Naujausios
Skelbimas nukreipia į centre esančią „Maximos“ parduotuvę. Ten koridoriuje yra pora bankomatų. Beje, jie ten buvo ir anksčiau. Išeitų, jog visame mieste, kur dar yra apie aštuonis tūkstančius gyventojų, beliko tik pora šio banko bankomatų. Ir pinigų iš jų gali pasiimti tik parduotuvės darbo laiku.
Kėblinu dar maždaug kilometrą iki senosios „Maximos“. Man tas kilometras – nieko tokio. Dar einu savo kojomis. Bandau mąstyti pozityviai: judėjimas – sveikata.
O po manęs lazdele pasiremdama atėjusi ir „į durų spyną pabučiavusi“ seneliukė giliai atsidūsta. Jos kojoms – brangus kiekvienas nueitas metras. Nes kiekvienas žingsnis – skaudus. Toks skaudus, kad net ašaros byra...
Žingsniuoju. Mąstau pozityviai. Bet vis tiek negaliu suprasti, kodėl visos paslaugos tarsi bėga nuo žmogaus. Štai čia, gyvenamųjų namų kvartale, kur didžiausia žmonių sankaupa, buvo ir banko skyrius, ir bankomatas. Gyventojams buvo patogu. Juk pensijas daugumai senjorų veda į bankus. Dirbantiems atlyginimų jau irgi neleidžia mokėti grynaisiais. Ir avansas, ir alga – banke. O bankas tarsi būtų koks vagišius: susigrobė pinigus ir pabėgo nuo žmogaus. Ieškok bankomato. Stovėk prie jo eilėje, nes ne vienas tu nori pasiimti ką uždirbęs.
Na, mes miestiečiai tai tiek to... Šiaip taip iki bankomato nusikasim ir eilutėje pastovėsim. Tik kažkaip neoru „Maximos“ koridoriuje savo pinigų laukti lyg kokios malonės.
O ką daryti kaimo žmogui? Kaimeliuose iš viso bankomatų nėra. Dažnas senelis turi samdyti jaunesnį, pajėgesnį kaimyną, kad nuvežtų į miestą pinigų pasiimti. Autobusai į atokius kaimelius jau seniai nebevažiuoja.
Tai kur čia lygios galimybės? Ar bent užmeta akį į provinciją lygių galimybių kontrolieriai? Turbūt ne. Nes, jeigu bent akies krašteliu žvilgteltų ir pamatytų, kiek skiriasi kaimiečio ir miestiečio galimybės, plaukai pasišiauštų. Patogiau dairytis po didmiesčius, kad niekas nenuskriaustų tautinių mažumų, netradicinės orientacijos atstovų, nediskriminuotų dėl lyties. Dar kokia jautruolė poniutė pasiskųs Europos institucijoms.
O kaimas – kantrus ir atsparus. Viską iškęs. Kaip iškentė trėmimus, kolektyvizaciją, pokario kovą. Kaimietis nebėgs skųstis į Strasbūrą.
Su pinigais ir pirkiniais grįžtu namo. O bankų epopėja toliau tęsiasi. Randu elektroninį laišką iš kito banko. Prašo užpildyti anketą. Turėčiau išreikšti savo nuomonę, kaip mane aptarnavo.
Aptarnavo mandagiai ir maloniai. Nieko neprikiši. Bet dėl to malonaus aptarnavimo turėjau važiuoti į Šiaulius. Prieš tai užsiregistruoti internetu vizitui. Paskui pirkti degalus, ginti automobilį iš Kelmės į Šiaulius, gaišti visą pusdienį. Svarbiausia, kad to vizito man tai visai nereikėjo. Reikėjo bankui. Norėjo atnaujinti mano duomenis, kurie nė nebuvo pasikeitę.
Bet nenuvažiuodami nukenčia klientai. Neleidžiama naudotis banko paslaugomis. Taigi, nori nenori tenka važiuoti.
Vėl bandžiau mąstyti pozityviai. Pagalvojau – kokios mandagios banko darbuotojos. Pasirūpina, kad nepavargtum, jeigu tenka kelias minutes palaukti. Pasodina prie dailių staliukų lyg restorane.
O antai pusiau aklas giminaitis dar turėjo samdytis kas pavežtų iki Šiaulių ir palydėtų tuos duomenis atnaujinti. Žmogelis nematė nei staliukų, nei kėdžių. Patyrė tik stresą, nes gerai matančio lydinčio asmens į banką nė neįleido. Ribojo koronavirusas.
