Naujausios
Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir A. Nabokos pažintis prasidėjo pavasarį, kai dėl karo Ukrainoje menininkė buvo priversta bėgti iš Dnipro. A. Naboka su mama prieglobstį rado Šiauliuose, abi įsidarbino „Aušros“ muziejuje, čia ir gimė bendros parodos idėja. Šiuo metu A. Naboka jau yra grįžusi į Ukrainą.
Bendradarbiaudama su muziejumi, menininkė įgyvendino projektą „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“. Parodos idėja – palyginti Lietuvos ir Ukrainos nykstančius augalus, atkreipti dėmesį į patį nykimo fenomeną.
Autorė atrinko dvidešimt dvi floros rūšis, saugomas Ukrainoje ir Lietuvoje, tyrinėjo jų vizualiąją estetiką, aktualizuodama trapumo ir laikinumo sampratą agresyvioje antropoceno eroje (XXI a. pr. Nobelio premijos laureatas, chemikas Paulas Crutzenas atkreipė dėmesį į tai, jog žmogaus veikla tampa tokia reikšminga, kad nustelbia natūralius gamtinius veiksnius, todėl šis virsmas turėtų būti įamžintas, kaip nauja geologinė epocha – antropocenas).
Šiuolaikinis pasaulis kupinas brutalios žmogaus veiklos: ariamos stepės, formuojami terasiniai šlaitai, plečiamos galvijų ganyklos, nekontroliuojamai renkamos gėlės komerciniais tikslais ir t. t. Šios veiklos apogėjumi Europoje tapo aktyvūs karo veiksmai, prasidėję Rusijai užpuolus Ukrainą. Tai – ne tik šalies teritorijos užgrobimas, bet ir gamtos draustinių okupacija. Autorei, kaip žmogui, rūpi ekosistemų išsaugojimas, o kaip menininkei – biologinė įvairovė atrodo vizualiai patraukli bei įdomi ją stebėti ir tyrinėti.
Savo kūryboje menininkė stengiasi peržengti griežtas botaninės iliustracijos ribas, kurdama ritmiškus, spalvingus ir emociškai išraiškingus darbus. A. Naboka teigia, kad kūryboje siekia proto ir intuicijos darnos.
A. Naboka 2012–2016 metais studijavo vaizduojamąjį meną Valstybinėje Dnipro teatro meno kolegijoje. Mokėsi karšto emalio technikos studijose Dnipre ir Kyjive. Dalyvavo grupinėse parodose, bienalėse, meno festivaliuose, simpoziumuose.
Paroda Chaimo Frenkelio viloje veiks iki spalio 10 dienos.
