Be medalių ir sėkmės, bet su viltimi

"Ti­kė­jau, kad į aš­tuo­niu­kę tik­rai pa­tek­si­me"

Vy­gin­tas ALI­ŠAUS­KAS, aist­ruo­lis, krep­ši­nin­kų au­tog­ra­fų ir su krep­ši­niu su­si­ju­sių ženk­le­lių ko­lek­ci­nin­kas, Šiau­lių 1-osios mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rius:

– Lū­kes­čiai vi­sa­da bū­na di­de­li. Iš pra­džių, kai iš­trau­kė bur­tus, kai gru­pė bu­vo pa­va­din­ta mir­ti­nin­kų, kai bu­vo įvar­dy­ta, kiek NBA žai­dė­jų ga­li at­sto­vau­ti rink­ti­nėms, at­ro­dė, kad ga­li bū­ti liūd­no­ka. Bet kai su­dė­tys iš­si­gry­ni­no, ta­po aiš­ku, kas žais už Aust­ra­li­ją, Ka­na­dą, be abe­jo, bu­vo vil­čių, kad tik­rai ei­si­me į ant­rą eta­pą, o pa­skui, ti­kė­jau, kad į aš­tuo­niu­kę tik­rai pa­tek­si­me.

Pir­mo­sios rung­ty­nės tas vil­tis su­stip­ri­no. Bu­vo gra­žus žai­di­mas, vis­kas at­ro­dė kaip ėji­mas į prie­kį.

Iš kar­to gal­vo­jau: jei bus su kuo pro­ble­mų, tai su aust­ra­lais. Man ne­ri­mą kė­lė ir 2014 me­tų Pa­sau­lio čem­pio­na­tas, ku­ria­me pra­lo­šė­me aust­ra­lams, ir Olim­pi­nės žai­dy­nės 2016 me­tais. Ma­niau, rung­ty­nes lai­mės aust­ra­lai, bet ti­kė­jau­si, kad pran­cū­zus ap­lo­ši­me.

O su pran­cū­zais nu­ti­ko taip, kaip ir su aust­ra­lais. Vie­nos ran­kos pirš­tų už­tek­tų su­skai­čiuo­ti, kiek kar­tų lai­mė­jo­me to­kias įtemp­tas pa­bai­gas, kai yra ly­gios rung­ty­nės. To­kios per­ga­lės bu­vo, jei ne­klys­tu, 2015 me­tais prieš Gru­zi­ją, ir 2014 me­tais prieš tur­kus Pa­sau­lio čem­pio­na­te.

Pra­lai­mė­ji­mą pran­cū­zams ga­li­me "nu­ra­šy­ti" ir tei­sė­jų klai­doms, bet žai­di­mas bu­vo per daug ban­guo­tas.

Ki­ta ver­tus, vien tai, kad ga­lė­jo­me dvi­ženk­lius skir­tu­mus pa­nai­kin­ti per pa­kan­ka­mai neil­gus lai­ko tar­pus, ro­do ko­man­dos po­ten­cia­lą.

Ma­no nuo­mo­ne, ir su aust­ra­lais, ir su pran­cū­zais, rei­kė­jo leis­ti iš­ban­dy­ti Ro­ką Gied­rai­tį. Ži­no­ma, da­bar leng­viau­sia kal­bė­ti, kai ma­tė­me, kaip se­kė­si Ro­kui rung­ty­nė­se su Do­mi­ni­ka. Jei jau ve­žė­mės į čem­pio­na­tą, rei­kė­jo duo­ti šan­są.

Rink­ti­nė ne­tu­rė­jo, kas mė­to tri­taš­kius. Bet ku­rio­je ki­to­je ko­man­do­je kiek­vie­nas mė­to tri­taš­kius. Pas mus gal bai­mės jaus­mas bu­vo?

Bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kad rung­ty­nių su Pran­cū­zi­ja tei­sė­jai bus iš­siųs­ti iš čem­pio­na­to. Ma­nau, kad kaip Pa­sau­lio čem­pio­na­te ar Olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se tu­ri žais­ti ge­riau­si ša­lių krep­ši­nin­kai, taip tu­ri tei­sė­jau­ti ir ge­riau­si tei­sė­jai.

Vie­na pu­sė – kva­li­fi­ka­ci­jos sto­ka ir skir­tin­gi pa­gal že­my­nus tam tik­rų tai­syk­lių trak­ta­vi­mo mo­men­tai. Tre­ne­ris Dai­nius Ado­mai­tis per spau­dos kon­fe­ren­ci­ją pa­sa­kė ir apie ne­si­nau­do­ji­mą per­žiū­ros sis­te­mo­mis. Mes LKL įpra­tę, kad tei­sė­jai nuo­lat bė­gio­ja, žiū­ri. Ma­nau, Pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se ši sis­te­ma tu­rė­tų bū­ti kur kas la­biau nau­do­ja­ma, tuo la­biau, su to­kiu tei­sė­ja­vi­mo ly­giu.

Konk­re­čiu at­ve­ju: kas da­bar ga­li pa­sa­ky­ti, kaip bū­tų bu­vę, jei­gu re­zul­ta­tas – 76:76, ir ka­muo­lį pran­cū­zai iš­si­me­ta iš už aikš­te­lės ri­bų?

At­ro­do, rink­ti­nės su­dė­tis kaip ir su­dė­lio­ta, bet kaž­ko trū­ko. Gal Do­na­to Mo­tie­jū­no? Bet po mū­šio ran­ko­mis ne­be­mo­juo­ja­ma.

Ką iš­skir­čiau iš rink­ti­nės? Šiek tiek nu­vy­lė Do­man­tas Sa­bo­nis. Bet ži­nant jo am­žių ir jau­nat­viš­kas am­bi­ci­jas kau­tis su to­kiais cent­rais – dar vis­kas prieš akis.

La­biau­siai nu­ste­bi­no (ir rung­ty­nės su Do­mi­ni­ka pa­tvir­ti­no) Lu­kas Le­ka­vi­čius. Ma­nau, jam daug da­vė tie dve­ji me­tai "Pa­nat­hi­nai­kos" – bu­vo mie­la ma­lo­nu žiū­rė­ti. Ir Ar­nas But­ke­vi­čius, ir Ed­ga­ras Ula­no­vas mo­men­tais gra­žiai su­žai­dė. Nu­vy­lė Pau­lius Jan­kū­nas, ma­nau D. Mo­tie­jū­nas bū­tų bu­vęs ženk­liai di­des­nis ko­man­dos pa­stip­ri­ni­mas.

Rink­ti­nės tre­ne­ris apie sa­vo atei­tį jau pa­sa­kė, ne­ži­nau, ar jo bus pra­šo­ma pa­si­lik­ti.

D. Ado­mai­čio kal­ba spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je po rung­ty­nių su pran­cū­zais nu­ste­bi­no. Ko ge­ro, ne ma­ne vie­ną, o ab­so­liu­čią dau­gu­mą. Gal­būt ir pa­ts pa­klau­sęs iš ry­to, gal­vo­jo: vel­nias, kas čia taip pa­sa­kė, aš lyg taip ne­sa­kiau. Bet tai, ką jis pa­sa­kė, yra gry­na tei­sy­bė. Sma­gu, kad jis tai pa­da­rė.

Bu­vo la­bai daug ant jo pyks­tan­čių, ra­šan­čių pik­tus ko­men­ta­rus. Bet po ši­tos kal­bos ver­ti­ni­mas kar­di­na­liai pa­si­kei­tė: jei ir ra­šo, kad kaip tre­ne­rio, spe­cia­lis­to ne­ger­bia, bet už tai, ką pa­sa­kė ir ko­kiu bū­du pa­sa­kė, – pa­gar­ba jam.

