VIP prisiminimai. 2016 m. apibendrinimai (17)

Asmeninė nuotr.

 

Darboholikas

Iš tiesų, Lietuvos dailės ir dizaino paletėje atsidūriau ne dėl talento (už tą kruopelę dėkoju Dievui), o dėl ligos, kuri vadinama darboholizmu. Nieko nuostabaus, kad mano talentą kompensavo 10 proc. kūrybiškumo ir 90 proc. darbštumo (darboholizmo), jei šnekėti nuvalkiota statistika. Bet to santykio man būtų tekęs arba miesčionio gyvenimas, arba plepalai ir provincijos teatrų intrigos: tokia kūrybinės masės statistinė savybė. Jie – daugumos mano kolegų likimai.

Didelė privilegija būti dizaineriu, galimybė tikslingai dirbti po šia vėliava, kaupti patirtį, nesimėtyti gyvenime, nes...

Administracinis darbas ir dailė – dvi prieštarybės, o man – pergalės kuriant savitą Šiaulių miesto veidą. Mėsos pramonė ir dailė – dvi prieštarybės, o man – profesionaliosios Lietuvos kulinarijos atradimas. Krašto praeitis ir dizainerio funkcinė analizė – dvi prieštarybės, o man – įdomiosios Šiaulių istorijos matmenys.

Dialektika – dizainerio metodika

Dialektika teigia, kad naują procesą lengviausia atrasti dvejų senų mokslų sandūroje. Kuo jie skirtingesni – tuo atradimai sultingesni. To suvokimas – aukso kasykla dizaineriui, kurio paletės kūrybos ribos beribės, kaip ir įvairios specializacijos (t.y. visa daiktinė civilizacija: ir meninis konstravimas, ir architektūra (statybinis dizainas), ir procesų dizainas, ir rūbų modeliavimas...).

Dizainas – teoriškai neapibrėžtina, bet praktikoje realizuotina estetinė siekiamybė. Kaip nedėkoti situacijai, kad negyvenau karų, suiručių laikotarpiu? Kaip nedėkoti savo tėvelio genams – darboholiko, ne alkoholiko? Kaip nedėkoti internatui ir... kariuomenei, kurie man suteikė vadovavimo įgūdžių, taip retai sutinkamų tarp kūrėjų? Žinoma, ir atsitiktinumų rinkiniui, kurie mane patalpindavo reikiamoje vietoje, reikiamu laiku. Ir nežinojimui, kad pražiopsojau ar prasilenkiau su dar efektyvesnėmis galimybėmis.

Toji metodika man leido kūryboje būti nuosekliu, ir į varganą kompiuterio žiurkę žiūrėti mandagiai, kad neįžeisčiau siauro amatininko ambicijų. Manosios išminties pamatas – mano chemiko tėvelio ir mano biologės mamytės nuopelnas: „gerbk įvairiaplaukes profesijas, Viliuk!“. Tas leido man nebūti siauru meninio žanro amatininku, pasmerktu galva stuksenti sieną, vargti aklavietėje. Neleido kapstytis formų paieškose, seniai pasmerktose ir išsemtose, mėgdžiojant likimus, skirtus „gryniesiems“ arba „gimusiems menininkais“. Žanrų, technologijų, o svarbiausia, kūrybos sferų kaitaliojimas man, dizaineriui, sudarė sąlygas būti įdomiam ir gyvam, pajusti atradimo kvapus, save apdovanojant atradėjo laurais, tokiu būdu sau atsidėkoti už triūsą.

Provincijos inteligentas

Esu sėslus, kas privalu tikram lietuviui. Gyvenime buvo pasiūlymų išskleisti sparnus link Klaipėdos ar Vilniaus, tačiau, kas manęs ten laukė? Tos pačios intrigos terpėje, protingesnių už mane, nes „naujas miškas, naujos bezdžionės!“. Juk ten – tokie pat, kaip aš.

Politika – tai ne man, nes po Sąjūdžio idealizmo joje ėmė sukti gūžtas merkantilistai.

