A. Sireika prognozuoja auksą Lietuvai

Iš­li­pęs iš au­to­mo­bi­lio A. Si­rei­ka, kaip vi­sa­da, at­ro­dė ra­mus. Prie šo­ni­nės li­ni­jos jis nie­ka­da ne­bu­vo emo­cin­gas, o ir krep­ši­nio už­ku­li­siuo­se bu­vęs Lie­tu­vos rink­ti­nės ir „Žal­gi­rio“ tre­ne­ris lai­ko­mas krep­ši­nio fi­lo­so­fu.

A. Si­rei­ka, kaip žai­dė­jas, nuo 1978 me­tų at­sto­va­vo Šiau­lių eki­poms: „Šiau­lių ke­li­nin­kas“, „Tau­ras“ ar „Sta­ty­bi­nin­kas“. Pra­dė­jo ir tre­ne­rio kar­je­rą – ug­dė jau­nuo­sius Šiau­lių krep­ši­nio mo­kyk­los auk­lė­ti­nius.

1994 me­tais A. Si­rei­ka bai­gė pro­fe­sio­na­laus krep­ši­nin­ko kar­je­rą ir jau ki­tais me­tais ta­po Šiau­lių „Šiau­lių“ vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu. Iki iš­vy­ki­mo į Kau­no „Žal­gi­rį“ 2002-ai­siais, A. Si­rei­kos va­do­vau­ja­mi šiau­lie­čiai du kar­tus iš­ko­vo­jo LKL bron­zos me­da­lius ir ta­po LKF tau­rės vi­ce­čem­pio­nais.

Šiau­lių krep­ši­nio le­gen­da ne­tru­kus ga­vo rim­tą pri­pa­ži­ni­mą – 1997 me­tais Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės tre­ne­ris Jo­nas Kaz­laus­kas pa­kvie­tė A. Si­rei­ką dirb­ti asis­ten­tu. 2001-ai­siais šiau­lie­tis pe­rė­mė rink­ti­nės vyr. tre­ne­rio pa­rei­gas.

Tre­ne­rio kar­je­ros pi­ką A. Si­rei­ka pa­sie­kė 2003-2005 me­tais. Da­bar­ti­nis „Šiau­lių“ vai­ri­nin­kas at­ve­dė ša­lies rink­ti­nę į Eu­ro­pos auk­są bei tre­ni­ra­vo „Žal­gi­rį“ su pa­sku­ti­nį kar­je­ros se­zo­ną klu­be žai­du­siu Ar­vy­du Sa­bo­niu prie­ša­ky­je.

Da­bar A. Si­rei­kos ap­do­va­no­ji­mų ko­lek­ci­ją puo­šia trys LKL čem­pio­no žie­dai, BBL ti­tu­las, Eu­ro­pos čem­pio­na­to auk­sas ir 2000-ųjų olim­pi­nių žai­dy­nių Sid­nė­ju­je bron­za.

Da­bar su­kaup­tą pa­tir­tį A. Si­rei­ka per­duo­da jau­nie­siems šiau­lie­čiams. Grį­žęs į Šiau­lius, jau pir­ma­ja­me se­zo­ne „Šiau­liai“ nu­ver­tė kal­nus – Do­na­to Sa­bec­kio ir Lau­ry­no Bi­ru­čio ve­da­mi šiau­lie­čiai pa­sie­kė penk­tą­ją vie­tą LKL (Lie­tu­vos Krep­ši­nio Ly­ga). Ant­ra­sis ne­bu­vo toks pa­vy­kęs – „Šiau­liai“ nu­si­ri­to į len­te­lės dug­ną ir at­krin­ta­mų­jų ne­pa­sie­kė.

Ri­bo­tos „Šiau­lių“ fi­nan­si­nės ga­li­my­bės ne­lei­džia rim­čiau pa­si­spar­dy­ti ko­vo­je dėl Lie­tu­vos pir­me­ny­bių me­da­lių, ta­čiau anot tre­ne­rio, am­bi­ci­jų klu­bas tu­ri.

Klu­bas neat­si­sa­ko sa­vo vi­zi­jos au­gin­ti jau­ną­ją kar­tą ir vis la­biau įtrauk­ti kar­je­rą pra­de­dan­čius jau­nuo­sius krep­ši­nin­kus. Tie­sa, kar­tė­lis dėl per anks­ti iš „Šiau­lių“ iš­ke­liau­jan­čių žai­dė­jų dar li­kęs.

