Naujausios
Biurokratija stebina net kontrolierius
Pirmasis Lietuvos istorijoje akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius paskirtas dar vasaros pradžioje, tačiau iki šiol jis negali pradėti darbų. Skundai plaukia, o tarnyba neturi nei patalpų, nei kompiuterio, nei telefono. Taip nutiko todėl, kad Seimas uždelsė priimti atitinkamus teisės aktus. Pats kontrolierius Vigilijus Sadauskas „Respublikai“ prisipažino, kad valdžios institucijų biurokratizmas ir nenoras padėti jį stebina.
Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybą planuota įsteigti dar prieš dvejus metus, tačiau ilgai nepavyko rasti jos vadovo. Akademinės etikos sargas išrinktas tik iš trečio karto, nes 2011 ir 2012 metų atrankose nė vienas kandidatas negavo tarnybos narių balsų skaičiaus. Šių metų birželį Seimas patvirtino V.Sadausko kandidatūrą.
 |
| Kontrolierius Vigilijus Sadauskas "Respublika" nuotr. |
- Prasidėjo nauji mokslo metai. Gal jau sulaukta skundų iš studentų ar dėstytojų dėl akademinės etikos pažeidimų? – „Respublika“ pasiteiravo Vigilijaus Sadausko.
- Nors faktiškai tarnyba buvo sudaryta vasarą, dar reikia įstatymo lydimųjų teisės aktų, Seimo nutarimo, kad ji pradėtų veikti. Kol kas neturime nei patalpų, nei darbuotojų, nei telefono, nei įrangos. Nepaisant to, į mano asmeninę pašto dėžutę jau yra siunčiami nusiskundimai. Tarnybą kuriame nuo balto popieriaus lapo. Jei nori viską padaryti tvarkingai, tinkamai, reikia laiko. Tikimės, kad spalį struktūra pradės funkcionuoti.
O pirmieji pranešimai (dėl akademinio nesąžiningumo – red. past.) man buvo atsiųsti jau tada, kai buvo paskelbta, kad patvirtino kontrolierių. Buvo kreipiamasi ir dėl praėjusių mokslo metų baigiamųjų darbų, jų gynimo. Gavau juos į asmeninį paštą, nes tarnybinio dar neturiu.
Aš, eidamas į šią tarnybą, tikėjausi, kad tai bus tokia struktūra, kuri ne tik kontroliuos, bet ir paaiškins, patars, kaip nesielgti. Kai nėra stengiamasi padėti žmogui, o tik jį bausti – tai totalitarinių valstybių bruožas. Tokie dalykai nepriimtini. Labai gaila, kad šiuo metu tenka susidurti su tuo, kuriant šią tarnybą. Su tam tikromis institucijomis, kurios sugeba elektroniniu paštu atsakyti, kad privačių asmenų nekonsultuoja, nes aš rašau iš savo asmeninio pašto.
Nejau sunku suprasti, kad kontrolierius rašo, prašo pagalbos iš asmeninio pašto, nes dar neturi galimybių oficialaus kreipimosi išsiųsti?
Būna ir taip, kad bandai pasiteirauti, kaip vieną ar kitą dalyką geriau, tvarkingiau padaryti, o tau atsako, kad tai neįeina į jų funkcijas. Kad jie tik kontroliuoja, bet nepataria. Man toks požiūris keistas. Dėl jo labai stringa darbas. Tiesą sakant, lengviau bendrauti su norvegų, austrų institucijomis, Kembridžo, Oksfordo universitetais. Kai jiems pranešiau, kad esu paskirtas akademinės etikos kontrolieriumi, ir pasiteiravau tam tikrų dalykų, jie greičiau atsakė man nei mūsų valdžios institucijos.
- Akademinės etikos ir procedūrų tarnyba dar net neveikia, o skundai jau plaukia. Matyt, tai rodo, kad šios tarnybos seniai reikėjo, kad akademinis nesąžiningumas egzistuoja...
- Koks krūvis mums bus, nedrįstu spėti. Jau šiuo momentu yra daugiau nei 10 kreipimųsi, nors internete net nėra skelbiama mūsų telefono numerio, adreso.
Klausimas, kiek dar yra žmonių, kurie ką nors norėtų pranešti, bet nežino, kur ir kaip. Deja, mums tenka gaišti laiką su valstybinėmis institucijomis, maldauti, kad kas nors suteiktų patalpas, leistų mums kur nors prisiglausti, kad leistų įsigyti nors vieną kompiuterį, nes šiuo metu naudoju savo asmeninį. Tai nieko baisaus, nes aš dirbu ne dėl to, o dėl tų žmonių, kurie jaučiasi nuskriausti akademinės etikos prasme. Vien dėl jų verta aukoti tam tikrus dalykus.
Gal taip ateityje pavyks pasiekti, kad tarnyba veiktų ir jų interesai būtų apginti.
Tiesa, aš, eidamas į šį postą, tiek Lietuvos mokslų taryboje, tiek Lietuvos mokslų akademijoje sakiau, kad tai nebus galvų kapojimo, šantažo institucija. Jei žmogus suklydo, jis visuomet turi turėti teisę prisipažinti, atsiprašyti. Jei žmogus viešai prisipažįsta, jam tai vienas iš didžiausių pasmerkimų. Įsivaizduokite, jei paaiškėja, kad mokslininkas klastojo tyrimo duomenis, plagijavo, kas tokį tyrėją kvies, kas į jį rimtai žiūrės?
