Po gaisro kiekvienas paaukotas euras - aukso vertės

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ne­se­niai su­re­mon­tuo­tą kam­ba­rį ug­nis pa­ver­tė są­var­ty­nu. Tei­gia­ma, jog gais­ro ži­di­nys – šio kam­ba­rio lan­go kai­rė­je.
"Tu­rim žiū­rė­ti į prie­kį, ne lai­kas žval­gy­tis at­gal, ki­taip žmo­nių au­ko­ji­mas ne­tu­rės pra­smės", – sa­ko Lais­vy­das Ščia­vins­kas. Jo šei­mos bu­tą Šiau­lių ra­jo­ne, Ši­lė­nų kai­me, bir­že­lio 17-osios po­pie­tę su­nio­ko­jo gais­ras. Su­de­gė ir šei­mos au­gin­ti­niai – du šar­pė­jų veis­lės šu­nys. Jau­nai šei­mai žmo­nės su­sku­bo pa­dė­ti au­ko­mis – dau­ge­lio pa­de­gė­liai net ne­pa­žįs­ta. L. Ščia­vins­kui kiek­vie­nas ge­ra­da­rių paau­ko­tas eu­ras auk­so ver­tės – ne tik tie­sio­gi­ne pra­sme, bet ir mo­ra­li­ne.

Ne­li­ko nie­ko

Pas­ta­ro­sios die­nos Alio­nos ir Lais­vy­do Ščia­vins­kų na­muo­se vi­sos pa­na­šios: va­lo­mos pa­tal­pos, iš jų vel­ka­mi nuo­dė­gu­liai, bal­dų ir bui­ti­nės tech­ni­kos lie­ka­nos.

Skau­džiau­si pa­da­ri­niai vy­res­nė­lio šei­mos sū­naus 19-me­čio Ei­man­to kam­ba­ry­je: po gais­ro čia ne­li­ko nie­ko, tik krū­va su­de­gu­sių daik­tų, ne­se­niai su­re­mon­tuo­to kam­ba­rio ir bal­dų li­ku­čių.

Spė­ta, kad gais­ras ki­lo bū­tent šia­me kam­ba­ry­je. Pa­tal­pą ap­žiū­rė­jęs gais­rų ty­rė­jas ži­di­nį pa­ste­bė­jo kai­rio­jo­je lan­go pu­sė­je, ant grin­dų. L. Ščia­vins­kas sa­ko, kad to­je vie­to­je vi­są­laik sto­vė­jo kom­piu­te­rio gar­so ko­lo­nė­lė, ji ne­bu­vo iš­jung­ta. Po gais­ro grin­dy­se žio­jė­jo iš­de­gu­si duo­bė, o to­je vie­to­je sto­vė­ju­sios ko­lo­nė­lės ne­li­kę nė žy­mės.

Ki­to sū­naus, pen­kio­lik­me­čio, kam­ba­rį ug­nis pa­lie­tė ma­žiau, bet jis bu­vo su­lie­tas ug­nia­ge­sių van­de­niu. Jau­nuo­lis net ne­mė­gi­na įjung­ti ten sto­vė­ju­sio te­le­vi­zo­riaus – šla­pias.

Tik pli­kos be­to­no sie­nos bo­luo­ja ir ko­ri­do­riu­je – čia bai­gia­mu re­mon­tu šei­mi­nin­kai džiau­gė­si itin trum­pai. Vir­tu­vė li­ko be bal­dų, te­bes­to­vi tik nuo karš­čio su­si­rai­tęs ir pa­juo­dęs šal­dy­tu­vas. Vei­kia.

Dar li­ko vo­nios kam­ba­ry­je sto­vė­ju­si skal­bi­mo ma­ši­na. Tik po gais­ro ją sun­ku bu­vo at­pa­žin­ti – lyg nu­da­žy­ta juo­dai, taip pat, kaip ir vo­nios sie­nos. Šei­mi­nin­kas ti­ki­si, kad karš­tis skal­byk­lės ne­pa­vei­kė.

Vie­nin­te­lis kam­ba­rys, ku­ris gais­ro die­ną, kaip įpras­tai bu­vo už­da­ry­tas, li­ko ne­pa­lies­tas nei ug­nies, nei juo­dų dū­mų. Čia tvy­ro tik bai­sus tvai­kas.

Bet tai tik daik­tai, įsi­ti­ki­nęs šei­mi­nin­kas, ku­riems pi­ni­gų ga­li­ma už­si­dirb­ti.