„Šiau­lių kraš­tas“ su­si­ti­ko su vie­nu iš ti­tu­luo­čiau­sių šio am­žiaus Lie­tu­vos tre­ne­rių. A. Si­rei­ka pa­pa­sa­ko­jo apie šių me­tų „Šiau­lių“ su­dė­ties pa­si­kei­ti­mus, tiks­lus ar­tė­jan­čiam se­zo­nui. Tre­ne­ris pa­si­da­li­no min­ti­mis apie Šiau­lių krep­ši­nio aka­de­mi­jos atei­tį bei Lie­tu­vos rink­ti­nės šan­sus Pa­sau­lio tau­rė­je.

„No­rint pa­kil­ti – rei­kia ir nu­si­leis­ti“

– Tre­ne­ri, va­sa­rą klu­bo per­so­na­lui ato­sto­gau­ti daug ne­ten­ka, nes pra­si­de­da komp­lek­ta­ci­jos dar­bai. Kaip šį eta­pą pa­vy­ko įveik­ti „Šiau­lių“ klu­bui?

– At­siž­vel­giant į praė­ju­sių me­tų klai­das. Ta­da pa­sku­bė­jo­me, no­rė­jo­me anks­čiau pa­si­rink­ti žai­dė­jus. Le­gio­nie­riai ne­bu­vo to­kie pa­ty­rę ir dėl to – ne­vy­kęs se­zo­nas. Da­bar mes tiek ne­sku­bė­jo­me, at­si­žvel­gė­me, kad trū­ko tvir­tes­nių žmo­nių gy­ny­bo­je, ne­tu­rė­jo­me to­kios jė­gos. Ma­ty­da­mi tai, ban­dė­me stip­rin­tis, ta­čiau ne vis­ką pa­vyks­ta nu­pirk­ti. Ma­no no­ri­mi žai­dė­jai ga­li bū­ti bran­gūs, tad kar­tais ne­pa­vyks­ta jų įsi­gy­ti.

Aš prieš tre­jus me­tus no­rė­jau, kad kvies­tu­me žai­dė­jus il­ges­niam lai­kui. No­rint pa­kil­ti – rei­kia ir nu­si­leis­ti. Jau­nes­niam žai­dė­jai, bus sun­kiau, bet nors pa­grin­dą tu­rė­si­me. Paaiš­kė­jo, jog rea­ly­bė yra to­kia, kad ne­ga­li­me iš­lai­ky­ti žai­dė­jo il­giau nė vie­ną se­zo­ną. Per­ka­me pi­giai jau­nus, ne­ži­no­mus žai­dė­jus. Praei­tais me­tais bu­vo Nic­kas Zeis­lof­tas, šie­met Ka­ro­lis Lu­ko­šiū­nas iš­va­žia­vo. Jis dar tik pra­dė­jo žais­ti, tu­ri sa­vy­bes, bet va­sa­rą mes jį jau pra­ra­do­me. Vėl tu­ri­me ne­pil­ną su­dė­tį ir tu­ri­me jung­ti ki­tus žai­dė­jus ir kei­čia­me pu­sę ko­man­dos.

Api­bend­ri­nant, at­si­žvel­gė­me į kont­rak­tus, į žmo­nes, ko­kių la­biau trū­ko. Dar mums trūks­ta vie­no žai­dė­jo, bet ma­nau, kad vis­kas bus ge­rai.

– „Šiau­liai“ vi­sa­da pa­si­žy­mė­jo grei­tu žai­di­mu bei di­de­liu iš­mes­tų tri­taš­kių skai­čiu­mi. Ko­kie bus šios ko­man­dos di­džiau­si pliu­sai ir mi­nu­sai ar­tė­jan­čia­me se­zo­ne?

