Naujausios
Išskirtinis interjeras
Pakruojo sinagoga stovi ant Kruojos upės šlaito. Tai – vasarinė didžioji sinagoga, šalia buvo dar dvi sinagogos, žieminė ir štiblas (siuvėjų sinagoga). Pakruojo pagrindinėje gatvėje ir pakrantėje išliko labai daug žydų pastatų: parengtos ekskursijos po Pakruojo štetlą ir sinagogą, išleistas informacinis leidinys „1935 m. Pakruojo štetlas“.
Į sinagogos vidų pakviečia Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Sigita Kavaliauskienė. Prie durų pasitinka mezuza – dėžutė su pergamento ritinėliu. Žydai prikala mezuzą prie laukujų namų durų kaip patvirtinimą Dievo tikėjimu.
Ypač svarbus žydų ir Lietuvos architektūros bei kultūros paveldo objektas – Pakruojo vasarinė sinagoga – pastatyta 1801 metais, 1885 metais remontuota ir perdažyta. Gražiausia, jaukiausia, puošniausia seniausia – šiais žodžiais apibūdinama sinagoga.
„Mes esame vyrų salėje, šioje salėje melsdavosi vyrai, galėdavo jau būti berniukai nuo 13 metų. Viduryje matome aštuonkampį, čia buvo bima, taip vadinama sakykla, o ten – aron kodešas, vieta, kur laikoma Tora“, – rodo S. Kavaliauskienė. Aron kodešas buvęs itin puošnus, drožinėtas iš medžio.
Salės kampuose galima pamatyti originalius dangaus mėlio tapetus, jie rasti nuardžius tinką: „Tapetai nebuvo vienoje vietoje, jie surinkti po gabaliuką. Toks buvo restauratorių užmanymas: suklijuoti ir parodyti lankytojams, kaip atrodė tikrieji tapetai.“
Laikus, kai sinagogoje melsdavosi žydai, mena ir originalios metalinės sijos.
Sinagoga buvo pažangi, elektrifikuota. Ją elektrifikavo broliai Maizeliai, kurie Pakruojyje pastatė malūną. Vienas brolis dirbo dvare, vandens malūne – nusprendė, kad reikia miestelį elektrifikuoti.
Įspūdingas sinagogos interjeras, išsiskiriantis puošnumu ir piešiniais. Kruopščiai atkurta sienų bei lubų polichrominė tapyba. Visos lubos išpieštos įvairiais simboliniais gyvūnais, augalais, rieda net traukinukas. Pastatas išsaugotas kuo autentiškesnis.
„Kas yra lankę daugiau sinagogų, sako, kad pirmą kartą tokius piešinius mato“, – teigia S. Kavaliauskienė.
Lubų centre matyti mitologinis leviatanas, laikantis uodegą – jei paleistų, būtų pasaulio pabaiga.
„Piešiniais pavaizduotas rojus – lietuviškas rojus, čia ir kriaušės, ir obuoliai, ir žąsys. Balandžiai simbolizuoja Izraelio tautą, visi skrenda į rytus, nes aron kodešas turi būti rytų pusėje. Virš aron kodešo pavaizduotas dvigalvis erelis: viena galva simbolizuoja mielaširdingumą, kita galybę. Užrašyta: Jahvė – Dievas. Tačiau Dievo vardas sinagogose nėra tariamas, sakoma arba Aukščiausias arba Visagalis.“
Moterų balkonas puoštas ne tik gyvūnų piešiniais, čia ir žodžiai iš rytinės maldos, sakantys, kad „dieną pradėk aštrus kaip tigras, lengvas kaip erelis, eiklus kaip elnias ir stiprus kaip liūtas, kad išpildytum Aukščiausio valią danguje“.
Atkurti autentiškas detales padėjo išlikusi ikonografinė medžiaga, daug nuotraukų saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Lipame aukštyn – moterims įeiti yra atskiros durys. Antrame aukšte, moterų balkone, išliko originalios lentos, pagal jas buvo atkurta spalvinė gama.
Stenduose anglų ir lietuvių kalba pateikiama informacija apie Pakruojo krašto žydų gyvenimą. Nuotraukose galima pamatyti, ir kaip Pakruojo sinagoga atrodė iki restauracijos. Visa informacija suskaitmeninta ir sukelta į bibliotekos svetainę.
