Naujausios
Statyba atidėta geresniems laikams
Į redakciją kreipėsi šiaulietis inžinierius Romas Urbonavičius, kilęs iš Kiaunorių. Prie bažnyčios atstatymo daug prisidėjęs savo krašto patriotas negali susitaikyti, jog bažnyčios varpinė, kuriai buvo parengtas projektas ir išlieti pamatai, iki šiol nepastatyta.
R. Urbonavičiui ypač skaudu prisiminus, jog parapijos gyventojai savo jėgomis, atstatė savo bažnyčią, o varpinei pritrūkus lėšų, iki šiol neįmanoma prisibelsti į jokią valstybės instituciją. Tuo tarpu 1988 metais bažnyčios atstatymo iniciatorius dviejų klasių išsilavinimo zakristijonas Vincentas Šerys sugebėjo iš Maskvos gauti 30 tūkstančių rublių bažnyčios atstatymui.
Lėšų tuomet aukojo aplinkiniai kolūkiai, vietos gyventojai, iš Kiaunorių kilę šiauliečiai, kėdainiškiai, tytuvėniškiai, net vienas lietuvis iš Kolumbijos.
Projektą be jokio atlyginimo parengė žymus architektas Henrikas Kęstutis Šilgalis. Skulptorius S. Kuzma sukūrė Švč. Mergelės Marijos skulptūrą.
Vietos gyventojai kartu su keturiomis dešimtimis iš Kiaunorių kilusių talkininkų, gyvenančių Šiauliuose, Kėdainiuose, Mažeikiuose, nemokamai plušėjo 40 savaitgalių.
Tas pats architektas suprojektavo ir varpinę. Buvo išlieti masyvūs aukšti varpinės pamatai, nupirkta kai kurių statybai reikalingų medžiagų. Tačiau iki galo pabaigti varpinės statybą tuomet neužteko lėšų.
Entuziazmą, matyt, šiek tiek numušė ir tai, kad 1991 metais liepos mėnesį labai aktyviai bažnyčios atstatymu rūpinęsis Kiaunorių klebonas Alvydas Grabnickas buvo iškeltas į Kretingą.
Po jo rūpintis kiaunoriškių sielovada atvykęs kunigas Jonas Bagdonas tvirtina, jog Kiaunoriuose jau rado išpiltus varpinės pamatus, o prie jų – statybinių medžiagų. Tačiau tuo metu buvo sunkūs laikai. Pinigai visiškai nuvertėjo. Nebūtų užtekę lėšų atsiskaityti meistrams už darbą.
Varpinės statyba atidėta geresniems laikams. O statybines medžiagas ilgainiui kažkas išsivežiojo. Dalį jų išgelbėjo tas pats zakristijonas Vincentas Šerys – panaudojo takų prie bažnyčios išgrindimui ir kitiems parapijiečių poreikiams.
Žygiai nedavė rezultatų
Pats R. Urbonavičius drauge su kitais savo kraštui neabejingais kultūros darbuotojais ir bendruomenės aktyvistais per tuos 28 metus kreipėsi į daugelį valstybės institucijų, kad Kiaunorių bažnyčios papėdėje ant aukštų pamatų, kurie buvo išlieti po bažnyčios atstatymo, atsirastų architekto Henriko Kęstučio Šilgalio suprojektuota modifikuotų romantizmo formų varpinė su kylančiomis liaunomis nišomis, puoštomis apvadais.
Varpinė būtų puikiai derėjusi su romantizmo ir klasicizmo stiliaus bažnyčia, puošta kolonomis.
R. Urbonavičius drauge su dar keliais varpinės statyba suinteresuotais asmenimis buvo nuvykęs į Kultūros paveldo departamentą. Jo žodžiais, tuometinė departameno vadovė patikinusi, jog lėšų tokiam reikalui tikrai atsirasią ir nukreipusi pas specialistą, kuris turėjo išspręsti kiaunoriškių problemą. Tačiau po kurio laiko iš departamento atėjo atsakymas, jog lėšų nebus skiriama.
2010 metais Kiaunorių bažnyčios klebonas J. Bagdonas ir kaimo bendruomenės pirmininkė O. Vaičiulienė bei pusšimtis vietos gyventojų ir kiaunoriškių, gyvenančių kitur, raštu kreipėsi į rajono merą.
Savo rašte jie priminė, jog varpinės atstatymui žadėta lėšų iš Tytuvėnų seniūnijoje Kiškonių kaime kiaules auginančios danų bendrovės dukterinės įmonės „Sajas“ skiriamų lėšų kultūros objektams.
Tačiau kiaunoriškiai patikinti, jog už „Sajas“ paramą bus pakeisti langai Pagryžuvio mokyklai.
Lėšų varpinei neatsirado ir kitais metais, nors, pasak R. Urbonavičiaus, buvęs vicemeras varpinės atstatymui žadėjęs 100 tūkstančių litų.
Pasikeitus rajono valdžiai, kiaunoriškiai kreipėsi į naująjį merą Vaclovą Andrulį. Tačiau dėl sunkios rajono savivaldybės finansinės padėties lėšų skirta tik biudžetinėms įstaigoms ir įstaigoms, kurių dalininkė yra savivaldybė. Varpinės atstatymui nuspręsta neskirti.