– Bū­si­me to­kie, ko­kie bu­vo­me per­nai. Aš la­bai gai­liuo­si, kad pra­ra­do­me K. Lu­ko­šiū­ną. Ma­no nuo­mo­ne, toks yra šiuo­lai­ki­nis krep­ši­nis. Rei­kia žais­ti ata­kuo­jan­tį krep­ši­nį, to­kį krep­ši­nį, ku­ris žmo­nėms pa­tin­ka. Koks čia žai­di­mas be tri­taš­kių, jei ma­to­me NBA, Eu­ro­ly­go­je ne­bė­ra žai­dė­jų, ku­rie ne­pa­tai­ky­tų tri­taš­kių. Pa­žiū­rė­ki­te į Pau Ga­so­lį, ku­ris iš­me­ta dau­giau tri­taš­kių nei po krep­šiu žai­džia.

Iš­lik­si­me ata­kuo­jan­čia ko­man­da, ta­čiau vėl pa­žy­mė­siu, jog mes no­ri­me tu­rė­ti tvir­tes­nių žmo­nių gy­ny­bo­je. Puo­li­me žmo­nės tu­ri ta­len­tą, o gy­ny­bos ga­li­ma iš­mo­ky­ti, o dar svar­biau, kai žmo­gus ge­rai ap­si­gi­nęs jau­čia ma­lo­nu­mą. Ne­leng­va to­kių žmo­nių su­ras­ti. Šie­met for­muo­da­mi ko­man­da šiek tiek at­si­žvel­gė­me į tai.

– Ma­žo biu­dže­to klu­bams la­bai svar­bu tu­rė­ti ge­rus le­gio­nie­rius. Šie­met ko­man­da tu­rės du ame­ri­kie­čius, Akee­mą Wrigh­tą ir Ke­vi­ną Har­dy, bei lat­vį Da­vį Ge­ką. Kaip api­bū­din­tu­mė­te šiuos žai­dė­jus?

– Praė­ju­sius dve­jus me­tus mes bu­vo­me jau­ni, bet mums pa­si­se­kė su Lau­ry­no Bi­ru­čio ir Do­na­to Sa­bec­kio tan­de­mu. Pri­si­dė­jo ir pa­ty­ręs Ar­mi­nas Ur­bu­tis, N. Zeis­lof­tas ir iš to ga­vo­si ge­ras ly­di­nys. To­je ko­man­do­je bu­vo ir tas pa­ts A. Wrigh­tas. Man jis yra so­li­dus žai­dė­jas. Ypa­tin­gai dėl to, nes ga­li žais­ti per ke­lias po­zi­ci­jas. Jis ga­li "pa­cent­ruo­ti", ga­li pa­tai­ky­ti, ga­li ap­si­gin­ti prieš bet ko­kį žmo­gų. Akee­mas psi­cho­lo­giš­kai yra tvir­tas, iš­lai­ky­tas, ra­mus žmo­gus. Su už­sie­nie­čiais yra ri­zi­ka ne­pa­tai­ky­ti, o mes jį jau ži­no­me ir no­rė­jo­si pa­ti­ki­mu­mo tuo klau­si­mu.

D. Ge­kas nu­pirk­tas į K. Lu­ko­šiū­no vie­tą. Bū­tu­me lai­min­gi, jei bū­tu­me ga­lė­ję pa­si­lik­ti Ka­ro­lį, bet gal­vo­ju, jog Da­vis mums tik­rai pa­dės. Lat­vi­ja, kaip ži­no­me, yra me­ti­kų kraš­tas (juo­kia­si). Kris­ta­po Por­zin­gio ūgis apie 220 cm, iš­va­žia­vo į NBA ir nu­ste­bi­no vi­sus, kad su to­kiu ūgiu dau­giau me­ta tri­taš­kių nei dvi­taš­kių. Aiš­ku, čia hu­mo­ras, bet da­lis tie­sos ta­me yra, jog D. Ge­kas yra pa­ti­ki­mas me­ti­kas.

Ke­vi­nas Har­dy yra tvir­tas, stai­gus, šok­lus žai­dė­jas. Jis tiek gy­ny­bo­je, tiek puo­li­me yra tvir­tas. Ne­ži­nau kaip bus, kai su­si­tik­sim, bet ma­nau, jog jam rei­kia su­teik­ti lais­vės ir jis ga­li pa­ro­dy­ti gra­žų krep­ši­nį. Tai bus efek­tas žiū­ro­vams, nes ma­čiau, jog jis pa­šo­kęs su gal­va lan­ką sie­kia.

