Naujausios
Geroji naujiena ir tylos minutė
„Gerąją naujieną jums skelbia „Šiaulių Monmartro respublikos“ prezidentė – aš! – susirinkusiesiems teigia Janina Ališauskienė. – Manęs niekas nerinko, aš žodiniu dekretu pasitvirtinau savo prezidentavimą. Ir šitaip devyniolika metų.“
J. Ališauskienė pabrėžia: juk pradžioje buvo žodis.
Šiemet „Šiaulių Monmartro respublika“ turi ne tik titulus, bet ir savo valstybinį orkestrą. Į jį įtraukti trys grupės „Ritmas kitaip“ nariai. Prie „Laiptų galerijos“ nuskamba kitokios – ritmingos – fanfaros.
Šiaulių Monmartro prezidentė informuoja: per 19 festivalio gyvavimo metų suteikta 410 „vizų“, 70 menininkų Šiaulių Monmartro „vizas“ gavo daugiau nei 3 kartus. „Respublika“ per savo egzistavimą neteko 9 „piliečių“ – festivalio, dailininkų plenero dalyvių. Tarp jų – neseniai šį pasaulį palikusi šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė. Visiems atminti – tylos minutė.
Prasiveržė disidentiškos nuotaikos
„XIX amžiaus pradžioje Monmartras buvo vieta, kurioje buvo formuojami meno procesai, kūrėsi socialinės grupės, dailininkai kaupė savo meninį kapitalą, – teigia humanitarinių mokslų daktaras, Seimo nario Stasio Tumėno padėjėjas Nerijus Brazauskas. – Šiandien visi tie, kurie stengiasi prikelti ar atkurti Monmartro dvasią, nori mums pasakyti, kad tebegyvuoja kūrybingi miestai, kuriuose yra bendruomenės, suprantančios meno ir kultūros vertę.“
Oficialią ir pakiliai ramią renginio nuotaiką netrukus sutrikdo ilgamečiai Šiaulių Monmartro veidai – aktoriai Monika Šaltytė ir Juozas Bindokas. Pagal jų komandą tarp renginio lankytojų pasislėpę „Laiptų galerijos“ komandos nariai išskleidžia transparantus su užrašais „Tegyvuoja ružava!“ ir „Šalin rankas nuo ružavos!“
„Šiaulių Monmartro respublikos“ atidarymas virsta mitingu. Retas žiūrovas gali būti abejingas – aktoriai dalija rožinės spalvos vėliavėles. Rankose tiesiog jas laikyti neužtenka, būtina plėvesuoti. Ir transparantus aukščiau laikyti!
Perskaitomas „Ružavas ružavos manifestas“: užspeistai rožinei spalvai turi būti palikta vietos tarp kitų spalvų.
„Išsvieskite save iš nevilties tamsos su „ružava“ ar bent jau su rožiniais akiniais!“ – sako M. Šaltytė.
„Laisvę ružavai! Garbę ružavai! Ne taką, ne žvyrkelį, o platų asfaltą – ružavai!“ – užbaigia J. Bindokas.
Po manifesto „respublikos“ kultūros ministras Ričardas Jakutis sukviečia šių metų plenero dalyvius – jų dvidešimt vienas.
Nepripažinta sėkmė
Tradiciškai „Šiaulių Monmarto respublika“ dedikuojama ne tik spalvai, bet ir menininkui. Šįkart – dailininkas Raimundas Sližys (1952–2008), kurio darbų paroda „Spalvos disidentas: ružava“ atidaroma.
Dailėtyrininkė Ramutė Rachelvičiūtė sako: rožinės spalvos disidentiškumas – ne iš piršto laužtas. Prieš keturis dešimtmečius, studijų laikais, tapyti buvo galima dumblu, moliu, žemės, ochros kilmės dažais, vyravo tamsios spalvos. Jeigu panaudodavo vadinamąją atvirą spalvą, tarp kurių ir rožinė, menininkai susilaukdavo kritikos – esą tai neskoninga, galėdavo ir darbo netekti.
R. Sližys nemėgo ekspresyvių gestų, atviros saviraiškos, „Laiptų galerijos“ parodoje eksponuojamuose darbuose gausu šviesių – ypač rausvų – atspalvių. Menininkui studijų metu Valstybiniame dailės institute pasisekė – mokėsi ne Tapybos katedroje, kur griežtas tamsos ir ekspresijos kanonas, o Monumentaliosios dailės katedroje.
Kita vertus, R. Rachlevičiūtė pastebi: R. Sližio darbai – vertingi, bet dar neįvertinti.
„Man kartais liūdna, kad R. Sližio draugai dailėtyrininkai, kurie iš tikrųjų draugavo ir jį vertino, jo neįrašė į kai kurias istorijas. Man atrodo, kad labai svarbus R. Sližio indėlis yra portreto istorijoje – neryškiai jis įrašytas. Labai svarbus jo indėlis į autoportreto istoriją. Neįrašytas ir į akto istoriją, nors turėtų būti, nes jis čia irgi tarė savo žodį“, – sako dailėtyrininkė R. Rachlevičiūtė.
Festivalyje – naujas skambesys
„Šiaulių Monmartro respubliką“ į pradžią palydi ir nauji garsai. Rylą – ant vežimėlio įtaisytus mechaninius vargonėlius – suka klaipėdiškis, teatro studijos „Klouno Bomo studija“ vadovas Virginijus Vyšniauskas su kaimyne, drauge Vida. Šalia šuoliuoja augintinė Žužu.
V. Vyšniauskas pasakoja: kad ryla skambėtų, reikia perforacinės juostos su tam tikrose vietose išmuštomis skylėmis – tai žymi melodiją. Būtina minti pedalą ir taip paduoti oro, kad instrumento vamzdeliai skambėtų.
Pasak menininko, groti ryla buvo „krištolinė vaikystės svajonė“, kurią pavyko įgyvendinti prieš šešerius metus. Ne kiekvienas galėtų tokį malonumą sau leisti – paprastesnė ryla gali kainuoti kelis tūkstančius, įmantri – ir keliasdešimt ar kelis šimtus tūkstančių.
V. Vyšniausko repertuare – kol kas tik užsienietiškos, nors ir dažnam klausytojui pažįstamos, melodijos. Pavyzdžiui, Jacqueso Offenbacho kankano muzika. Buvo minčių įrašyti lietuviškų melodijų, bet kol kas – tai tik planai ateičiai.
Nors Šiauliai pažįstami, tačiau Šiaulių Monmartre svečias pirmą kartą.
„Ne kiekvienas miestas sau gali tai leisti, ir dar devynioliktą kartą. Nežinau, ką čia geresnio ir „mandresnio“ galima sugalvot“, – apie įspūdžius pasakoja V. Vyšniauskas.
