Naujausios
– Janina, su kokiomis emocijomis pasitinkate jubiliejinį, dvidešimtąjį „Monmartrą“?
– 20 metų gal ne jubiliejus, bet vis dėlto yra sukaktis. Gana reikšminga. Kodėl 2002 kilo mintis daryti festivalį tokiu pavadinimu? Kaltas Paryžius, artima draugystė su ten gyvenusiu dailininku Žibuntu Mikšiu. 1995-ieji. Laisvėjimo keliu tuomet pasuko daugelis valstybių, atsivėrė sienos. Pirmąsyk atsiduriu ant Monmartro kalvos. O ten tokia kalbų ir spalvų knibždėlynė, tiek judėjimo. Pilna įdomių darbų, kas išeksponavęs juos gatvėje, kas ant vejos. Kiekvienas kalbina, siūlo. Tavo siluetą brūkšteli, savo signatūrą deda... Čia pat skamba muzika. Tokia nežabotos laisvės dvasia aplinkui... Parsivežiau mintį kažką panašaus sukurti Pelikso Bugailiškio, didžiojo kultūrininko, sode. Norėjosi tą dvasią perkelti. Žinoma, daug buvo pašaipų, skepticizmo, pats Ž. Mikšys irgi idėjai nepritarė. Monmartras kur? Šiauliuose? Tačiau „Monmartras“ atsirado. Iš mūsų darbuotojų tikėjimo ir norėjimo. Pradžioje tai dar nebuvo dailės festivalis, juk galerinės veiklos tik dešimtmetis – mažoka patirties ir išmanymo.
Pelikso Bugailiškio sodas tapo tarsi prancūziško Monmartro lauko scena. Darbuotojai įtraukė savo šeimynykščius, vaikus. Kūrėme retro dvasią, persirengėm 19 amžiaus rūbais, tapome Versalio rūmų personažais. Karnavalinis žaidimas skleidė laisvėjimo dvasią: persirengėliai vienuoliai siūlo įvairius užpilus, bukinistai pardavinėja knygas, fotostudijos kviečia fotografuotis... Skamba muzika. Skaitomos eilės. Pamažu augome, pradėjome mažyčius dailės plenerus. Šalia jų būta visko: patrankos šūviai, mimų šokiai, žirgai bulvare, performansai, naktiniai koncertai...
Iš pradžių veiksmas mūsų sode, paskui reikėjo apgyvendinti bulvarą, su molbertais kraustėmės ten. Kūrėsi tradicija skaityti poeziją prie „Žiburio“ knygyno. Kartu su šiauliečiais poeziją skaitė aktoriai iš Vilniaus, Klaipėdos. Tačiau gatvė ne pati tinkamiausia vieta poezijai. O ir knygyno neliko...
Esame Šiaulių miesto kultūros centras, dailė yra aukštosios kultūros sritis, todėl pajutome, kad norint eiti profesionalumo linkme, reikia sudaryti sąlygas dailininkui kurti. Laikui bėgant išsikristalizavo festivalio formatas. Festivalio programą tradiciškai sudaro dailės, muzikos ir poezijos jungtis: vaizduojamojo meno kūrėjai dalyvauja plenere, rengiama kviestinio dailininko paroda, „Master class“, vyksta koncertai, susitikimai.
Jeigu festivalis gyvuoja tiek laiko, einame teisingu keliu.
– Kuo išskirtinis dailės festivalis šiais metais?
– „Šiaulių Monmartro Respublika“ – visos metų veiklos apibendrinimas, surenkami geriausi grūdai, iš kurių kepama duona.
Ketvirtus metus žinią apie festivalį mes pranešame „ne taip, kaip visi“. Kelias savaites prieš festivalį socialiniuose tinkluose sklando linksmi filmukai-vaizdo miniatiūros, kuriose „Monmartro“ veidai – Šiaulių valstybinio dramos teatro aktoriai Monika Šaltytė ir Juozas Bindokas žaismingai kviečia į renginį. Miniatiūrose atsispindi festivalio tema, nuotaika, jose susilieja romantiška muzika, poezija, ironija ir žaismė.