Balkone eksponuojama iš Olandijos gauta dovana – daiktai, susiję su žydų gyvenimu.
Aktyvi veikla
Liūdniausias sinagogos periodas prasidėjo sulig Antruoju pasauliniu karu. Pirmi 1941 metų liepos mėnesį sušaudyti vyrai žydai, rugpjūtį vaikai, moterys. „Rašoma, kad pradėta šaudyti ant upės pakrantės, paskui visi į Morkakalnį išvaryti“, – skaudų istorijos puslapį verčia S. Kavaliauskienė.
Po karo sinagogoje buvo įkurta šokių salė, paskui – kino salė, sporto salė, švietimo skyriaus sandėliai. Daug metų sinagoga stovėjo apleista, daug kartų degė. Per paskutinį 2009 metų gaisrą išdegė daug skliauto, buvo plėšomos, nešamos lentos. Reikėjo nuspręsti – arba sinagogą nugriauti, arba restauruoti.
S. Kavaliauskienė sako, kad iš pradžių svarstyta atkurti tik sinagogos išorę, o vidų įrengti jau šiuolaikišką – vaikų biblioteką, kompiuterių klasę. Kai buvo rasti tapetų gabaliukai, lentos, įvertinta, kokia tai vertė ir projektas pakeistas.
Restauruota sinagoga atidaryta 2017 metų gegužės 19 dieną.
„Per 5 metus čia tiek visko buvo!“ – sako S. Kavaliauskienė.
Sinagogoje vyksta parodos, koncertai, susitikimai su rašytojais, filmų peržiūros, edukacijos, mažosios knygų mugės. Šią erdvę pamėgo Pakruojo rajono organizacijos, čia dažnai rengiamos konferencijos. Sinagogoje teikta Juozo Paukštelio literatūros premija.
Iki karantino, sako S. Kavaliauskienė, į sinagogą turistai sukdavo autobusais, dabar turizmas vėl atgyja. Atvyksta lankytojai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir įvairių užsienio šalių: Izraelio, JAV, Latvijos, Afrikos žemyno. Daug gerų lankytojų žodžių sugulė jau trečioje sinagogos Svečių knygoje. Gegužės 19 dienos duomenimis, sinagogą buvo aplankę 45 540 svečių.
„Pakruojui tikrai reikėjo šios erdvės, čia yra traukos centras“, – sako S. Kavaliauskienė. Dėl geros akustikos patalpos tinkamos rengti aukšto lygio koncertus.
Gegužę sinagogoje koncertavo M. K. Čiurlionio kvartetas su solistu Rafailu Karpiu – žmonių buvo pilnutėlė 100 sėdimų vietų salė.
Parodos sinagogoje keičiamos maždaug kas mėnesį, didžiausias dėmesys skiriamas žydų kultūrai, Pakruojo kraštui. Gegužę lankytojams pristatyta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Ražausko atminimo fotografijų paroda, skirta 70-osioms gimimo metinėms.
Penkerių metų sinagogos veiklos sukakčiai paminėti Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios biblioteka parengė projektą „5 (veiklos) metai – 5 pažinimo dienos“️ (projekto vadovė vyr. bibliotekininkė Gitana Maasienė).
Projektas prasidėjo Šiaulių apskrities žydų religinės bendruomenės parengta menorų ir chanukijų paroda iš bendruomenės narių ir jos pirmininko Sanios Kerbelio kolekcijų. Prieš penkerius metus būtent šios bendruomenės iniciatyva Pakruojo sinagogai buvo dovanota vyriausiojo Lietuvos rabino Kalevo Krelino pritvirtinta mezuza.
Birželio pradžioje prieškario Pakruojo štetlą atgaivino muzikinis gatvės teatro spektaklis GEKUMEN (jidiš kalba – sugrįžo). Vėl skambėjo žydų tradicinė, tarpukario estrados muzika, sefardų, aškenazių muzikinis palikimas. Spektaklio kūrėjas – visame pasaulyje žinomas ispanų gatvės, teatro ir operos režisierius Adrian Schvarzstein. Po tarpukario Pakruojo žydų miestelį lydėjo „Camerata dei folli” atlikėjai – vokalistas Nerijus Masevičius, gitaristas bei liuto forte atlikėjas Saulius S. Lipčius, aktorius Petras Lisauskas, šokėja ir aktorė Jūratė Širvytė-Rukštelė, smuikininkė Justė Martinkėnaitė, akordeonistas Vytautas Dovydauskis.
