Kaimų parapijos gyvena žemės atgimimo ritmu

Asmeninio albumų nuotr.
Medinę Inkūnų bažnyčią miškų apsuptyje vasarą mielai lanko poilsiautojai.
Esame uždaryti, atitverti, izoliuoti, nutolinti vieni nuo kitų visur – namuose, veiklose, mintyse. Miestai ištuštėję, kaimai – dar tuštesni. Tai ypač skaudžiai paveiks silpnesnius, atskirtus, vienišus, senus, ligotus žmones, kurie pilni baimės susirgti, kai išvykimas iš namų į ligoninę reiškia riziką gyviems nebesugrįžti namo... Ar būtų poreikis palikti bažnyčių duris atviras ilgėliau, kad žmonės galėtų čia ateiti be spūsties, kada nori? „Rizikinga, gali apvogti, kaip yra ne kartą buvę anksčiau“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė klebonas Albertas Kasperavičius, iš Pandėlio miestelio (Rokiškio r.) atvykstantis aptarnauti Skapiškio parapijos kaimyniniame Kupiškyje.

Nauja galimybė visiems

Kupiškio parapijos klebonas dekanas Mindaugas Kučinskas mano, kad šis metas dosniai duoda naujos dvasinės patirties. „Visi esame sustabdyti, turime progą suvokti, kad ne viskas gyvenime priklauso nuo mūsų valios, ne viską galim kontroliuoti. Išryškėja svarbūs dalykai, be kurių, pasirodo, sunku išbūti savo dienas. Susimąstom apie prasmę, nes ilgiau esame maldoje, tam turim gražaus laiko. Kai kas gal atranda pamaldų transliacijas, seka Vatikano žinias, anksčiau nuolat bėgant savo kasdienybėje vis trūko laiko. Taip veriasi mūsų visų kūrybiškumas, galimybės tokiu būdu duoti tikėjimą ir jį priimti. Rezultatai, žinoma, gali nuvilti, pasibaigus karantino apribojimams, gal žmonės visa tai užmirš, nustums tolyn, bet jau bus patyrę naujų dalykų“, – sakė „ŪP“ pašnekovas.

Kunigo teigimu, dabar reikia drąsos nebijoti, imtis naujovių. Kunigų ieško ligoniai, skambina jų artimieji, sergantieji nori patarnavimų, priimti ligonio sakramentą.

„Ligonių dieną paskambinau į Kupiškio ligoninę administracijai, paklausiau, ar galima kunigui aplankyti ligonius, nes jie to prašo. Leido, dabar kiekvieną ketvirtadienį tai darom, žinoma, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų. Žmonėms labai reikia gyvo paguodos ir palaikymo žodžio“, – kalbėjo M. Kučinskas, pripažindamas, kad sunkiais momentais negalima nusigręžti nuo žmonių.

Parapijoje gyvenimas nebuvo visai sustojęs ir pernai vasarą. Vyko jaunimo ir vaikų stovyklos, surengtas piligriminis žygis, dabar planuojami šios vasaros renginiai, nes reikės gyventi toliau. Tiesa, kalėdinio parapijiečių lankymo šiemet nebuvo.

Pasak kunigo, geradariai, aukotojai net ir per pandemiją niekur nedingo, nenusišalino, jie atneša savo aukas į kleboniją, yra sukaupta atsargų ir jos naudojamos ne tik pastatams, sienoms tvarkyti, bet ir vargstančioms šeimoms paremti, bėdos ištiktiesiems pagelbėti. Esą svarbu, kad būtų jautrių akių, kurios tai pamatytų. Tebevyksta ir santuokos, krikštynos, tik dažniau vasarą, tam reikia bažnyčios patarnavimų, reikia ir laidotuvėse pareigas atlikti. Gedulingos mišios vyksta, palydima į kapus, tik būrelis turi būti mažesnis, vengiama artimo kontakto. Klebonas suskaičiavo, kad statistika karantino metu jo aptarnaujamose parapijose beveik nesiskiria: 2019 m. buvo 173 laidotuvės, o 2020 m. – 184.

Klebonas M. Kučinskas nė kiek nedvejoja: gal bažnyčiose sumažės žmonių, kai kas atsisakys religinės praktikos, išbandęs virtualų tikėjimą, bet tikrai bus tikresnis santykis su Dievu, prasmingesnis tikėjimas. „Manau, jaunimas ateis, jis mato, kur čia save gali realizuoti, juos vilioja tarnystė visuomenei, savanoriavimas, tie dalykai, kurie nėra populiarūs. Ir pati bažnyčia turės progą revizuoti savo praktikas, atsisakyti to, kas jau nebegyva, savaime sunykę, ir tikslingai eiti į žmones“, – tikino pašnekovas.

Paskatino pabusti

Tris parapijas kaimyniniuose Rokiškio ir Kupiškio rajonuose aptarnaujantis klebonas A. Kasperavičius pasakojo karantino patirtį galįs sudėlioti į kelis etapus.

