maždaug 15 metų buvau seminare Belgijoje. Ten pamačiau 88–89 metų močiutę, kuri gynėsi juodą diržą. Tuomet mes žiūrėjome ir galvojome, ką ji veikia šioje sporto šakoje... Bet kai pamatėme jos judesius... Ji viską darė lėtai, ramiai, gražiai, užtikrintai. Tuomet supratau, kad tai fantastiška – sulaukus tokių metų ateiti, sportuoti, kažko siekti... Niekada nėra vėlu. Mūsų sporto šakoje yra ir daug žmonių su negalia – kai kurie yra netekę rankos ar kojos, tačiau sportuoti tai netrukdo. Karatė sutraukią labai įvairų žmonių kontingentą, ir tai labai gražu.