Po­ten­cia­liai rink­ti­nės tre­ne­riu ga­lė­tų bū­ti Ka­zi­mie­ras Maks­vy­tis. Vy­rų rink­ti­nė­je žai­džia ke­tu­ri jo auk­si­nės rink­ti­nės žai­dė­jai (Jo­nas Va­lan­čiū­nas, Ed­ga­ras Ula­no­vas, Ar­nas But­ke­vi­čius, Ro­kas Gied­rai­tis), jis "Nep­tū­ne" at­gai­vi­no Rei­nal­dą Sei­bu­tį, ku­ris "Žal­gi­ry­je" jau bu­vo nuė­jęs į suo­le­lio ga­lą. Ke­tu­ri žai­dė­jai – treč­da­lis rink­ti­nės.

Ma­nau, Ka­zi­mie­rui reik­tų duo­ti pa­ban­dy­ti, nes abe­jo­ju, ar Ša­rū­nas Ja­si­ke­vi­čius su­tiks.

Lai­kas sun­kus: Eu­ro­pos at­ran­ki­nės – vie­na pu­sė, bet dar Olim­pia­da ant no­sies. Ma­no šir­dy­je da­bar toks mo­men­tas, kaip iš­trau­kus Pa­sau­lio čem­pio­na­to po­gru­pio bur­tus: gal­vo­ju, kad ga­li bū­ti la­bai su­dė­tin­ga.

Jei rung­ty­nės vyk­tų Lie­tu­vo­je, psi­cho­lo­giš­kai ga­li bū­ti dar sun­kiau, tai pa­ro­dė 2011 me­tų Eu­ro­pos čem­pio­na­tas.

Ga­li at­si­tik­ti taip, kad pir­mą kar­tą ne­pa­tek­si­me į Olim­pia­dą, į To­ki­ją. Na, bet gal krep­ši­nin­kų tri­ju­lės – trys prieš tris – pa­teks. Vi­sa­da rei­kia bū­ti op­ti­mis­tu.

Ir su aust­ra­lais, ir su pran­cū­zais, rei­kė­jo leis­ti iš­ban­dy­ti Ro­ką Gied­rai­tį. Ži­no­ma, da­bar leng­viau­sia kal­bė­ti, kai ma­tė­me, kaip se­kė­si Ro­kui rung­ty­nė­se su Do­mi­ni­ka. Jei jau ve­žė­mės į čem­pio­na­tą, rei­kė­jo duo­ti šan­są.

"Jei bū­tų praė­ję šį eta­pą, ma­nau, bū­tų bu­vę me­da­liai"

Vai­das PAU­LIU­KĖ­NAS, "Šiau­lių" krep­ši­nio klu­bo tre­ne­rio asis­ten­tas:

– Rink­ti­nės žai­di­mas bu­vo ne­blo­gas. Iš­loš­ta di­de­liais skir­tu­mais, o pra­lai­mė­ta tik var­žy­bų pa­bai­go­je. Sa­ky­čiau, pri­trū­ko ke­lių ge­rų spren­di­mų iš žai­dė­jų, tre­ne­rių pu­sės bei sėk­mės.

Rei­kė­jo su­mes­ti bau­dų me­ti­mus, pa­tai­ky­ti iš pa­to­gių pa­dė­čių ir re­zul­ta­tas bū­tų ki­toks. Dar rei­kė­jo ge­ro le­mia­mo tei­sė­jo švil­pu­ko.

Rung­ty­nės su Se­ne­ga­lu bu­vo už­tik­rin­tos, ko­man­da pa­ro­dė sa­vo po­ten­cia­lą, tik gai­la, kad su Se­ne­ga­lu. Vi­si pa­tai­kė, vi­si lais­vai žai­dė.