Varpinės atstatymo iniciatoriai negalėjo suprasti, kaip rajono biudžete negali atsirasti tokios nedidelės sumos – 50 tūkstančių litų. Juk žmonės pasiryžę dirbti veltui, kad tik atstatytų varpinę ir išsaugotų visą bažnytinio paveldo kompleksą.
R. Urbonavičius dėl varpinės vyko ir pas Vyskupą. Kad varpinės pamatai nekėpsotų, gadindami bažnyčios prieigų vaizdą, siūlė ant jų pastatyti pigesnį, lengvų konstrukcijų statinį. Tačiau pritarimo nesulaukė.
Praėjusių metų pabaigoje R. Urbonavičius dėl Kiaunorių varpinės pastatymo kreipėsi ir į Kelmės rajono mero pareigas einantį vicemerą Egidijų Ūksą.
Atsiuntė raštą, kuriame išdėstė, kiek lėšų privatūs investuotojai įdėjo atstatydami Kelmės rajono teritorijoje esančią bažnyčią:
Šiauliečio H. Urbanavičiaus rūpesčiu išvalytas ir iki 2 metrų pagilintas tvenkinys. Tai kainavo 1445 eurus.
UAB „Šiaulių plentas“ išasfaltavo seniūnijos teritorijoje, prie bažnyčios esančią tūkstančio kvadratinių metrų ploto aikštelę, kuri šių dienų pinigais kainuotų 55000 eurų.
Be to, ta pati bendrovė trinkelėmis išklojo taką į bažnyčią, kuris atsieitų 2313 eurų.
Gyvenamojo namo nugriovimas ir teritorijos sutvarkymas, kurį atliko talkininkai, kainuotų 1400 eurų.
Iš viso, R.Urbonavičiaus skaičiavimais, susidaro per 60 tūkstančių eurų. Negi savivaldybės biudžetui būtų tokia didelė našta varpinės pastatymui skirti bent pusę tos sumos, kurią į Kiaunorių bažnyčią investavo geros valios žmonės?
Tuo tarpu 1988 metais bažnyčios atstatymo iniciatorius dviejų klasių išsilavinimo zakristijonas Vincentas Šerys sugebėjo iš draudimo išsireikalauti 30 tūkstančių rublių už sudegusią bažnyčią, o iš Maskvos gauti leidimą ją atstatyti.
Nepamatuoti pažadai nuvilia
Kelmės rajono mero pavaduotojas, einantis mero pareigas Egidijus Ūksas „Šiaulių kraštui“ pripažino gavęs iš R. Urbonavičiaus laiškų. Tačiau savivaldybė negali dalyvauti tame sumanyme.
„Man varpinės reikalai – visiškai naujas dalykas“, – „Šiaulių kraštui“ komentavo E. Ūksas. – Keista, kad ankstesni vadovai mėtėsi nepamatuotais pažadais. Negaliu už juos atsakyti. Ne savivaldybei varpines statyti. Ne aš kaltas, kad kai kurie politikai suteikė žmonėms nepagrįstų vilčių ir pažadų. Man nuoširdžiai gaila to žmogaus. Jis dega ta varpinės idėja ir viltimi. Bet nėra kaip jam padėti.“
Pasak E. Ūkso, varpinės pamatai dabar tapę bešeimininkiu turtu. Norint ką nors statyti, reikėtų juos įteisinti. Kitaip bus nelegali statyba. Žemė – valstybės. Reikėtų sudaryti panaudos sutartį.
Priminimas, kiek investuota lėšų į Kiaunorių bažnyčios atstatymą, E. Ūkso teigimu, turi būti pagrįstas dokumentais. Be to, žmonės tuomet tai darė iš geros valios.
Reikia susitaikyti su realybe
Kiaunorių bendruomenės pirmininkė Onutė Vaičiulienė pritaria, jog varpinė šalia bažnyčios labai pagražintų miestelio vaizdą. Pati važiavo į Vilnių, bandė įtikinti Kultūros paveldo deptartamento specialistus. Vylėsi, jog lėšų varpinės pastatymui būtų galima gauti parengus projektų. Tačiau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kad pamatai išlieti neturint leidimo ir ne bažnyčios žemėje, reikalai dar labiau komplikuojasi.
„Aš jau nuleidau rankas. Jaučiuosi bejėgė. R. Urbonavičiui siūliau surengti parapijiečių susirinkimą, išklausyti žmonių nuomonės. Gal kas turėtų protingų pasiūlymų“, – „Šiaulių kraštui“ tvirtino O. Vaičiulienė.
Jos nuomone, neužkonservuoti varpinės pamatai iš tiesų gadina vaizdą. Bet, vietinių žmonių akys, matyt, jau priprato.
Be to, O. Vaičiulienė klausinėjusi senų kiaunoriškių, ar prie bažnyčios, kuri prieš gaisrą buvo vadinama koplyčia, kada nors buvo varpinė. Niekas iš gyventojų neprisimena, kad tokia būtų buvusi.
Kiaunorių klebonas Donatas Grabažis taip pat tvirtina, jog būtų gražu turėti bažnyčios ir varpinės kompleksą. Tačiau žvelgiant iš ekonominės pusės, tenka būti realistams: „Kaimas – nedidelis. Toli nuo miesto. Parapija mažėja. Senieji gyventojai iškeliauja pas Viešpatį.“
Klebonas su pagarba atsiliepė apie tuos, kurie rūpinosi bažnyčios atstatymu. Jie paaukojo daug savo jėgų, laiko ir lėšų. Tačiau laikai ir aplinkybės keičiasi.