Dar vie­no žai­dė­jo mums trūks­ta, bet ne­ži­nau jis bus už­sie­nie­tis ar lie­tu­vis. Ne­no­ri­me ei­ti leng­viau­siu ke­liu. Jei tu­ri pi­ni­gų, ga­li pirk­ti už­sie­nie­tį ir ra­miai keis­ti žai­dė­jus. Mes no­ri­me tu­rė­ti dau­giau lie­tu­vių, dau­giau Šiau­lių kraš­to žmo­nių ir į tai at­si­žvel­gė­me, jog tu­ri­me pa­lik­ti vie­tos sa­viems žmo­nėms. Tu­ri­me krep­ši­nio aka­de­mi­ją, spor­to gim­na­zi­ją. „Šiau­liai“ ne­bi­jo jau­nų žai­dė­jų ir no­ri bū­ti sto­te­le, ku­ri su­teiks star­tą bū­si­moms žvaigž­dėms.

„Ne tik tre­ne­riai dir­ba, bet ir gam­ta“

– Žings­nį į Kau­no „Žal­gi­rį“ praė­ju­sįą va­sa­rą žen­gė du Jū­sų auk­lė­ti­niai – Lau­ry­nas Bi­ru­tis ir Do­na­tas Sa­bec­kis, ta­čiau jau­nuo­liai ne­pri­ta­po Kau­ne. Nė­ra ap­mau­do gi­liai šir­dy­je, jog pa­grin­dus „Šiau­liuo­se“ pa­si­klo­ję jau­nuo­liai ne­ran­da sa­vo vie­tos?

– Aš iš kar­to ži­no­jau, kad taip bus. Man sa­kė, jog Bi­ru­tis ir Sa­bec­kis yra pa­si­ruo­šę žais­ti „Žal­gi­ry­je“, bet sa­kiau, kad juos rei­kia pa­lik­ti dar bent me­tams. Rei­kia at­si­žvelg­ti, jog nie­kas žvaigž­de ne­tam­pa iš­kart. Lu­ka Don­či­čius yra vie­nin­te­lis pa­vyz­dys, ku­ris pa­tai­kė su ko­man­da.

Mū­sų vai­ki­nai ne­bu­vo to­kie pa­ty­rę – Bi­ru­tis ir Sa­bec­kis žai­dė NKL. Ma­no gy­ve­ni­mo pa­tir­tis sa­ko, kad rei­kia ne tik ge­rai žais­ti, bet meist­riš­ku­mas pri­va­lo "nu­sės­ti" į sme­ge­nis. Žmo­gui sun­ku, kai ko­man­do­je at­si­du­ri kaip le­gio­nie­rius. Rei­kia la­biau su­bręs­ti, kad atei­tum į ko­man­dą užim­ti vie­tą star­ti­nia­me pen­ke­tu­ke. Ko­man­do­je įsi­tvir­tin­ti bū­nant ro­ta­ci­jos pa­bai­go­je yra la­bai sun­ku.

– Esa­te dir­bęs su ta­len­tin­giau­siais žai­dė­jais Lie­tu­vos rink­ti­nė­je, Kau­no „Žal­gi­ry­je“. Iš ko se­mia­tės įkvė­pi­mo da­lį sa­vo kar­je­ros au­gin­ti jau­nuo­sius Lie­tu­vos krep­ši­nin­kus?

– Tik­riau­siai taip ma­ne su­tvė­rė Die­vas, ma­ma. Aš nie­ko dau­giau gy­ve­ni­me ne­da­riau. Bai­giau spor­to uni­ver­si­te­tą, atė­jau dirb­ti tre­ne­riu. Man kaž­kaip tai įstri­go ir neį­si­vaiz­da­vau ki­to dar­bo. At­si­me­nu prieš So­vie­tų Są­jun­gos griū­tį kū­rė­si įvai­rūs koo­pe­ra­ty­vai. Ma­no ko­le­gos tre­ne­riai ėjo me­ta­lais, džin­sais pre­kiau­ti, o aš dir­bau tre­ne­riu, nors už­dirb­da­vo­me ta­da tik­rai ne­daug. Man net ne­ki­lo į gal­vą, kad aš ga­liu bū­ti vers­li­nin­kas. Yra žmo­nės, ku­rie tu­ri tam pa­šau­ki­mą. Ma­no pa­šau­ki­mas yra at­ras­ti nau­jus, jau­nus žmo­nes, nes aš ži­nau, kur aš dir­bu. Ne Vil­niu­je, ne Kau­ne, kur pre­ten­zi­jos yra aukš­čiau­sios, jie no­ri bū­ti čem­pio­nais, bū­ti Eu­ro­ly­go­je.