Su Ka­na­da ir­gi ne­blo­gos rung­ty­nės bu­vo, bet jau ne to­kios, kaip su Se­ne­ga­lu. Krep­ši­ny­je rei­kia pa­tai­ky­ti. Su Se­ne­ga­lu vi­si pa­tai­kė, o pa­skui pa­tai­ky­mas kaž­ko­dėl "nu­si­mu­šo". Gal­būt var­žo­vų gy­ny­ba ge­res­nė bu­vo, gal­būt kaž­ko­kie psi­cho­lo­gi­niai da­ly­kai.

Su aust­ra­lais pir­mas kė­li­nys bu­vo la­bai blo­gas, o ket­vir­tas – la­bai ge­ras. Pras­ta Lie­tu­vos ko­man­dos žai­di­mo pra­džia aust­ra­lams su­tei­kė pa­si­ti­kė­ji­mo, jie pa­tai­kė su­dė­tin­gų me­ti­mų. Lai­mė­jo ta ko­man­da, ku­ri duo­bių tu­rė­jo ma­žiau ir jos ne­bu­vo to­kios gi­lios.

Su pran­cū­zais rung­ty­nės bu­vo la­bai pa­na­šios: pra­stas pir­mas kė­li­nys, ket­vir­tas vėl ge­ras.

Pri­si­min­ki­me: aust­ra­lų cent­ras Bay­nes įme­tė tri­taš­kį, kai ka­muo­lys at­si­mu­šė į len­tą ir įkri­to, ly­giai taip tri­taš­kį įme­tė pran­cū­zų De Co­lo. O lie­tu­viams – ne­sėk­mė, pra­me­tė bau­das ir iš po krep­šio.

Kiek prie ne­sėk­mės pri­si­dė­jo tei­sė­jai? Su­ti­ki­me, kad bu­vo ir dau­giau ne­ge­rų švil­pu­kų, ne tik lie­tu­viams, bet ir pran­cū­zams. Vi­si pri­me­na tik tą le­mia­mą švil­pu­ką. O le­mia­mas švil­pu­kas ty­lė­jo. Tą pa­ko­men­ta­vo ir tei­sė­jai: tu­rė­jo bū­ti su­stab­dy­tas žai­di­mas, įskai­ty­ti taš­kai. Ta­da, ma­nau, bū­tų bu­vęs priim­tas spren­di­mas pa­keis­ti Jo­ną Va­lan­čiū­ną, kad ne­rei­kė­tų gin­tis prieš jud­res­nius žai­dė­jus. Neaiš­ku, kaip bū­tų pa­si­bai­gu­sios rung­ty­nės – ne­suš­vil­pi­mas kai­na­vo la­bai daug.

J. Va­lan­čiū­nas lo­šė pa­gal sa­vo ga­li­my­bes. Do­man­tui Sa­bo­niui dar trūks­ta pa­tir­ties, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis. M. Kal­nie­tis tik­rai ge­rai žai­dė, nu­ste­bi­no Lu­kui Le­ka­vi­čius – la­bai ge­rai at­ro­dė. Min­dau­gas Kuz­mins­kas bu­vo šiek tiek už­gož­tas.

La­bai gai­la, kad ne­pa­ban­dė Ro­ko Gied­rai­čio – ma­nau, bū­tų ti­kęs tiek rung­ty­nė­se su aust­ra­lais, tiek su pran­cū­zais. Jis ašt­rus, ga­lin­tis pe­rei­ti į grei­tą puo­li­mą, pel­ny­ti leng­vų taš­kų, ku­rių la­bai trū­ko. Dau­giau ti­kė­jau­si iš Rei­nal­do Sei­bu­čio.

Prieš čem­pio­na­tą gal­vo­jau apie me­da­lius. Drau­giš­kos rung­ty­nės pa­ro­dė, kad ko­man­dos at­mos­fe­ra la­bai drau­giš­ka, žai­dė­jai ge­rai žai­džia, jau­čia vie­nas ki­tą.