Gy­va žaiz­da vi­siems šei­mos na­riams li­ku­si dėl šei­mos au­gin­ti­nių – šar­pė­jų veis­lės šu­nų Ai­ros ir Be­nio – ne­tek­ties.

Leis­gy­vius ke­tur­ko­jus šei­mi­nin­kas su­ra­do su­kniu­bu­sius ko­ri­do­riu­je, prie laip­ti­nės du­rų. Su­ras­ti dar al­sa­vo, ta­čiau iš­neš­ti į lau­ką ne­beiš­gy­ve­no.

Šu­nys ne­be­su­lau­kė

Šiau­liuo­se, Zok­nių mik­ro­ra­jo­no sta­ty­bo­se gais­ro die­ną dir­bęs pa­tal­pų vi­daus ap­dai­los meist­ras L. Ščia­vins­kas kai­my­no skam­bu­čio su­lau­kė bir­že­lio 17-osios po­pie­tę. Bu­vo pus­va­lan­dis po tri­jų. In­for­ma­ci­ja pri­bloš­kė: pro vai­kų kam­ba­rio lan­gą len­da lieps­nos lie­žu­viai.

Kol par­va­žia­vo į Ši­lė­nus, bu­te jau laks­tė ug­nia­ge­siai. Kaž­ku­ris įsa­kė ne­ver­ti laip­ti­nės du­rų, kad ne­šok­tų ug­nis. Ne­pak­lau­sė. Lieps­na ne­šo­ko, bet pri­bloš­kė kit­kas: prie du­rų, gre­ta vie­nas ki­to, gu­lė­jo abu šei­mos nu­my­lė­ti­niai šu­nys.

Tai, kas pa­da­ry­ta – pa­da­ry­ta ge­rų žmo­nių, kas nu­pirk­ta – au­ko­to­jų pi­ni­gais.

L. Ščia­vins­kas be­veik neat­si­me­na, kas vy­ko to­liau – su­smu­ko prie ke­tur­ko­jų. Gais­ri­nin­kai lie­pė šu­nis ne­šti į lau­ką ir ne­truk­dy­ti dirb­ti. Pas­tan­gos at­gai­vin­ti neap­de­gu­sius, bet nuo dū­mų vos gy­vus ke­tur­ko­jus ne­da­vė re­zul­ta­to. Šei­mi­nin­kas gal­vo­ja, kad pa­ju­tę pa­vo­jų, šu­nys prie du­rų į laip­ti­nę ne­kant­riai lau­kė grįž­tan­čio šei­mi­nin­ko.

Po gais­ro L. Ščia­vins­kas pa­skam­bi­no dirb­ti į Vo­kie­ti­ją šiuo me­tu iš­vy­ku­siai žmo­nai Alio­nai, pra­ne­šė ži­nią apie šu­nis ir apie gais­rą. Žmo­na ir da­bar te­bė­ra šo­ko bū­se­nos.

Vie­nas, svar­biau­sias, da­ly­kas, ku­ris abu ra­mi­na – kad vi­si žmo­nės gy­vi ir svei­ki li­ko.

At­sis­to­ti pa­de­da žmo­nių ge­ru­mas

Kol žmo­na iš­vy­ku­si, Lais­vy­das kar­tu sū­nu­mis pri­si­glau­dė pas tė­vus Meš­kui­čiuo­se, Šiau­lių ra­jo­ne.

Su­de­gu­sį bu­tą jau pra­dė­jo va­ly­ti. Pa­de­da ir drau­gai, ir kai­my­nai, ir ko­le­gos. Pa­dė­ti at­sku­bė­ju­sių žmo­nių dėka jau at­lik­ti nea­ti­dė­lio­ti­ni dar­bai – iš­mes­ta vis­kas, kas ne­pa­tai­so­mai su­de­gę, ką dar įma­no­ma nu­va­ly­ti, nu­plau­ti, iš­si­ly­dę vamz­džiai pa­keis­ti, įjung­ta elekt­ra. Pir­mą die­ną po gais­ro drau­gas at­ve­žė nuo karš­čio iš­du­žu­sį plas­ti­ki­nį lan­gą kam­ba­riui.

Ši­lė­niš­kis ieš­ko prie­mo­nių, kaip pa­nai­kin­ti ait­rų de­gė­sių kva­pą, ku­ris no­sį lau­žia ne tik bu­te, bet ir laip­ti­nė­je. Sa­ko, juk ne­pa­to­gu prieš kai­my­nus.