Mes ir­gi sva­jo­ja­me, bet su­si­du­ria­me su rea­ly­be ir sun­ku gal­vo­ti, jog „Šiau­liai“ žais Eu­ro­ly­go­je. Mes ga­li­me kau­tis dėl pri­zi­nių vie­tų, ga­li­me de­monst­ruo­ti ge­rą krep­ši­nį. Yra pa­vyz­džių, kur ko­man­do­se žai­džia jau­ni žai­dė­jai ir ro­do gra­žų žai­di­mą, o tai ma­ne ža­vi. Jei žiū­ri­me į Mad­ri­do „Real“, Mask­vos CSKA ko­man­das, tai ne­svar­bu, ku­rį žai­dė­ją iš­lei­si, jis bus ge­res­nio nei rink­ti­nės ly­gio. Čia yra ne tre­ne­rio dar­bas, o stra­te­go. Man sma­gu, kai žmo­gus įvyk­do už­duo­tį, su­pran­ta, kad pa­da­ro ge­rai ir jau­čia nuo to ma­lo­nu­mą. Čia yra ma­no pa­šau­ki­mas – išau­gin­ti nau­jus krep­ši­nin­kus.

– Šiau­liai de­le­guo­da­vo sa­vo krep­ši­nio ta­len­tus į Lie­tu­vos rink­ti­nę. Šiuo me­tu Ro­kas Gied­rai­tis prie pa­grin­di­nės rink­ti­nės slenks­čio...

– Žvaigž­dės kiek­vie­nais me­tais neat­si­ran­da ir bū­na, kad jų rei­kia lauk­ti il­gai. Mū­sų min­tis yra įtrauk­ti nors po vie­ną vai­ki­ną iš Šiau­lių krep­ši­nio aka­de­mi­jos į pa­grin­di­nę ko­man­dą. Jei­gu to­kio nė­ra, mes ne­ga­li­me im­ti že­mes­nio ly­gio žai­dė­jo. Tu­ri­me ge­rus san­ty­kius su NKL žai­džian­čiu Jo­niš­kio „De­li­ka­te­so“ klu­bu iš ku­rio ga­li­ma per­si­kel­ti į „Šiau­lius“.

Aš no­rė­čiau, kad atei­tų vai­ki­nas 15-os me­tų, ku­ris pri­tap­tų prie vy­rų ir iš­kart ga­lė­tų žais­ti pas mus. Gal ir su­lauk­sim, tai bū­tų ma­no sva­jo­nė. Kai su­ra­si­me to­kį žmo­gų, tai ti­kė­ki­mės, jog jis atei­ty­je žais ir rink­ti­nė­je. Nė­ra taip leng­va at­ras­ti ta­len­tus, bū­na me­tų, kai iš­vis nė­ra ko žiū­rė­ti. Čia ne tik tre­ne­riai dir­ba, bet ir gam­ta.

„Ne kont­rak­tą pa­si­ra­šiau, o čia gy­ve­nu“

– LKL pir­me­ny­bė­se ki­tą se­zo­ną vėl žais 10 ko­man­dų ir jos tar­pu­sa­vy­je su­rems gink­lus po 4 kar­tus. Di­dė­jant rung­ty­nių skai­čiui Eu­ro­pos tur­ny­ruo­se, vis la­biau rea­les­nis at­ro­do rung­ty­nių ma­ži­ni­mo va­rian­tas. Ko­kia yra „Šiau­lių“ klu­bo po­zi­ci­ja šiuo klau­si­mu?

– Mes no­rė­tu­me, kad bū­tų dau­giau rung­ty­nių. Vi­si žmo­nės no­ri pa­ma­ty­ti „Žal­gi­rį“. Jei­gu su­ma­žės skai­čius, tai ga­li­ma ti­kė­tis, jog „Šiau­lių“ aist­ruo­liai pa­ma­tys kau­nie­čius tik vie­ną kar­tą. Jei­gu yra ke­tu­ri ra­tai rung­ty­nių, tai vi­si ži­no, jog "Žal­gi­ris" at­va­žiuos du kar­tus.

