Naujausios
Pagerbtas atminimas
Pasaulio tautų teisuolių skveras Šiauliuose sukvietė susitikti Kalendrų šeimos palikuonis ir 20-ąjį kartą organizuojamo festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ svečius – dailininkus iš Lietuvos ir dar penkių Europos valstybių.
Pasaulio tautų teisuoliams skirtame paminkle įamžinti Andriejus ir Monika Kalendros, Viktorija Kalendraitė-Surkienė, Morta Kalendraitė-Jakutienė, Sofija Kalendraitė-Levinskienė.
„Idėja čia susirinkti kilo Šiaulių apskrities žydų bendrijos pirmininkui Saniai Kerbeliui ir bendrijos bičiuliui, nariui Ričardui Pikeliui“, – sakė „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė.
„Žmonės, įamžinti šiame monumente, drąsiai galime sakyti, buvo šventi, – pabrėžė S. Kerbelis. – Jie nepabūgę netgi gresiančios mirties jiems ir giminaičiams, nė kiek nedvejodami, gelbėjo žmonių gyvybes. Man yra tekę bendrauti su daug teisuolių šeimų palikuonių, yra tekę bendrauti ir su gyvais esančiais Pasaulio tautų teisuoliais, galiu drąsiai pasakyti – tai yra šventi žmonės. Tie žmonės gelbėjo ne tik gyvybes, bet gelbėjo ir Lietuvos garbę.“
Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas istorikas Darius Vičas priminė, kad Pasaulio tautų teisuolių sąraše yra įrašyta per 900 lietuvių pavardžių.
„Jei išsamiau panagrinėsime jų biografijas, pastebėsime, kad jie turėjo įvairias profesijas, skirtingus tikėjimus, tačiau juos vienijo labai svarbi vertybė – begalinė meilė žmonėms, nepaisant jų religijos, pažiūrų ar tautybės. Pasaulio tautų teisuoliais paskelbti ir Šiaurės Lietuvoje gyvenę tolstojininkai, sekę Levo Tolstojaus mokymu, kuris propagavo dorovės ugdymą ir savęs tobulinimą, susilaikymą nuo pagundų ir aistrų, asketiškumą, sąžiningumą, humanizmą bei meilę viskam, kas gyva“, – sakė istorikas.
Pasaulio tautų teisuolių memoriale Šiauliuose įamžinti ir tolstojininkai Edvardas bei Teresė Levinskai, jų artimieji.
A. Kalendros dėka pavyko išgelbėti Šiaulių gete įkalintą Gordimerių šeimą. Kruopių valsčiaus nuošaliame kaime buvusioje Kalendrų sodyboje prieglobstį rado iš geto maiše išneštas Gordimerių sūnus Šolomas. Kiti šios šeimos nariai slapstėsi pas Kalendrų giminaičius ir draugus.
Likimas nebuvo gailestingas Andriejui Kalendrai – šiemet minimos 70-osios jo mirties metinės. Mirė jis Sibire, kur sovietinės okupacinė valdžios atstovai, ilgai sekę tolstojininkų šeimą, 1951 metais ją ištrėmė. A. Kalendros palaikai į Lietuvą grįžo prasidėjus Sąjūdžiui, perlaidotas Žarėnuose, Šiaulių rajone.
Kalendrų anūkė, Sofijos Levinskienės dukra Alina Kučinskienė, perskaitė eilėraštį „Mano senelis velkasi dvejus marškinius“.
„Mano senelis velkasi dvejus marškinius, dvejus storus marškinius, užsisega visas sagas, neužsega tik vienos viršutinės, užsivelka du švarkus, užsivelka du paltus, užsisega sagas. Andriejau, kodėl taip keistai apsirengei? Man šalta, man tiesiog šalta šį žvarbų rudenį...“ – eilėraščiu atgijo diena, kai A. Kalendra vyko į Šiaulių getą, kur sutartu laiku laukė sutarti žmonės.
Kalendrynės šviesa
Iš Šiaulių minėjimo dalyviai suko Žarėnų (Šiaulių r.) link, į Senlaukio kaimą, buvusios sodybos vietą, giminės vadinamą Kalendryne. Po tremties M. Kalendrienė su dukra Morta grįžo į senuosius namus.
Sodybos vietą žymi akmeninis kryžius, paminklinis akmuo su užrašu, nurodančiu, kad šioje sodyboje gyveno L. Tolstojaus pasekėjas, pasaulio teisuolis Andriejus Kalendra.