- Lietuvos studentų sąjunga yra atlikusi ne vieną tyrimą apie studentų akademinį sąžiningumą. Rezultatai rodo, kad Lietuvos studentai yra gana nesąžiningi: jie plagijuoja darbus, nusirašinėja egzaminų metu. Po tokių tyrimų tenka išgirsti Lietuvos palyginimų su užsienio šalimis, esą ten tokių dalykų nėra, nusirašinėjimas yra netoleruojamas, nesuprantamas...
- Kaip buvęs dėstytojas situaciją žinau. Įsivaizduokite, kas nutinka, jei aukštojoje mokykloje yra sudaryta grupė, kurioje surinkti ne patys gabiausi žmonės. Kas nutinka, jei dėstytojas nesukontroliuoja, nepatikrina, kokius darbus jie atneša... Jei studentai nėra moralinių vertybių puoselėtojai, galimas daiktas, kad iš 30-ies 20 studentų atneš iš interneto nukopijuotus darbus.
Daug kas priklauso ir nuo dėstytojo. Jei dėstytojas iškart įspėja, kad nukopijuoti darbai nebus priimti, kad bus pranešta universiteto vadovybei, studentų požiūris labai greitai pasikeičia. Aš tai sakau iš savo patirties. Jei studentams būdavo leidžiama pasirinkti temas, po kelių mėnesių iš jų gaudavau darbus, kurie buvo mano paties rašyti. Tačiau visai kas kita, kai dėstytojas studentams sugalvoja temas, kurios anksčiau nebuvo gvildentos. Natūralu, kad studentas turės dėti pastangas, panagrinėti, pagalvoti.
Kitas klausimas – ar mūsų studentai linkę elgtis labiau neetiškai. Per savo dėstytojavimo praktiką dėsčiau ir užsieniečiams, ir lietuviams.
Pamenu, buvo keturi studentai iš Vokietijos ir viena studentė iš šios grupelės buvo pagauta nusirašinėjant per egzaminą. Įdomiausia, kad tos merginos kolegos vokiečiai ją labai pasmerkė, jie atėjo atsiprašyti dėl nederamo studentės elgesio. Atėjo atsiprašyti už kolegę, nors jie patys egzaminą sąžiningai laikė!
Jei kalbėtume apie Lietuvos studentus, kiek teko dėstyti nuo 2000-ųjų, nebuvo nė vieno atvejo, kad studentas atsiprašytų nieko neverčiamas. Ateidavo atsiprašyti tik tuomet, kai apie jo nederamą elgesį buvo pranešta ir buvo paliepta atsiprašyti.
Tačiau nesakau, kad nesąžiningo elgesio nėra kitose šalyse. Jei pažiūrėtume į atskiras istorijas, paaiškėtų, kad anaiptol. Prisiminkime Vokietijos švietimo ministrės pavyzdį. (Anetė Šavan (Annette Schavan) 2013 metais neteko daktaro laipsnio dėl nuplagijuotos disertacijos – red. past.) Yra ištisas sąrašas aukštų šalies vadovų, kurie buvo apkaltinti plagijavimu. Pavyzdžiui, Vokietijos gynybos ministras Karlas Teodoras cu Gutenbergas (Karl Theodor zu Guttenberg), Vengrijos prezidentas Palas Šmitas (Pal Schmitt), Rumunijos švietimo ministras Joanas Mangas (Ioan Mang) ir kt. Vadinasi, problema yra ne tik Lietuvoje.
- Pavasarį Lietuvoje nuskambėjo istorija, kai magistro darbą pirkusi studentė su rašto darbų įmone bylinėjosi teisme. Vėliau politikai paaiškino, kad studentams rašto darbus rašančios įmonės veikia teisėtai... Ar tikrai?
- Kiek teko matyti argumentų, išsakytų viešojoje erdvėje, buvo aiškinama, kad rašto darbo rašymas priskiriamas ekonominės veiklos rūšims. O jos Lietuvoje nėra uždraustos. Tačiau tie asmenys, kurie pateikia darbą kaip savo, pažeidžia Mokslo ir studijų įstatymą.
Taip, įmonės iš tiesų gali užsakyti mokslinį tyrimą. Ir taip būna. Atliekame eksperimentus, pateikiame rezultatus. Klausimas lieka vienas: ar ta bendrovė, jos darbuotojai tą tyrimą pateiks kaip savo.
Tačiau kai žmogus ateina į bendrovę ir sako, kad jam reikalingas mokslo darbas, visai kas kita. Nesuprantu, kaip galima aiškinti, kad tai ūkinė komercinė veikla. Juk negali nežinoti, kad rašai bakalauro, magistro darbą. Yra tam tikros privalomos jo dalys: įžanga, struktūros apžvalga... Tokių darbų rašymas – jokia ekonominė veikla. Tai bandymas pažeisti įstatymus ir bendruosius mokslo principus.
Problema yra ir kita. Nuo Nepriklausomybės atgavimo iki maždaug 2000-ųjų buvo laikotarpis, kai aukštojo mokslo diplomo niekam per labiausiai nereikėjo. Tuomet intensyviai vyko prekyba, tai buvo daug svarbiau nei siekti aukštojo mokslo. Nuo 2008-2010 metų visiems prireikė aukštojo mokslo diplomo. Akcentuoju – DIPLOMO, dokumento, o ne žinių.
Teko skaityti, kad anksčiau net baigęs 4 klases, keturis mokyklos skyrius, žmogus galėjo dirbti raštininku. Dabar net baigęs gimnaziją ne kiekvienas abiturientas moka taisyklingai prašymą parašyti. Ko gero, tai ir bendrojo ugdymo, ir aukštojo mokslo minusas. Tai verčia susimąstyti. Tikiuosi, kad požiūris ims keistis ir žmonės pradės siekti ne diplomo, o žinių.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
