Naujausios
Matyt, čia vėl bus pratekę „valstiečiai“, nes jų valdymo laikotarpiu lietuviai pradėjo gyventi geriau, kai kurių politikų, politologų ir komentatorių požiūriu, – net per daug gerai, nes to nenusipelnė.
Antai vienas komentatorius kai kurių mokytojų nenorą skiepytis „AstraZeneca“ vakcina vadina „skęstančiojo fanaberija“. Esą mokytojams „raškažius užpakalį drasko“, suprask gyvena per gerai, todėl nepriima, ką „gero linkinti“ valdžia duoda.
O kaip šitoje vietoje su žmogaus teisėmis? Ar mokytojas, dirbantis ne mažiau ir ne blogiau kaip valstybės atstovais save laikantys neturi teisės pasirinkti? Ar jis nenusipelnė tokios pat patikimos vakcinos kaip medikas? Juk ne dėl mokytojo kaip žmogaus, o dėl mokytojo kaip tokios profesijos atstovo valdžia nusprendė pedagogus skiepyti prioritetine tvarka. Kad galėtų funkcionuoti mokyklos.
Taigi, tonas paduotas. Tokie komentarai verčia suklusti. Jie išreiškia ne tik komentatoriaus, bet ir dabartinės valdžios, kuriai iš esmės yra lojalūs arba dėl užimamų pareigų privalo būti lojalūs, požiūrį į žmogų. Bauginantį ir niekinantį požiūrį.
Bankuose atlikta „revizija“. Pasiknaisiota po sąskaitas. Nustatyta, kas kiek turi pinigų. Nustota dėl pandemijos pasekmių remti kai kuriuos verslininkus, nors prieš tai jų veikla ir gaunamos pajamos atitiko kriterijus. Dabar jau nebeatitinka. Nes sąskaitoje rasta pinigų. Nesvarbu, kad tie pinigai laikomi mokesčiams, nes netrukus reikės deklaruoti pajamas, atlyginimams ar medžiagoms, jeigu įmonė užsiima gamybine veikla.
Negerai, kad bankų seifai – persipildę pertekliniais pinigais. Nes geriau pradėjęs gyventi lietuvis nebevažiuos valyti batų ir užpakalių užsienio ponams. Kitas gal iš ten net grįš į savo tėvynę. Nes pasiskaičiuos, jog didesnė alga užsienyje – tai tik būsto nuomai, brangiai elektrai ir brangioms paslaugoms.
O tai, ko gero, neatitinka pradinio sumanymo. Mes turėjome būti darbo jėgos eksportuotojai, kraunantys kapitalą turtingoms šalims. Joms dirbantys ir mokantys mokesčius, iš jų nuomojantys butus, perkantys maistą ir paslaugas.
Šiandien viskas nuo žmogaus gimimo iki mirties sukomercinta. Tiek su žmogaus gyvenimu susiję ritualai, tiek religinės ir valstybinės šventės. Žmogus paverstas darbinėmis staklėmis. Kuo greičiau staklės sukasi, tuo daugiau gali vartoti. Ir spartus darbas, ir gausus vartojimas – naudingas kapitalizmui.
Būtent tokią filosofiją privalo patvirtinti ir valdžia. Jei nepatvirtina, yra nustumiama.
Bet grįžkime prie bankų. Jeigu jau pinigai nebetelpa seifuose, tai kodėl žmogui, kuris iš banko negauna jokių palūkanų, o pats dar sumoka už sąskaitos aptarnavimą, yra limitas, kiek paimti pinigų per dieną, kiek per mėnesį. O jei paimi daugiau negu galima, tenka mokėti už pinigų išgryninimą. Ir ne menkai mokėti!
Atiduokit viską, ką turime sutaupę! Sukišim į kojines. Arba įdėsim į stiklainį ir pakasim po obelim. Bet savo uždirbtus pinigus turėsime prie savęs, ir niekas neskaičiuos, kiek ir kur jų išleidome, kiek sutaupėme.
Bet ne, pirmiausia visų atlyginimai, daugumos pensijos ir kitos išmokos sumetamos į bankus, nė neklausiant nori to ar nenori žmogus. Paskui dejuojama, kad lietuviai turi per daug pinigų.
O iš kur susidarė tos didelės sumos? Ar ne dėl tos pačios pandemijos?
Jau metai esame uždaryti namuose. Net žieminius batus buvo problema nusipirkti. Ką jau bekalbėti apie didesnį pirkinį?
Kaimo žmogus neturėjo kaip net atvažiuoti į rajono centrą iš bankomato pasiimti savo pensijos. Autobusai nekursavo. Svetimi vežti negali – bus jau du šeimos ūkiai. Vertėsi savo bulve, morka, kiaušiniu, pienu ir mėsa. Vyresni žmonės – kantrūs. Ištvėrė pokarį, socializmą, ištveria ir pandemiją. O štai bankai šiek tiek pasikaupusių varganų jų pinigėlių svorio – jau nebenulaiko.
Dirbančios šeimos irgi dėl pandemijos negalėjo sau leisti pirkti nei didesnių daiktų, nei paslaugų. Net į kirpyklą negalėjai nueiti. Ką jau bekalbėti apie poilsį, keliones ir kitas pramogas, kurioms būdavo išleidžiamas atliekamas pinigas.
Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi nuotoliniu būdu – nereikėjo duoti kišenpinigių. Į namus grįžo studentai – nereikėjo jiems nuomotis būstų, pirkti miesto autobuso bilietėlių, valgyti kavinėse ar valgyklose.
Taigi, ir susikaupė vienas kitas šimtas ar tūkstantis atliekamų viduriniosios klasės eurų. O kur dar milijonai tų, kuriems pandemija buvo gera proga pasipelnyti?
Jeigu pinigai taip slegia bankų seifus, tai kodėl palūkanos būsto, vartojimo ir kitoms paskoloms Lietuvoje gerokai didesnės negu kitose Europos šalyse? Antai Vokietijoje būsto paskolos palūkanos nesiekia net vieno procento.
Kodėl bankai lengvatinėmis sąlygomis neskolina pinigų verslui? Gauti kad ir mažesnes palūkanas naudingiau negu negauti jokių.
Antra vertus, gal kovidinė pandemija ir turėjo parodyti, kad be daug ko šiame gyvenime galima apsieiti?
Tai rodo ir trisdešimties pastarųjų metų istorija. Provincijos gyventojai atprato, pavyzdžiui, nuo kino, nes buvo uždaryti kino teatrai. O dabar akropoliuose įsikūrusios prabangios kino salės su minkštom kėdėm – tuščios arba pustuštės. Kai paskutinį kartą, prieš pandemiją lankiausi kine, filmą rodė kokiems septyniems žmonėms.
Tokiu pat būdu galima atprasti ir nuo pirkinių, paslaugų, atostogų užsienio kurortuose, kurie labiau įperkami už vietinius, pažintinių kelionių, kruizų. Atprasime – nereikės tiek daug pinigų. Iš valdžios nereikalausime didesnių atlyginimų ir pensijų.
O per pandemiją bankuose susikaupusį vieną kitą tūkstantį eurų netruks suėsti infliacija, padidėję mokesčiai, maisto, paslaugų kainos ir kiti žadami netikėtumai.
Taigi, neverkit, bankininkai, – kai pasiskiepys 70 procentų lietuviškos populiacijos, seifai aptuštės. Liks tik milijonierių milijonai, už kuriuos negaila mokėti palūkanas.