Liepos mėnesį sinagogoje vyks Europos žydų kultūros dienai skirtas koncertas „Autentiška ir aranžuota klezmer muzika“.
Rugpjūtį organizuojamas susitikimas su publicistu Ryčiu Sabu. Debiutinę knygą „Gaono kodas“ pernai Pakruojyje pristatęs autorius grįš su tęsiniu – „Drakono uodega“. Būtent sinagogos piešinys įkvėpė knygos pavadinimą ir paskatino autorių plačiau domėtis Lietuvoje išlikusia paslaptinga senąja žydų simbolika.
Rugsėjį Pakruojyje koncertuos Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su programa „Litvakų ir šiuolaikinių Izraelio kompozitorių muzika Lietuvoje“. Mėnesio pabaigoje, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminties dieną, Pakruojyje bus lankomos žydų žudynių vietos, sinagogoje veiks Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus parengta paroda „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, bus pagerbti Pakruojo rajono Pasaulio tautų teisuoliai, žydų gelbėtojai.
Tarsi pasakų namelis
Pakruojo ugniagesių draugijos stoginė iš išorės primena pasakų namelį. Išskirtinis pastatas jau anksčiau sulaukė dėmesio – stoginės kopija pastatyta Rumšiškių buities muziejuje, miestelio ekspozicijoje.
Įėjus vidun, atsiveria šviesi ir erdvi salė.
Birželio 19 dieną stoginėje atidaryta menininkės Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos darbų paroda „Dažažmogiai“. „Dažažmogiai“ – pačios menininkės sugalvotas žodis, apibūdinantis daugiau nei dešimtmetį kuriamas aliejumi ant drobės kompozicijas, jose reljefiškai išryškėja žmonių figūros.
Prieš tai stoginėje lankytojai galėjo apžiūrėti iš Pakruojo rajono, Ruponių kaimo, kilusio dailininko Alfonso Motiejūno (1912–1979) darbų parodą, dalyvauti dailininko atminimui skirtame vakare-susitikime.
Pakruojo ugniagesių draugijos stoginė buvo atidaryta praėjusių metų rugpjūtį.
Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus kultūros programų koordinatorė Ugnė Bučaitė pasakoja stoginės istoriją, pristato veiklas.
„Kai buvo renkami prisiminimai, gyventojai atsiminė, kad lubos buvo pilkšvos, šviesiai mėlynos spalvos – tai pasitvirtino. Autentiška priekinė siena, lubų fragmentai. Bokštelyje liko autentiški balkiai, atramos, dekoratyvinės puošmenos. Visa kita buvo nugriauta ir atstatyta pagal brėžinius, atsiminimus, nuotraukas“, – sako U. Bučaitė.
Autentiška vėtrungė su 1928 metų data saugoma salėje – ant stogo pritvirtinta kopija.
Pirmasis kultūros centras
Raimundas Tamašauskas, Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus viešojo administravimo specialistas, primena priešistorę: kol nebuvo stoginės, gyventojai samdydavo du žmones, jie naktį vaikščiodavo ir budėdavo – medinis Pakruojis daug kentėdavo nuo gaisrų.
Statant stoginę, prisidėjo žydai, katalikai, liuteronai.
Pastatas turėjo dvi funkcijas: ugniagesių buveinės ir pilietinės salės.
„Mes net linkę sakyti, kad čia yra pirmasis kultūros centras Pakruojyje, nes iki pat šešiasdešimtųjų, kol nebuvo pastatyta Kultūros centras, čia vykdavo bendruomenės renginiai. Tarpukariu buvo ir scena, ir laiptai užlipti, stovėjo suoliukai, kad žmonės galėtų stebėti teatro pasirodymus. Buvo rodomas ir kinas, atvažiuodavo cirkas, operetės. Tarpukariu, sakyčiau, buvo šio pastato aukso amžius, pastato pasididžiavimas“, – sako U. Bučaitė.
Rakandai, susiję su ugniagesių tarnyba, spėjama, saugoti mediniame priestate. Mašiną, gautą dovanų iš žydų daktaro Marko Šreiberio, ko gero, laikė lauke, kad salė būtų skirta tik kultūriniams renginiams.