Šiųmetinio dailės plenero tema – „Mėlyna“. Ši tauri spalva vyrauja ir Jokūbo Jacovskio sukurtame festivalio plakate. Sako, tai mėgstamiausia tapytojo Aleksandro Vozbino (1958–2021) spalva. Jo kūrybos paroda festivalio pagrindinis akcentas. „Master class“ ves, parodą pristatys menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė, dalyvaus dailininko žmona Diana Vozbinienė. Teatralizuotas festivalio atidarymas, kuriame koncertuos Clotilde Solange, „Laiptų galerijos“ sode paskleis prancūzišką dvasią, sukurs romantišką nuotaiką.
„Monmartras“ yra neskubėjimo, tylos radimo, klausymosi, sustojimo prie spalvos festivalis. Šiemet dailės pleneras vyks buvusioje suaugusių mokykloje šalia „Laiptų galerijos“. Kas norės, išeis į sodą.
Ir vakarais, grįždami iš vyrų vokalinės grupės „Quorum“ bei Lietuvos kamerinio orkestro koncertų galėsime pasigrožėti žvaigždėtu dangumi.
Ne tik Šiauliuose tvyros šventinė būsena – festivalio renginiai vyks Kelmėje, Joniškyje. Kelmiškiai išvys Giedrės Riškutės tapybos parodą „Mėlyna“, koncertuos Andrius Apšega (baritonas) ir Beata Vingraitė (fortepijonas). Į Joniškį atkeliaus Vilniaus žydų bendruomenės dailės studijos darbų paroda, festivalio uždaryme gros Čiurlionio kvartetas. Taigi dailė ir muzika atvyksta „tiesiog į namus“, padeda augintis ir atlikėją, ir publiką. Pradžioje tiek muzikantams, tiek dailininkams kildavo abejonių, ar mažame miestelyje bus klausytojas, žiūrovas. Kai pajuto, kad tai ne tuščiai praleistas laikas, kviestis lengviau, Festivalio ir „Laiptų galerijos“ vardas veikia kaip vizitinė kortelė.
– Paprastai viena festivalio diena būna skirta išvykai. Kur keliausite šiemet?
– Tai nėra įprastinė išvyka. Pavadinčiau ją empatijos diena – kad mūsuose būtų daugiau žmogaus. Taip susiklostė, kad „Laiptų galerija“ daug dėmesio skiria mūsų bendrapiliečių žydų kultūros paveldui, palaikome artimus ryšius su žydų bendruomene. Tikimės, kad išvyka į Pasaulio tautų teisuolio Andrejaus Kalendros sodybą, susitikimas su jo giminaičiais, apsilankymas Šakynoje ne tik leis geriau pažinti Šiaulių kraštą, bet ir paskatins susimąstyti apie gerumą, atsakomybę. Bandysime ne vien žodžiais, o širdimi ir savo prisilietimu išsakyti pagarbą šeimai, gelbėjusiai žmonių gyvybes Antrojo pasaulinio karo metais. Gali būti, kad išgyventos patirtys suguls drobėse kaip laiškai gerumui, vilčiai.
– Kokių nusivylimų teko patirti rengiant dailės festivalį?
– Baisiausia buvo, kai vienais metais festivaliui negavome nė cento. Vis tiek padarėme, bet buvo labai skaudu.
Tačiau džiugu, kad atėjus dabartinės kadencijos valdžiai, gautas reprezentacinio renginio statusas ir finansinė parama, daugiau atsirado galimybių dailininkų apgyvendinimui, kelionėms, maitinimui. Galėjome kokybišką parodos katalogą išleisti. Jau tris turime. Tokiu būdu plenero darbai neišnyksta su dūmais, turi išliekamąją vertę. Be to, pernai išleista ir M. Vaisbergo prisiminimų knygelė, kuri Šiaulių knygų mugėje pripažinta gražiausia knyga.
Su meile išaugintas dailės festivalis per 20 metų mūsų nenuvylė. Jis orientuotas į abipusį menininkų ir visuomenės bendravimą, sujungiant dailę, poeziją ir kamerinę muziką. Mūsų garbės reikalas yra stiprinti Šiaulių, kaip šiaurės Lietuvos kultūros centro įvaizdį. Kuriame šventę sielai, be skubėjimo, be lėkšto blaškymosi. Dailininkai išsiskirsto ne tik sukūrę puikių darbų, bet tarsi nušvitę, praturtėję. Žaisti aš nebijau. Džiaugsiuosi, jei kitur Šiauliuose atsiras kultūros reiškinys, įdomia forma jungiantis aukštuosius menus. Kultūros nebūna per daug. Tikrosios festivalio palydėtuvės „Laiptų galerijoje“ įvyks spalio mėnesį – pristatysime jo metu sukurtų darbų parodą ir katalogą.