Kai­my­nė In­ga iš gre­ti­mo na­mo praė­jo kai­mą ir pa­pra­šė žmo­nių paau­ko­ti tvar­kin­gai šei­mai. Dar dvi kai­my­nės pa­pra­šė pa­gal­bos per so­cia­li­nį tink­lą. Mo­te­rys pa­pa­sa­ko­jo, kad su­de­gė dau­gia­bu­ty­je gy­ve­nan­čios tvar­kin­gos šei­mos bu­tas, kad ja­me žu­vo my­li­mi šei­mos au­gin­ti­niai. Žmo­nių reak­ci­ja bu­vo žai­bi­nė.

L. Ščia­vins­kas sa­ko net ne­sap­na­vęs, kad vi­sai sve­ti­mus žmo­nes ga­li taip su­jau­din­ti jo šei­mą už­klu­pu­si ne­lai­mė. To­kios ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių reak­ci­jos jis ne­si­ti­kė­jęs. Žmo­nės au­ko­jo – kas kiek ga­li, nuo ke­lių eu­rų iki di­des­nių su­mų.

O ket­vir­ta­die­nį į Atei­ties gat­vė­je esan­tį pa­de­gė­lių bu­tą at­vy­ko ne­pa­žįs­ta­mas elekt­ri­kas, pri­si­sta­tė per­skai­tęs apie ne­lai­mę feis­bu­ke. Vy­ras api­bė­rė L. Ščia­vins­ką nau­din­gais pa­ta­ri­mais bei pa­ža­dė­jo pa­dė­ti bu­te su­tvar­ky­ti elekt­rą. Į san­tū­rų šei­mi­nin­ko klau­si­mą apie at­si­skai­ty­mą už šį dar­bą, vy­ras at­sa­kė pa­dė­sian­tis už dy­ką, nes jam "rei­ka­lin­gi kar­mos taš­kai".

"Tai, kas pa­da­ry­ta – pa­da­ry­ta ge­rų žmo­nių, kas nu­pirk­ta – au­ko­to­jų pi­ni­gais. Ne­ži­nau, ko­kiais žo­džiais vi­siems rei­kė­tų pa­dė­ko­ti, – jau­di­na­si su­de­gu­sio bu­to šei­mi­nin­kas. – Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip be žmo­nių ge­ru­mo rei­kė­tų at­si­sto­ti".

Pa­dės pa­de­gė­lių šei­mai ir Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

Da­bar svar­biau­sias šei­mos už­da­vi­nys – vis­ką kuo grei­čiau su­si­tvar­ky­ti. Anot Lais­vy­do, jie pri­va­lo pa­tei­sin­ti žmo­nių au­ko­ji­mą. Jis no­ri pa­sa­ky­ti vi­siems žmo­nėms: kad išei­da­mi iš na­mų il­ges­niam lai­kui iš­trauk­tų kiš­tu­kus iš vi­sų liz­dų ir iš­jung­tų vi­sus įma­no­mus įren­gi­nius.

"Išt­rauk­ti ir iš­jung­ti nie­ko ne­kai­nuo­ja, ir lai­ko – tik aki­mir­ka, o neišt­rau­kus, neiš­jun­gus, ga­li kai­nuo­ti la­bai daug", – tei­gia vy­ras.

No­rin­tys ir ga­lin­tys pa­dė­ti Lais­vy­do šei­mai at­sta­ty­ti bu­tą, ga­li tai pa­da­ry­ti per­ves­da­mi pi­ni­gus. Ga­vė­jas: Lais­vy­das Ščia­vins­kas Pas­kir­tis: Pa­gal­ba Sąsk. nr.: LT597044060007996007 PAY­PAL: laisvis256@gmail.com

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Lais­vy­das Ščia­vins­kas yra ne­pap­ras­tai su­jau­din­tas žmo­nių ge­ru­mo. "Ab­so­liu­tus me­las, kad lie­tu­vis lie­tu­viui yra mė­sa", – sa­ko jis.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Juo­di dū­mai, nuo karš­čio su­ski­lus pir­ma­me aukš­te de­gan­čio bu­to lan­gui, juo­dai nu­da­žė lau­ko sie­ną.
Eve­li­nos RIN­KE­VI­ČIŪ­TĖS nuo­tr.
Lieps­nos lie­žu­viai dan­gų lai­žė bir­že­lio 17-osios po­pie­tę.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.