Ne pa­slap­tis, jog „Žal­gi­ris“ sa­vo ge­ru žai­di­mu, pui­kia are­na su­kū­rė vers­lą – į kiek­vie­nas rung­ty­nes Eu­ro­ly­go­je ei­na po 15 tūkst. žmo­nių. Į se­zo­no pa­bai­gą bu­vo taip, jog net vi­sus bi­lie­tus iš­par­duo­da­vo. Tai yra di­džiu­liai pi­ni­gai ir mums kiek­vie­nos var­žy­bos ir­gi yra svar­bios. Nie­kas mums tų pi­ni­gų ne­mė­to pa­pras­tai, tad kuo dau­giau ateis žiū­ro­vų, tuo ge­riau klu­bui. At­va­žia­vus „Žal­gi­riui“ mes ži­no­me, jog ateis dau­giau žmo­nių mus pa­lai­ky­ti.

– Daž­niau­siai iš­girs­ta­mas „Šiau­lių“ ko­man­dos tiks­las – au­gin­ti jau­ną­ją vie­ti­nių žai­dė­jų kar­tą, ta­čiau ko­kių re­zul­ta­tų no­rė­tu­mė­te atei­nan­čia­me se­zo­ne?

– Aš ma­nau, kad, grį­žus į Šiau­lius, pir­mais me­tais bu­vo per ge­ras re­zul­ta­tas, dėl to praė­ju­sį se­zo­ną bu­vo nu­si­vy­li­mas. Ne­bi­jau pri­pa­žin­ti sa­vo klai­dų, kad mū­sų po­žiū­ris bu­vo pro pirš­tus, jog tru­pu­tį pa­si­kė­lė­me. Iš pa­sku­ti­nės vie­tos šo­ko­me tie­siai į penk­tą vie­tą ir ko­vo­jo­me dėl ket­vir­tos. Ma­nau, jog šeš­ta vie­ta yra tik­rai ge­ra po­zi­ci­ja. Jei baig­tu­me re­gu­lia­rų­jį se­zo­ną 7-8 vie­to­je, tai, ko ge­ro, at­krin­ta­mo­sio­se žais­tu­me su „Žal­gi­riu“ ar „Ry­tu“, tad nau­din­giau bū­tų pa­ly­pė­ti šiek tiek aukš­čiau.

– „Šiau­liuo­se“ pra­dė­si­te jau tre­čią­jį se­zo­ną. Ar pla­nuo­ja­te gim­ta­ja­me mies­te baig­ti tre­ne­rio ke­lią?

– Yra toks po­sa­kis nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da, bet ma­nau, jog neiš­va­žiuo­siu nie­kur. Aš vi­siems sa­kau, jog ne kont­rak­tą pa­si­ra­šiau, o čia gy­ve­nu. Aš čia pra­dė­jau kar­je­rą, pra­dė­jau dirb­ti. Nie­kas ma­nęs ne­klau­sė tais lai­kais ir pa­sa­kė, jog Šiau­liuo­se rei­kia tre­ne­rio. Čia dir­bau nuo 1978-ųjų iki 2002-ųjų. Ma­ne ne­ti­kė­tai Jo­nas Kaz­laus­kas pa­kvie­tė 1996 me­tais tap­ti jo asis­ten­tu rink­ti­nė­je. Po pen­ke­rių me­tų ta­pau rink­ti­nės tre­ne­riu ir dar po me­tų pra­dė­jau tre­ni­ruo­ti „Žal­gi­rį“. Da­bar gal tre­ne­riai ren­ka­si sva­jo­nes pa­gal pi­ni­gus ar ki­tus da­ly­kus, bet aš pri­si­me­nu, kai pa­grin­di­niai „Šiau­lių“ re­mė­jai pa­sa­kė, jog dau­giau to­kių šan­sų ga­li ne­bū­ti ir rei­kia va­žiuo­ti į Kau­ną. Mes ta­vęs lauk­si­me, kelk Šiau­lių gar­bę į vir­šų. Po to su­si­klos­tė, kad po „Žal­gi­rio“ ga­vau ki­tą pa­siū­ly­mą iš Ru­si­jos, tre­ne­riu dir­bau Ja­po­ni­jo­je. Da­bar grį­žau į na­mus. Ma­nau, kad bū­siu nau­din­gas jau­ni­mui sa­vo pa­tir­ti­mi.