– Ričardai, esate renginių organizatorius. Kaip sekasi sukviesti plenero dalyvius?
– Šiemet bus 27 dalyviai. Tai yra daug. Dauguma jų su „Laiptų galerija“ yra susiję kūrybiniais ryšiais – surengę čia personalinių parodų arba dalyvavę bendruose projektuose. Beveik visi brandūs menininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, profesoriai, pelnę svarbių profesinių įvertinimų, užsirekomendavę Europoje. Reta, kad į plenerą susirinktų tokios spalvingos asmenybės. Džiugu, kad pareiškė norą dalyvauti Aleksandro Vozbino bendramoksliai. Mūsų galerijoje yra buvusios Audriaus Gražio, Lino Liandzbergio parodos.
Miesto reprezentaciniam renginiui reikėtų, kad dalyvautų menininkai iš trijų užsienio šalių. Pas mus atvažiuoja iš penkių: Ukrainos, Latvijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Armėnijos. Prieš kelerius metus susidraugavome su pasaulyje garsiu Ukrainos menininku Matvei Vaisberg. Šiemet pirmąsyk dalyvaus žymus Armėnijos menininkas Faraon Mirzoyan.
Kiekvienais metais dailininkų grupė kokybiškai auga. Auga ir darbų lygis. Gal dėl to, kad su dailininkais plenere dirba menotyrininkai. Šiemet dalyvaus dr. Dalia Karatajienė, ankstesniais metais buvo dr. Danutė Zovienė, dr. Viktoras Liutkus, Ramutė Rachlevičiūtė. Iš dalies tai verčia pasitempti.
Ar sunku juos pakviesti? Iš pradžių buvo nelengva. O dabar jau visai nesunku. Yra tradicijos, prestižas, malonios patirtys. Prašyti nebereikia. Kas pabuvojo festivalyje, dažniausiai sako: „iki kitų metų.“ Taigi ne mes ieškom, o mūsų pasiprašo. Kartais net sutalpinti sunku.
Savotiško šarmo suteikia netikėtumai. Net anekdotiškų situacijų pasitaiko. Kartą kažkas pašnibždėjo, kad yra vieno dailininko gimtadienis. Suruošėm pasveikinimą. Žmogus nesupranta, kas vyksta, pamanė, kad performansą kuriame. Kai suprato, paaiškėjo, kad jo gimtadienis po dviejų mėnesių.
– Kaip vertinate šį dailės festivalį su keistu pavadinimu, himnu, žaidimo elementais?
– Aš atėjau dirbti į „Laiptus“ prieš 15 metų. „Monmartras“ jau vyko. Man baisiai nepatiko tas pavadinimas: nei šioks, nei toks. Monmartras – Paryžiuje, o čia, Šiauliuose...Tik niekas nereagavo į tuos mano prieštaravimus. Po pirmo pamatymo kilo mintis: gal čia nėra blogai. Juk Monmartras nebūtinai vieta, o tokia būsena. Be to, tikrajam Monmartrui gal linksmiau, jei daugiau jų pasauly išsisklaido. Atsirado Užupio Monmartras Vilniuje, girdėjau – dar kažkur. Garbūs Vilniaus menininkai skelbiasi Monmartrą sukūrę, tai ko nesidžiaugti mums? Susigyvenome su juo, tapo savas.
Labai patinka, kad festivalis – pleneras su koncertais. Visada, kol dar kolekcininkavau, mėgau, kad šalia dailės būtų koncertas. Muzika su paveikslais susišaukia, vienas kitą papildo, sustiprina nuotaiką, įspūdį.
„Monmartrą“ pavadinčiau nuostabių žmonių susitikimu. Galvoju, miela būtų prisėsti kavinukėje pavadinimu „Nuostabių žmonių gyvenimas“. Ir „Monmartre“ taip pat malonu sutikti gerus pažįstamus, bičiulius.