„Buvo toks epizodas. Anksčiau kino juostos būdavo labai degios. Tarpukariu, žiūrint kiną, juosta užsidegė. Kadangi nebuvo budinčio ugniagesio, visi išbėgo pro langus. Nuo to laiko būdavo budintis ugniagesys, kad istorija nepasikartotų“, – sako U. Bučaitė.
Ugniagesiai tarpukariu buvo savanoriai. Kilus gaisrui, naudodavo rankinę sireną, kai atsirado elektra, rankinę sireną pakeitė elektrinė.
Bokštelis tarpukario laikais buvo mažesnis, dabar padarytas dekoratyvinis, ištaigingesnis.
„Kodėl turime bokštelį? Namai buvo žemi, arti statomi, užlipus į bokštelį, būdavo lengva visus pamatyti, Pakruojis būdavo didelis kaimas, akimis aprėpiamas“, – sako U. Bučaitė.
Pasiturintys gyventojai medinius namus saugodavo statydami betonines ugniasienes. Tokio namo pavyzdį galima ir dabar pamatyti šalia stoginės.
Kai kultūrinė funkcija buvo perkelta į Kultūros centrą, stoginėje laikytas gaisrininkų inventorius, į vidų varytos mašinos, padaryti du įvažiavimai. 1995 metais pastatą uždarius, inventorius ir technika perkelti į naująjį gaisrinės depą.
„Įdomus faktas, kad Artūras Jacevičius, buvęs paskutinysis šio pastato ugniagesių vadas, stoginę uždarė, o praeityje jo senelio brolis stoginę atidarė“, – sako U. Bučaitė ir kviečia užlipus į bokštelį įsitikinti, kiek Pakruojo matosi. Iš už medžių viršūnių į dangų tiesiasi Pakruojo bažnyčios smailės.
Misija – priartinti profesionalų meną
Stoginėje vienas kambarys skirtas iš Pakruojo kilusiam dailininkui, vitražistui, scenografui, pedagogui, lėlininkui Stasiui Ušinskui (1905–1974).
„Turime fragmentų iš jo namų Kaune, turime jo atsivežtą iš Paryžiaus dažų dėžutę, kai sėmėsi patirties iš menininkės Aleksandros Ekster. Jo vaza, plafonas“, – eksponatus vardija U. Bučaitė.
Kokie yra pirmieji veiklos metai?
„Metai pilni visko, dinamiški. Mūsų misija – priartinti profesionalųjį meną Pakruojyje. Džiaugiamės, kad menininkai, turintys didelį vardą meno visuomenėje, atvažiuoja čia ir dalijasi savo darbais. Tai didžiausias įvertinimas. Ir, žinoma, džiaugiamės, kad ne tik vidutinio amžiaus pakruojiečiai domisi, bet ateina ir jaunuoliai. Veikė Vytauto Tomaševičiaus, Sigito Laurinavičiaus, Alfonso Motiejūno parodos, bandome prisiminti žemiečius, kurie buvo laiko tėkmėje užmiršti. Žmonėms reikia kultūrinio gyvenimo, galbūt tada jie kritiškiau žvelgia į visa tai, kas yra aplink, neužsisėdi vietoje ir netampa bulvėmis ant sofos.“
U. Bučaitė atkreipė dėmesį: jei iš pradžių žmonės bijodavo užeiti, dabar atsiranda auditorija, kuri sugrįžta.
Žiemą stoginėje veikė Kalėdų senelio rezidencija, vyko edukacijos – sumanymas pasiteisino: „Edukacijos tarsi terapija, pabėgimas nuo rutinos, visi, kas apsilanko, sako, kad pastate jaučiasi gera aura.“
Kaip miesto gyvenimą keičia nauji kultūros objektai?
„Pakruojis nebeatrodo toks liūdnas ir nykus. Be visa ko, atsiranda erdvė, kur galima atsivesti svečius, praleisti laisvalaikį. Turistai užsuka į sinagogą ir pas mus atvažiuoja“, – sako U. Bučaitė.
Pirmuosius stoginės veiklos metus planuojama minėti skiriant dėmesį S. Ušinskui, poetui Eduardui Mieželaičiui, kompozitoriui Juozui Pakalniui.