„Ga­li­me tap­ti pa­sau­lio čem­pio­nais“

– Pa­kal­bė­ki­me apie Lie­tu­vos rink­ti­nę, ku­ri pra­dės pa­si­ro­dy­mą Pa­sau­lio tau­rė­je. Kaip Jūs ver­ti­na­te mū­sų vy­rų pa­jė­gu­mą?

– Aš ma­nau, jog mes ga­li­me tap­ti pa­sau­lio čem­pio­nais. Ga­liu paaiš­kin­ti ko­dėl. Var­gu, ar bu­vo ga­li­ma į rink­ti­nę šiuo me­tu su­rink­ti ge­res­nių žai­dė­jų, nė­ra trau­muo­tų. Vi­sos gran­dys už­pil­dy­tos, yra Jo­nas Va­lan­čiū­nas, Do­man­tas Sa­bo­nis, Pau­lius Jan­kū­nas, iš jau­nes­nių Mar­ti­nas Ge­be­nas... Ge­ro per daug ne­bū­na, bet toks žai­dė­jas, kaip Ro­kas Gied­rai­tis da­bar yra pa­ki­li­me, Do­man­tas Sa­bo­nis ir­gi. Jiems no­ri­si žais­ti, no­ri­si kaž­ką pa­siek­ti. Aš at­si­me­nu, kai į Seu­lo olim­pi­nes žai­dy­nes iš­va­žia­vo Ar­vy­das Sa­bo­nis, Ša­rū­nas Mar­čiu­lio­nis, Ri­mas Kur­ti­nai­tis, Val­de­ma­ras Cho­mi­čius. Jie bu­vo to­kia­me pat jė­gų žy­dė­ji­me ir iš­ko­vo­jo auk­so me­da­lius, nu­ga­lė­ję pa­jė­gius ame­ri­kie­čius.

Da­bar aš ma­tau kaž­ką pa­na­šaus. Aš nie­ka­da ne­žiū­riu su kuo žai­si­me gru­pė­je, nes, no­rė­da­mas užim­ti aukš­tą vie­tą, tu­ri nu­ga­lė­ti vi­sus. Ame­ri­kie­čių rink­ti­nė la­bai nu­krau­ja­vu­si, Ka­na­dos rink­ti­nės ly­de­riai ir­gi at­si­sa­kė žais­ti. Aš sa­kau, kad mes tu­ri­me pa­jė­giau­sią su­dė­tį, ko­kią ga­lė­jo­me su­rink­ti ir var­žo­vai yra ati­tin­ka­mi. Vi­si šan­sai yra, jog tap­tu­me pa­sau­lio čem­pio­nais.

– Kaip Jūs ver­ti­na­te Do­na­to Mo­tie­jū­no ki­vir­čą su rink­ti­nės tre­ne­riu Dai­niu­mi Ado­mai­čiu?

– Aš ne­ži­nau už­ku­li­sių, bet ga­liu pa­sa­ky­ti, jog tre­ne­ris ne­ga­li im­ti žai­dė­jo su kaž­ko­kiu kar­tė­liu. Jei­gu įvy­ko kaž­koks konf­lik­tas, tai tik jie tai ži­no. D.Mo­tie­jū­nas yra tik­rai pa­jė­gus, bet sa­ko­ma, jog tre­ne­ris už­si­spy­rė. Aš esu tre­ne­rio pu­sė­je. Jis tu­ri rink­ti ko­man­dą pa­gal sa­ve ir ap­lin­ki­niai žmo­nės ne­ži­no, koks žai­dė­jas yra per tre­ni­ruo­tes, ką duo­da rū­bi­nė­je. Rei­kia ži­no­ti, ar jis yra in­di­vi­dua­li žvaigž­dė ar ap­link sa­ve lip­do ki­tus į žai­di­mą.

Ko­man­da tu­ri bū­ti mo­no­li­tas, vie­nas ki­tą pa­pil­dy­ti ir net ne pa­jė­giau­si tu­ri žais­ti. Pa­lai­kau ir pa­lai­ky­siu tre­ne­rį. Rink­ti­nė­je vi­si žai­dė­jai tu­ri gul­dy­ti vie­nas už ki­tą gal­vas.