Lietuva prasideda nuo kalbos

Ga­bi­jos ŠE­REI­VAI­TĖS nuo­tr.
Mo­ky­to­ja Ai­da Še­rei­vie­nė Šve­di­jo­je įkū­rė mo­kyk­lė­lę, ku­rio­je emig­ran­tų vai­kus mo­ko lie­tu­vių kal­bos.
Še­du­vie­tė lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ai­da Še­rei­vie­nė Šve­di­jo­je Stokhol­mo re­gio­no Vas­te­ro­so mies­te vai­kus gim­to­sios kal­bos mo­ko lie­tu­vių bend­ruo­me­nės li­tua­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je. Il­gus me­tus dir­bu­si Lie­tu­vo­je sa­ko: „Lie­tu­va bus tol, kol pa­sau­ly­je kal­bės lie­tu­viš­kai.“

Sva­jo­jo bū­ti mo­ky­to­ja

„Mo­ky­to­jos dar­bas ne­bu­vo im­pul­sy­vus spren­di­mas. Vy­res­nė­se kla­sė­se pui­kiai se­kė­si lie­tu­vių kal­ba ir li­te­ra­tū­ra. Per bai­gia­mą­jį bran­dos eg­za­mi­ną mo­ky­to­ja pa­gy­rė ma­no su­ge­bė­ji­mus, tai dar la­biau pa­ska­ti­no rink­tis lie­tu­vių kal­bos stu­di­jas“, – pa­sa­ko­ja pe­da­go­gė.

A. Še­rei­vie­nė vai­kus mo­ko jau 26-erius me­tus. Dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus pra­lei­do Še­du­vos gim­na­zi­jo­je. Su­kau­pė ne­ma­žai pa­tir­ties ir iš­lei­do dau­gy­bę mo­ki­nių lai­dų.

Mo­ky­to­ja svars­to, kad vi­sais lai­kais di­de­lis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių for­ma­vi­mui.

„Pa­gar­ba, mei­lė, at­jau­ta ir at­sa­ko­my­bė ke­liau­ja nuo pat vai­kys­tės iki se­nat­vės, dėl jų for­ma­vi­mo tiek tė­vai, tiek mo­ky­to­jai sten­gė­si vi­sais lai­kais. Pas­te­bė­jau, kad šiuo me­tu ma­žiau dė­me­sio ski­ria­ma kū­ry­bi­nei veik­lai, gal­būt tai šiek tiek ken­kia žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių nuo­sta­tų for­ma­vi­mui ir jų puo­se­lė­ji­mui. To­dėl sa­vo dar­be vi­sa­da sten­giuo­si pa­teik­ti mo­ky­mo me­džia­gą to­kią, ku­ri bū­tų įtai­gi, priei­na­ma, vei­kian­ti ne tik in­te­lek­tą, bet ir emo­ci­jas, kuo gi­liau pa­vei­kian­ti mo­ki­nio as­me­ny­bę“, – sa­kė po­nia Ai­da.

Da­bar A. Še­rei­vie­nė Šve­di­jos lie­tu­vių vai­kus sek­ma­die­ni­nė­je mo­kyk­lo­je mo­ko gim­to­sios kal­bos. Kol kas vie­nin­te­lė­je gru­pė­je mo­ko­si 16 vai­kų. Vas­te­ro­so mies­to lie­tu­vių bend­ruo­me­nė jun­gia 130 žmo­nių.

Mei­lė kal­bai – iš tė­vų

– Da­bar vai­kus mo­ko­te Šve­di­jo­je. Kaip tai at­si­ti­ko?

– Sup­ra­tau, kad gy­ve­nan­tiems sve­tur tau­tie­čiams la­bai svar­bu bū­ti vie­nin­giems. Te­ko da­ly­vau­ti lie­tu­vių bend­ruo­me­nės su­siė­ji­muo­se, bend­ruo­se ren­gi­niuo­se. Pa­ju­tau, kad – tai ga­li­my­bė ne tik bend­rau­ti ir pa­lai­ky­ti ry­šį, bet gir­dė­ti ir kal­bė­ti gim­tą­ja kal­ba. O svar­biau­sia, kad ma­žie­ji lie­tu­viu­kai jos ne­pa­mirš­tų. Tai ma­no vi­di­nis po­rei­kis – rū­pin­tis da­bar­ti­mi ir atei­ti­mi. To­kie jaus­mai ska­ti­na už­sie­nio lie­tu­vius ne­pa­mirš­ti sa­vo tė­vy­nės ir pri­min­ti išei­vi­jo­je gy­ve­nan­tiems, kad Lie­tu­va bus tol, kol pa­sau­ly­je bus kal­ba­ma lie­tu­viš­kai.

