Naujausios
Vasario 8 dieną Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos klinikos Urologijos skyriuje vyko popietė, skirta Šiaulių miesto garbės piliečiui, Urologijos skyriaus įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui gydytojui urologui dr. Alfonsui Stakėnui (1925–2021) atminti. Vasario 8 dieną Nusipelniusiam Lietuvos gydytojui būtų suėję 98 metai.
A. Stakėnui skirtą atminimo lentą atidengė Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus pavaduotojos administravimui pareigas laikinai einanti Asta Teišerskienė ir Urologijos skyriaus vedėjas Aurimas Žibutis. Atminimo ženklą, skirtą prisiminti gydytojo šventą pasiaukojimą tarnystei, meilei artimui ir Dievui, pašventino ligoninės kapelionas kunigas Tomas Kedušis.
„Lenkiamės šiandien garbingam gydytojui už jo nepriekaištingai baltą chalatą – ne tik kasdienį medikų drabužį, bet ir veiklos simbolį, kuriame tarsi ir atsispindi kiekvieno mūsų šventa pareiga aukotis sergančiam ir padaryti viską, kas yra gydytojo jėgoms, kaip ir prisakė medicinos tėvas Hipokratas“, – sakė A. Žibutis.
A. Teišerskienė pranešė, kad 100-ųjų metinių proga ligoninės urologai planuoja mokslinę konferenciją, skirtą medicinos mokslų daktarui Alfonsui Stakėnui atminti.
A. Stakėno sūnus Virgis Stakėnas į renginį atsivežė keturis lagaminus su daktaro archyvu.
Vieną šių lagaminų, pasak V. Stakėno, savo rankomis padarė tėvas, juo nešinas išvažiavo iš Papiškių kaimo studijuoti medicinos į Vilniaus universitetą. Bet netrukus medicinos studijas nutraukė suėmimas ir Vorkutos lageris. Į Sibirą išvyko ir namo grįžo su tuo pačiu lagaminu.
Urologijos skyriui ir ligoninės archyvui V. Stakėnas padovanojo 36 eksponatus, jų aprašus, gausybę perforacinių kortelių.
„Džiaugiuosi, didžiuojuosi, kad ligoninė atsimena tėtį. Mama yra sakiusi, kad jis turėjo dvi šeimas. Viena šeima – namai, kita – ligoninė. Kita šeima ir imdavo viršų, kai reikėdavo konsultuoti, operuoti, važiuoti į kitas ligonines, nes jis buvo visos apskrities vyriausiasis specialistas. Jaučiuosi taip, lyg tėtė yra čia ir susirinko jo geriausi draugai“, – sakė V. Stakėnas.
A. Stakėnas Šiaulių ligoninėje dirbo 52 metus. Darbą vadino „gyvenimo druska“ – autobiografinė A. Stakėno knyga pavadinta „Daktaro druska“.
Nusipelniusio gydytojo gyvenimą jo draugas akademikas Leonardas Kairiūkštis vaizdžiai yra pavadinęs „XX amžiaus Lietuvos kaimo bernioko odisėja.“
A. Stakėnas gimė 1925 metų vasario 8 dieną Papiškių kaime, netoli Čedasų (Rokiškio apskritis). „Vargom labai, kas yra cukrus, nė nežinojom. Teko piemeniu tarnauti pas ūkininkus, Latvijoje karves ganiau, už 40 kilometrų nuo namų, svetima kalba, nė kelio nežinojau, kaip pareiti“, – „Šiaulių kraštui“ yra sakęs A. Stakėnas („Gydytojas legenda“, Rūta Jankuvienė, 2020 02 08).
1944 metais A. Stakėnas baigė Kupiškio gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. 1952 metais baigė Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, išvyko dirbti į Šiaulius, įsidarbino anuometinėje Šiaulių ligoninėje chirurgu. Teko dirbti ir chirurgijoje, ir traumatologijoje, ir terapijoje. Stropiam ir atsakingam gydytojui 1956 metais buvo skirtos Šiaulių miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pareigos. Šiame poste daktaras dirbo 17 metų. Per tą laikotarpį buvo baigiamas statyti Tuberkuliozės dispanseris, plečiamas odos dispanseris, plečiamas Psichoneurologijos dispanseris, atidarytas Onkologijos dispanseris, 1975 metais pradėti statyti Gimdymo namai.
1959 metais ligoninėje buvo atidarytas 30 vietų Urologijos skyrius, jam gydytojas vadovavo 41 metus. Dirbti teko intensyviai: A. Stakėnas buvo ne tik Urologijos skyriaus vedėjas, bet ir miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas.
A. Stakėnas parašė ir paskelbė daugybę mokslinių straipsnių, apgynė medicinos mokslų daktaro laipsnį, aktyviai dalyvavo Lietuvos urologų asociacijos darbe.
Nuo 1999-ųjų A. Stakėnas pasišventė švietėjiškai veiklai, aktyviai dalyvavo steigiant Trečiojo amžiaus universitetą Šiauliuose, tapo pirmuoju jo rektoriumi.
Šiaulių miesto garbės piliečio vardas A. Stakėnui suteiktas 2000 metais.
Mirė A. Stakėnas 2021 gruodžio 17 dieną, eidamas 97 metus.
„Gyvenime visko reikia: ir mokytis, ir dirbti, ir auklėti kitus, ir pačiam save ugdyti. Svarbiausia – nebūti vienpusiškam. O kai tiek pragyveni, žinoma, esi laimingas. Laimę pats sau turi sukurti“, – minėdamas 95-metį, interviu „Šiaulių kraštui“ sakė A. Stakėnas.