Taigi, tokie pamintijimai apie bankus. Bet jie – ne vienintelis rodiklis, liudijantis apie didžiulę didmiesčių ir rajonų atskirtį.
Rajono centruose paslaugos mažinamos iki gyvybiškai svarbaus minimumo. Kaimo žmogui jau beveik nebeliko jokių viešųjų paslaugų. Uždaryti beveik visi medicinos punktai. Nėra darželių. Ištuštinti ir parduoti mokyklų pastatai. Nors Kelmės autobusai žmones jau veža nemokamai, į nedidelius kaimelius jie iš viso neužsuka.
Antai žmogus iš Girnikų kaimo turėjo atkakti iki Užvenčio. Čia sėdo į autobusą. Devintą ryto turėjo būti pas gydytoją kardiologę. Bet autobusas kelyje sugedo. Atvažiavo vėliau. Žmogus tekinas bėgo ligoninėn, kad nepavėluotų į konsultaciją. Nuo autobusų stoties iki ligoninės – apie du kilometrai. Bebėgant sutriko širdies ritmas. Iš gydytojos kabineto išvežtas vežimėliu.
Visa tai vadinama taupymu. O iš tikrųjų primena utėlės varymą į turgų...
Ar bankas bankrutuotų, jeigu bent rajono centre išlaikytų kokią vieną konsultantę, kad žmogui iš Karklėnų nereikėtų trenktis į Šiaulius?
Ar daug sutaupoma, kai gimnazijos direktoriui pavedama vadovauti dar vienai prie gimnazijos prijungtai pagrindinei mokyklai ir dar vaikų darželiui, kur jau visiškai kita darbo specifika?
Tik poros įstaigų vadovų atlyginimai. Ar tai labai dideli pinigai rajono biudžetui?
Ar valstybė labai nuskurstų išlaikydama kad ir mažesnes kaimo vietovių mokyklas? Ar tikrai nepakeliamas finansinis krūvis išlaikyti medicinos punktą kaime ar Slaugos skyrių nedideliame miestelyje?
Kodėl žūt būt norima iki minimumo sumažinti gydymo paslaugų rajonų ligoninėse, nors kai kuriose sąlygos stacionare geresnės negu didmiesčiuose? O gydytojai konsultuoti ir operuoti atvažiuoja iš didmiesčių.
Jeigu taip sparčiai vyks reformos provincijos nenaudai, kaimo žmones, matyt, teks gydyti veterinarams. Nors ir jų kasmet vis mažėja...
Mažėja, nes pati elito retorika perša mintį, jog kaime gyventi – gėda. Todėl ne vienas veterinarijos studijas baigęs studentas kuria klinikas miestuose, kur gydo smulkius,išpuoselėtus butuose laikomus gyvūnėlius.
Švietimo reforma taip pat grūmoja nedideliuose miesteliuose dar likusioms gimnazijoms. Gimnazijose privalės būti bent trisdešimt abiturientų. Jeigu tiek nėra, nėra ir gimnazijos. Reformos reikalavimus atitiks tik rajono centro gimnazijos. Taigi, daugelyje rajonų liks tik po vieną gimnaziją.
Ar daug mažesniųjų miestelių vaikų pasiryš mokytis rajono centre? Juk reikės kasdien važinėti po keliasdešimt kilometrų. Bendrabučių prie gimnazijų jau seniai nėra. Pasitaikys vienas kitas moksliukas. Tačiau daugelis numos ranka ir keliaus uždarbiauti į užsienį.
Jau dabar trūksta ir mokytojų, ir medikų, ir inžinierių, ir savivaldybių specialistų. Ar tikrai valstybei per brangu išlaikyti mažesnes miestelių gimnazijas, kurias ramiai baigtų kaimo vaikai? Ar ne labiau apsimokėtų, kad gavę vidurinį išsilavinimą jie stotų į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir grįžtų į regionus kaip reikalingi specialistai?
Turbūt valstybė nenuskurstų ir nebankrutuotų kaip nebankrutavo iki šiol. Juolab, kad biudžeto pinigai dažnai švaistomi į kairę ir į dešinę.
Atvirkščiai – darbo turėtų daugiau rajonų žmonių. Dalis lėšų grįžtų į biudžetą mokesčių pavidalu.
Bet dabar elgiamasi taip tarsi provincija su visais savo kaimais ir kaimeliais jau nebepriklausytų Lietuvai. Belieka juos užtverti koncertina...
