Naujausios
Kaip tik todėl, pristatydama Sližio parodą bei pasakodama apie jo kūrybą, dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė tiek daug dėmesio skyrė dailininko spalvos traktuotei, lygindama Sližio paveikslų koloritą su ano meto tapybos spalvynu.
Ružava – tai iššūkis. Šiemet jis buvo mestas ir plenero dailininkams, rugpjūčio 3–8 dienomis tapusiems meno respublikos piliečiais, kurie susirinko į jos valdas iš Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos, ružavą spalvą pasiūlius kūrėjams kaip plenero raktažodį. Kitaip tariant, pakvietus juos pažvelgti į pasaulį per intriguojančią ir tonizuojančią rožinės spalvos miglą, paverčiant ją paveikslo herojumi, detale ar tiesiog – kūrinio nuotaika, pastarąją nuolat palaikant muzikos koncertais ir turiningomis išvykomis į Pakruojį, Kelmę bei Joniškį.
Nepasakysiu naujienos teigdama, kad bet kokia aplinkos spalva pirmiausia yra emocijos stimuliatorius, o kalbant apie spalvą tapyboje – kūrinio koncepto, idėjos ar motyvo reikšmės formuotoja. Kadangi rožinė paprastai asocijuojama su romantika, svajingumu, pakilumu, netenka stebėtis, kad ji retsykiais išsilieja realybės inspiruotuose arba pasakišką fantastinę fikciją atskleidžiančiuose plačiuose, daug dangaus ploto aprėpiančiuose peizažuose, kaip, pavyzdžiui, ukrainiečio Oleg-Mazur Protopenko, latvių Solvita-Spirge Sene, Inta Klasonė ar šiauliečio Sauliaus Jankausko plenero metu sukurtuose paveiksluose. Siūlydama švelnumą ir ilgesį, rožinė gali tapti paslapties kodu Ilonos Daujotaitės- Janulienės ar Vaidės Gaudiešiūtės darbuose.
Turint omenyje stipriai asociatyviai rožinės kurstomas nuotaikas, šios spalvos apskritai gali net ir nebūti – užtenka poetinės emocijos kondensato paveiksluose, kad Viliaus Šliuželio ir Irenos Šliuželienės darbuose jaustum tiesiogiai paveiksluose neišreikšto, tik nujaučiamo rausvumo poveikį. Ryškus ružavumas, interpretuojant jį kaip ypatingą negilios, pakylėtos būklės sinonimą, taip pat gali virsti ir puikia nepiktos ironijos ar žaismingumo raiškos dirva, kaip, pavyzdžiui, Mariaus Strolios, Vilmos Šileikienės ar latvių tapytojo Aldžio Klavinš paveiksluose.
Šios charakteristikos anaiptol neišsemia nei kodinės spalvos, nei minėtųjų dailininkų kūrinių ypatybių rezervuaro. Galiausiai, rožinės visagalybė pasirodė turinti ribas arba, tariant tiksliau, spalva pasirodė esanti ne tik valdantis, bet ir visiškai valdomas paveikslo elementas. Matvejaus Vaisbergo, Ievos Skauronės, Giedrės Riškutės, Gintaro Palemono Janonio, Ričardo Bartkevičiaus, Lilijos Puipienės, Mindaugo Juodžio plenero metu nutapytose drobėse rožinė tapo tokia organine šiems dailininkams būdingos stilistikos dalimi, kad apie pastarąją būtų prasminga pasakyti daug daugiau, nei apie rožinės reikšmę kūriniuose.
Tačiau vargu ar verta užbėgti įvykiams už akių: visus „Šiaulių Monmartro respublikos” plenere sukurtus dailininkų paveikslus planuojama eksponuoti „Laiptų galerijoje“ rudenį, drauge pristatant ir plenero darbų katalogą.
Nežiūrint individualių bei nacionalinių, minties ir išraiškos bei emocinių niuansų skirtumų, virtusi linija, brūkšniu,fonu, spalvine dėme ar tik vos įžvelgiama kūrinio detale, juos visus vienija ružava, paveiksluose deklaruojanti plenero dalyvius vienijusią pozityvią nuotaiką, pakilumą ir viltį. Taip nepameluotai ir taip iš tikrųjų reikalingą patiems kūrėjams bei žiūrovams po slogaus pandemijos uždarumo.