Giminaičių, festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ dalyvių dalgių mostai atvėrė taką prie A. Kalendros sodinto ąžuolo, paminklinio akmens, kryžiaus, šulinio ir pamatų fragmentų.
J. Ališauskienė prisiminė: kai pirmą kartą apsilankė sodybvietėje su kaimynystėje gyvenančiu R. Pikeliu, spinduliams prasiskverbus pro šakas, atrodė, kad iš dangaus sklinda šviesa.
J. Ališauskienė pagal žydų tradiciją ant sodybos pamatų ragino padėti akmenėlių ir linkėjo nors vienam žmogui vienus marškinius ar vieną švarką dovanoti, kad jis būtų sušildytas. Ypač dabar, kai vyksta karas Ukrainoje.
Iš Šilalės rajono, Bijotų, atvykęs anūkas Jonas Surkys – vyriausios Kalendrų dukters, Pasaulio tautų teisuolės Viktorijos Kalendraitės-Surkienės, sūnus. Kalendrų šeimoje augo sūnus ir šešios dukros, sūnus mirė jaunas.
J. Surkiui buvo septyneri-aštuoneri, kai Kalendras ištrėmė, senelį ir senąją sodybą jis dar atsimena.
„Prisimenu, kai ąžuolas dar mažas buvo, – į galingą medį žvelgia J. Surkys. – A. Kalendros duktė Ona buvo invalidė, paralyžuotos kojos, ji čia atsisėsdavo ir megzdavo. Daug atsimenu. Senelis neleisdavo gyvačių naikinti. Žirniams, kai reikdavo smaigyti šatrų, sakydavo, eikite į tą krūmą, čia negalima – labai mylėjo gamtą. Sodas buvo labai didelis, vėliau ir antrą pasodino, gal kokie 3 hektarai sodo buvo. Pasakydavo, kokia obelis yra.“
Dar ir dabar miške galima atrasti pasislėpusių senųjų vaismedžių – didžiulio sodo, tarsi rojaus, liudininkų.
Kalendrų anūkės Reginos Pažerienės prisiminimuose – vasarojimas pas senelius. „Ne taip atsimenu šią vietą“, – peržvelgia tankmę.
Moteris mintinai moka dainą, kurią, sodindamas ąžuolą, sukūrė A. Kalendra. „Auki, ąžuole, šakoki ir užauk lig debesų, mūsų ainiams pasakoki, kiek mes iškentėm dėl jų“, – mintinai pacituoja anūkė.
Anūką Joną, prisimena R. Pažerienė, senelis vadindavo viską žinančiu vaikeliu.
Abu anūkai po detalę piešia senelio A. Kalendros paveikslą.
„Žinau, kad čia buvo ir vokietukas, ir rusiukas – priglaudė visus“, – apie senelių gelbėtus vargdienius prisimena J. Surkys.
„Jis musės neužmušdavo ir mes dabar tokie, – šypsosi R. Pažerienė. – Jis naktimis skaitydavo su balana, labai domėjosi indų filosofija, buvo žmogus, kokių reta.“
„Jis metus ir Danijoje gyveno“, – dar vieną senelio gyvenimo epizodą primena J. Surkys.
R. Pažerienė papildo: „Jis Rygoje gimęs, jo mama buvo lenkė, tėvas lietuvis Kalendra. Ji bajorė, jis ubagas.“
„Senelio A. Kalendros tėvas tarnavo caro kariuomenėje, kai buvo Turkijos-Rusijos karas, išgelbėjo karininką. Ir gavo apdovanojimą – ar sklypą, ar visą namą Rygoje“, – įdomų faktą žino J. Surkys.
Dar vienos Kalendrų anūkės, Kruopiuose gyvenančios Reginos Gedžienės, mama buvo Morta Kalendraitė – moteris iš garsiosios nuotraukos. Išgelbėto Simo brolis, sako R. Gedžienė, dar gyvas, gyvena Amerikoje, ryšys nėra nutrūkęs.
Kalendrynėje Regina augo iki 20 metų. Sodyba, sako, sunyko apie 1987 metus. Senelio A. Kalendros atminimas dar liko keliose senose knygose.
R. Gedžienės akyse iškyla tai, ko nebėra – namas, sodas, daržai. Iš šios sodybos eidavo į mokyklą – tris kilometrus per mišką į Žarėnus.
„Čia vis tiek traukia mane, norėtųsi grįžti“, – apie senelių namus pasvajoja R. Gedžienė.