Jei bū­tų praė­ję šį eta­pą, ma­nau, bū­tų bu­vę me­da­liai. Gru­pė iš­puo­lė la­bai stip­ri. Daug ly­gių ko­man­dų, to­dėl at­si­ran­da sėk­mės rei­ka­las: kaž­kas tak­tiš­kai ge­riau su­lo­šė, kaž­kas tu­rė­jo tik­rą ly­de­rį, ku­ris vie­nas ga­lė­jo pa­trauk­ti ko­man­dą. Su­ti­ki­me, sep­ty­nios ko­man­dos – la­bai pa­na­šaus pa­jė­gu­mo.

Lie­tu­viai ne­bu­vo "po­pie­riaus fa­vo­ri­tai" nei prieš aust­ra­lus, nei prieš pran­cū­zus, ser­bus, is­pa­nus. Lie­tu­viai nie­ka­da ir ne­ga­li bū­ti pa­gal su­dė­tį fa­vo­ri­tai: jie tik ko­va, no­ru, pro­tu ga­li kaž­ką pa­ro­dy­ti. Da­bar šiek tiek pri­trū­ko, bet kad ko­vo­jo, sten­gė­si – nė­ra ką ir kal­bė­ti.

Vi­si ži­no: vi­sa­da kal­čiau­sias lie­ka tre­ne­ris, jis tu­ri pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę. Dai­nius Ado­mai­tis – ge­ras tre­ne­ris, pa­tys žai­dė­jai sa­kė, jog vis­kas su­dė­lio­ta, pa­ruoš­ta, tik rei­kia su­virš­kin­ti ir iš­pil­dy­ti. Ne­ži­nau, ką ga­li­ma pa­siū­ly­ti į jo vie­tą. Jei Jo­nas Kaz­laus­kas, Ša­rū­nas Ja­si­ke­vi­čius nei­na – neį­si­vaiz­duo­ju, kas ga­li dar.

Tre­ne­rio pra­trū­ki­mas kau­pė­si – dau­ge­ly­je var­žy­bų ma­tė­si tei­sė­jų spren­di­mai. Tei­sė­jai nea­ti­tin­ka pir­mau­jan­čių ko­man­dų ly­gio: jie ati­tin­ka Do­mi­ni­ką, Se­ne­ga­lą.

Kai pra­de­da žais­ti Pran­cū­zi­ja-Aust­ra­li­ja, Lie­tu­va-Pran­cū­zi­ja, tei­sė­jai ne­be­ga­li at­lik­ti sa­vo dar­bo, jų meist­riš­ku­mas ne toks, koks žai­dė­jų.

Apie 30 ge­riau­sių tei­sė­jų švil­pia Eu­ro­ly­go­je, o FI­BA su Eu­ro­ly­ga konf­lik­tuo­ja. Kai pra­dė­jo švilp­ti tik FI­BA tei­sė­jai, pa­ro­dė sa­vo ly­gį – taip ir ky­la pyk­čiai. Žiū­rė­jau rung­ty­nes su Do­mi­ni­ka – net juo­kas ima.

Ne­be­rei­kia no­rė­ti, kad vi­są lai­ką Lie­tu­vos rink­ti­nė lai­mės me­da­lius – da­bar vi­si žai­džia krep­ši­nį, vi­si tu­ri žai­dė­jų.

Ko­kią pro­gno­zuo­ju rink­ti­nei atei­tį? Jei vi­si su­si­rinks – ge­ra ko­man­da, svar­bu, kad trau­mų ne­bū­tų.

Jau kiek me­tų Lie­tu­vos sėk­mė ne­lan­ko, ti­kiuo­si, per Olim­pia­dą ap­lan­kys. Olim­pi­nį me­da­lį lai­mė­ti sma­giau nei Pa­sau­lio čem­pio­na­to. Lin­kiu, kad taip ir bū­tų ki­tais me­tais.

Kai pra­dė­jo švilp­ti tik FI­BA tei­sė­jai, pa­ro­dė sa­vo ly­gį – taip ir ky­la pyk­čiai. Žiū­rė­jau rung­ty­nes su Do­mi­ni­ka – net juo­kas ima.