Pernai buvo labai daug baimės, netikrumo ir vienatvės, ypač alinančios vyresnio amžiaus kaimo žmones. Jie visada linkę būti nuošalyje, kad kitų neapsunkintų, bet labai nerimauja dėl savo vaikų ir anūkų. Tai pasakytina ir apie tikėjimo tradicijas: saugodami savo vaikus sovietmečiu, tikėjimą praktikavo privačiai, atskirai nuo vaikų, neperdavė jiems religinio suvokimo ir gelmės. Daugelis jų stengėsi vaikus tik sakramentiškai „sutvarkyti“, todėl jų atžalos, pačios jau auginančios vaikus, į parapijos bendruomeninį gyvenimą nėra įleidusios šaknų. Klebonas ieško būdų, kaip šiems darbingo amžiaus žmonėms padėti naujai atrasti tikėjimo turtus ir savo vietą parapijos gyvenime.

Kaime jaunos šeimos, darbingo amžiaus ūkininkai, pasak klebono, yra geranoriški, bet vietoj dvasios dalykų labiau vertina materialius ir žemiškus, tad jam belieka atsidusti ir pasidžiaugti, kad „duonele nuoširdžiai rūpinasi“.

Pandėlio, Panemunio ir Skapiškio parapijose pernai klebonui neteko sutuokti nė vienos jaunavedžių poros, buvo tik kelios krikštynos, tai esą gili demografinė žiema ir geriau, matyt, nebus. Laidotuvių per metus būna kelios dešimtys. Karantino pradžioje žmonės labai nerimavo dėl sulaužytų tradicijų, kai nebėra gedulingų pietų, ilgesnio palydėjimo amžinybėn, bet vėliau prie šių apribojimų priprato.

Dabar žmonės po truputį atsigauna. Greta baimės, uždarumo, savisaugos atsirado solidarumo jausmas. „Viena močiutė pasakojo savo išvirtą valgį per sodybos tvorą perkeldavusi kaimynui, kad pasimaitintų, mat žmogus turėjo karantinuotis dėl koronaviruso.

Ką pandemija suteikė? Pabudom iš visagalybės iliuzijos. Visi pamatėm žmogaus gyvenimo trapumą. Pamatėm, kad vos per mikroskopą įžiūrimas padaras tapo pasaulio dirigentu. Toks išbandymas žmonijai tikrai daug duos, o kiek mes kiekvienas pasiimsime, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų“, – užbaigė pašnekesį kunigas A. Kasperavičius.

Galima tik pavydėti

Anykščių rajono Viešintų, Inkūnų ir Andrioniškio parapijose tarnaujantis kunigas Mindaugas Šakinis save dar laiko naujakuriu šiose gražiose vietovėse, čia klebonauja tik antrus metus. Tarnystės laikas sutapo su pandemija ir karantino ribojimais.

„Įprastai vietos bažnyčiose dar neteko švęsti nė vienų Velykų ar Kalėdų. Bet asmeninis ryšys ir be tiesioginio kontakto su parapijiečiais yra labai stiprus ir artimas. Su visais gali būti pažįstamas, kiek čia tėra kiemų ir šeimų. Šventėms ruošiau visiems asmeninius atvirukus, per Kalėdas dar po žvakutę pridėjau. Ir pats sulaukiau atvirukų – tai nuostabu dabarties virtualiame pasaulyje. Mieste to nepadarytum ir nesulauktum tokio grįžtamojo ryšio. Jaučiu žmonių rūpestį ir meilę“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė klebonas.

Ir pajuokavo, kad meilė – labai konkreti ir skani: dažnai Viešintose ant klebonijos vartelių atranda pakabintą ryšulėlį su kaimiška dešra, kiaušiniais, sviestu. Miestiečiai klebonai to gali tik pavydėti.

Kunigas pasakojo, kad gyvenąs kaimišką ūkišką gyvenimą. Prie klebonijos yra mažas sodelis, dabar reikia obelis apgenėti. Mažoje Inkūnų parapijoje nėra pastoracinės tarybos, tad klebonui tenka būti ir valytoju, ir kiemsargiu, pieveles nušienauti, bažnyčios šventoriuje pasišvarinti.

Kunigas M. Šakinis sakė kaime pastebintis dideles nuotaikų skirtybes – jaunesni darbingi ūkininkai nuolat užsiėmę savo darbais, o senimas kenčia nuo baisaus vienišumo. Kai per karantiną negali vaikai aplankyti, kai patys neturi galimybės bendrauti tarpusavyje, labai slegia. Seneliai kalba, kad ir skiepų jiems dabar eikvoti nebėra prasmės, juk vis tiek mirtis čia pat. Pasiguodžia dėl laidotuvių, kad karsto bažnytėlėn negalima nešti, nebėra šarvojimo, gedėjimo. Tai neįprasta kaimo žmonėms.

„Ką dabar matau? Triūsia žmonės savo sodeliuose, judina žemę, kruta kiemuose. Pats gamtos ritmas, pavasaris, atgimimas pakelia žmones, padeda išlaikyti tvirtą dvasią“, – sakė laimingu kaimo klebonu save vadinantis M. Šakinis.