– Ar sve­tur sun­ku su­rink­ti vai­kų, ku­rių tė­vai no­rė­tų, jog jų at­ža­los ne tik kal­bė­tų, bet ir mo­kė­tų ra­šy­ti lie­tu­viš­kai?

– Pa­tys lie­tu­vių bend­ruo­me­nei pri­klau­san­tys tė­vai su­si­ra­do ma­ne ir pa­kvie­tė įkur­ti mo­kyk­lė­lę.

– Yra da­lis emig­ran­tų vai­kų, ku­rių abu tė­vai lie­tu­viai, ta­čiau da­ly­je šei­mų vie­nas iš tė­vų – lie­tu­vis, ta­čiau ki­tas – ne, ko­kių jū­sų mo­ko­mo­je gru­pė­je dau­giau?

– Ma­no mo­ko­mo­je gru­pė­je dau­giau vai­kų, ku­rių abu tė­vai lie­tu­viai. Ta­čiau yra ke­li, ku­rių vie­nas iš tė­vų – šve­das.

– Ar jau­čia­mas koks nors skir­tu­mas tarp šių vai­kų? Gal vie­niems sun­kiau su­pras­ti už­duo­tis?

– Taip, ži­no­ma, yra ir to­kių, ku­rie su­pran­ta ir kal­ba tik šve­diš­kai. To­kiems sun­kiau se­ka­si su­pras­ti už­duo­tis. Ta­čiau per ke­lias pa­mo­kas ne­rei­kia ti­kė­tis, kad vai­kai pra­kalbs lie­tu­viš­kai. Tai rei­ka­lau­ja ir lai­ko, ir tė­vo lie­tu­vio kant­ry­bės, su sa­vo at­ža­la na­mie kal­bė­ti tik lie­tu­viš­kai. To­dėl ge­ro re­zul­ta­to ga­li­me pa­siek­ti tik bend­ra­dar­biau­jant.

–Ar vai­kai no­riai mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos?

– Keis­ta, bet taip. Ke­lia­si sek­ma­die­nį, kai ga­lė­tų ra­miai sau pa­mie­go­ti il­giau, ir va­žiuo­ja kai ku­rie net po 40 km į mo­kyk­lė­lę, pra­šo pa­pil­do­mų už­duo­čių na­muo­se.

– Pe­da­go­go pa­rei­ga ne tik iš­mo­ky­ti vai­kus, ta­čiau taip pat bend­rau­ti, ug­dy­ti so­cia­li­nius įgū­džius. Ar vai­kai jau­čia sen­ti­men­tus lie­tu­vių kal­bai, ar tai jiems tie­siog kal­ba, ku­rią ver­čia mo­ky­tis tė­vai?

– Su­ti­kau ir to­kių vai­kų, ku­riuos tė­ve­liai ver­čia. Bet tai bu­vo tik vie­ną pa­mo­ką. Da­bar atei­na links­mi, ge­rai nu­si­tei­kę, nes bū­tent čia tu­ri ga­li­my­bę gir­dė­ti ir kal­bė­ti tik lie­tu­viš­kai, su­si­tik­ti ki­tus vai­kus, kal­ban­čius gim­tą­ja kal­ba. Ti­kiu, kad vai­kai jau­čia sen­ti­men­tus lie­tu­vių kal­bai ta­da, kai tai jau­čia jų tė­vai.

– Ar ski­ria­si mo­ki­niai Lie­tu­vo­je nuo mo­ki­nių Šve­di­jo­je?

– Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad pa­ste­bė­jau es­mi­nių skir­tu­mų. Vai­kai vi­sur yra vai­kai. Jie links­mi kū­ry­bin­gi, pro­tin­gi, bet svar­biau­sia – mo­ty­vuo­ti. Juk į sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lą ga­li atei­ti tik stip­rų mo­ty­vą – mo­kė­ti ir kal­bė­ti lie­tu­viš­kai – tu­rin­tys vaikai.

Komentarai

Pensininkė (buv.mokytoja)    Ket, 2019-08-08 / 13:18
Apie kokią lietuvių kalbą galima galvoti,kai visai nebeturime tikrų kalbininkų,kokie buvo tarybmečiu? Dabar sulandzbergėję,savo Tėvynės nemylintys tariami inteligentai visur tik ir bruka anglo-rusišką barbarizmą,kaip ''sovietai'',''SSKP'',''SSRS'',''KGB'',''kolchozai'' ir t.t. Nejaugi tokiems debilams nebėra gražių lietuviškų žodžių ir išsireiškimų?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.