Biznis – tai ne man, nors 1992–2004 išbandžiau (“Momentas”, “Vidsodis”, “Neuwerbung”) pakankamai sėkmingai, be skolų ar bankrotų. Kol supratau: visa tai – savęs švaistymas, jei neskaityti žiniomis turtingos gyvenimo mokyklos, kurioje kasdien mokaisi tam, kad durnas mirtumei.

Senatis – sveikatos forma

Senstant žmogus tampa ne tik protingesnis, bet ir kvailesnis. Esmė ta, kad jis lieka tame pačiame lygyje, tik su kitomis savybėmis. Žiloje galvoje pradeda ūžti prisiminimai ir instinktas, norintis juos palikti ainiams, pagardintus didaktikos padažu. Tai – dėsningumas, atsiųstas iš aukščiau ir turbūt turintis savo tikslų.

Seneliokiška makaulė privalo tą dėsnį žinoti, užsirašyti, nes anksčiau ar vėliau baltais sparnais atplasnos mūza, bambindama arfą... O jei neatplasnos? Tuomet liks šiek tiek laiko pataisysi, jei mūza pasufleruos.

„Pirmus trejus metus dirbk už tris, likusieji metai – dirbs tau“. Tai – Antano Sniečkaus žodžiai. Darbštumu užsitarnauk vietą ir aplinką, visą laiką būk lyderis, neleisk tavęs aplenkti, bėk kitų priekyje. Perdaug negazuok, nes dar aplenksi laiką. Tai – pavojinga, jei neturi užnugario. Tos išminties mokė mano tėvelis, ją patikrino ir mano patirtis. Kitas tėvelis būtų perdavęs kitą patirtį, pagal savą įdirbį: alkoholininko, verslininko, recidyvisto ar bankininko.

Atrodo, man pasisekė

Negyvenau karų ir kruvinų perversmų laikotarpiu, buvau sveikas, netupėjau kalėjime, ar kitaip. Ir kūrybinėje terpėje nebuvau paskutinis vien todėl, kad iki šiol nežinau, kas šioje sferoje (miesto veido kūrimo dizaine) buvo pirmutinis. Lietuvėlė maža, taigi, kol kas esu tos srities pradininkas.

Nežinau žmonių (kūrybininkų), kryptingai dirbančių miesto įvaizdžio srityje. Turiu galvoje – kryptingai ir tikslingai. Teoretikų, net iš nusipelnusių, galingų architektų, urbanistų ar politikų būtų daug, tačiau visos jų pastabos – atsitiktinių, nužįstų receptų taikymas procesui, kuris negali būti įkišamas į įprastą narvą „projektuotojas – gamintojas“. Atsakinga komisija, minia, masė ar specialistų telkinys čia taip pat – bejėgis. Jis gali būti naudingas tik antrojoje stadijoje – vykdyme, kai numatytos ir paskirstytos pareigos.

Menotyra bijo dizaino

Kol kas nežinau menotyrininko, dirbančio dizaino srityje . Beje, „šių dizaino sričių“ – tiek daug, kad tą įvertinti ar vien aprašyti reikia ne vien gramatikos žinių ar specialybės žinojimo specifikos, bet ir intelekto. Juk toji manoji sritis reikalauja būti žmogumi keliuose asmenyse (neduok, Dieve, nepiktnaudžiauju). Ir konstruktoriumi-inžinieriumi ir grafiku-piešėju ir biurokratu-organizatoriumi. Svarbiausia – turėti įvairiapusiškų žinių, kas mano epochoje – informacinėje epochoje, yra deficitas, neįmanoma. Todėl tenka sėsti ir rašyti pasiaiškinimą ainiams.

Aprašyti tapytojo ar monumentalisto kūrybinį produktą nesunku – lengva menotyrininkui eiti pramintais takais, žanrais, jų išvažinėtais žvyrkeliais. O kas drįs į savo vietą pastatyti įvairiafunkcinį dizainą, deramai suprasti mano kūrybinę veiklą?