ViP atsiminimai: 2004–2009 m. (14)

Asmeninė nuotr.

 

Bendras kabinetas – Savivaldybės kloaka

Ten dirbančios bobelės (vieną vadinau net „gražia mergaite“) apsikuitę popieriais, garsiai telefonais šaukia ir nešvankiai keikiasi, atsisukusios aiškina sau ir aplinkiniams, ką jos sakė ir kaip ten joms atsakė. Čia pat, iš įsibėgėjimo, kai kada apsižliumbia, čia pat dažosi, ar išpuola parūkyti...

Natūralu, kad viena iš miesto apspurimo priežasčių – nebesusitvarkymas su apimtimis: gėlės – prastai, šaligatviai – prastai, gatvių danga – prastai. Miesto vaizdas toks pat, kaip tų ponių, seniai-seniai vidurinę baigusių...

Belieka apsiginti malonia vyriškio šypsena ir komplimentais. Nesusipykstant, nenusižeminant iki jų lygio. Tai labai veiksminga. Visą gyvenimą prasėdėję toje pačioje kėdėje, jos puvo, atrofavosi, bet jos – moterys! Jos tiki tais pagyrimais, visiškai nepastebėdamos besisunkiančio sarkazmo ar ironijos. Dar veiksmingiau – tylėti.

Pagal šamanų išmintį...

Turiu vieną nemalonią savybę. Nežinau, kas manyje atgrasu, kas jiems aš, tas „ble... Pūronas“, – mano išorė, mano aktyvumas, mano žinija ar visi trys kartu?..

Toji pilkoji masė, įpratusi tyliai vegetuoti dėl nuolatinės algos, palaipsniui pradeda mane ignoruoti, stumti, pasyviai ir vangiai priešintis: bežodžiu suokalbiu, tingiu sabotažu ar kreiva šypsenėle užnugaryje. Ruošiant kokią idėją ar naują pasiūlymą, tą reikia žinoti, į tai reaguoti, tam tinkamai pasiruošti. Jei idėja bus pateikta žodžiu, projektu ar piešiniu, daugumoje atvejų aplinka ją suės.

Patirtis sako: prieš darydamas kūrybinį žingsnį – nesiskelbk garsiai. Elkis pagal šamanų išmintį – einant į medžioklę – neminėk žvėries vardo, nes bus nesėkmė.

Krautuvė atidaryta

Vaikštau po „Norfą“. Renkuosi valgomas prekes. Žiopsau į makaronus, vėliau – į padažus. Mintys aiškios, skaidrios, truputį tingios bet sočios. Pažįstami šiauliečiai pagarbiai sveikinasi.

Netikėtai prie manęs prieina viena iš parduotuvės darbuotojų ir kreipiasi: „Jūs – toks garbingas, žinomas žmogus, bet pas jus krautuvė atidaryta“. Kilniai atsisuku, bandau suprasti, nes suprantu, kad supratau tik pirmąją sakinio dalį. Praėjus amžinybei, suprantu ir antrąją.

Čiumpu sagstytis klyną.

2004 vasaris.

Dvasiniai genijai Šiauliuose

Žmonija vystosi pagal nepaprastai griežtus dėsnius. Tie dėsniai, atskrieję iš aukščiau, į šią ašarų pakalnę pažeria nustatytą kiekį genijų – šekit!. Laikas nuo laiko tokie genijai pasiekia ir Šiaulius. Be jų indėlių miesto aura būtų žymiai mažiau spalvinga.

Dažniausiai tai – vyriškos lyties gražuoliai, skelbiantys dvasingas ir drąsias mintis, kurios drąsiai perspjauna primityvias religijas bei pilką ir neįdomų materializmą. Jie būna puikūs dvasios vadovai vienai ar kelioms mergaitėms, kurios neklauso mamų ir blogai mokosi proftechninėje mokykloje. Jie jas patvarko ir bliaunančias palieka mamoms.

Man likimas skyrė ypatingą misiją – kantrybę bendraujant ir išklausant tokius genijus.

Vienas jų, Arvydas, nevalgantis mėsos, nuoširdžiai norėdamas žmonijai gero, rekomendavo aplinką padaryti dar bjauresnę, kad žmonės pradėtų kreipti dėmesį į dvasines grožybes.

Kitas, remdamasis paslaptinga keltų žynių-druidų metodika, sudėjęs pravažiuojančių mašinų numerius ir, gautą sumą padalinęs į kelias dalis, atskleidė sistemą, leidžiančią nustatyti popiežiaus atvykimo datą.

Tretysis – dvilypė būtybė. Jo kūnas – Jezaus Nazariečio (liepė jo nemaišyti su Jezumi Kristumi!), o siela – trr… tre, ne, tri… trasi… trasindentinė (fu, koks sunkus žodis!), t.y. atėjusi iš ten... Jis matė kiekvieno žmogaus aurą ir nešiojo ilgus plaukus, gumyte suspaustus užpakalyje. Jis atskleidė baisią paslaptį. Paslaptį apie juodąją aurą. Priežastį, kodėl sunyko Orvydų sodyba prie Salantų.

Orvydų sodybos žūties priežastis

Kas devintajame dešimtmetyje nežinojo apie Orvydų sodybą, buvusią prie Salantų miestelio, netoli pajūrio? Tai buvo Lietuvos įžymybė, kažkuo gimininga Kryžių kalnui, nors visai kitos išraiškos.

Vilius Orvydas, vaikinas, turėjęs nepaprastai didelį dvasinį užtaisą, savo tėvų sodybą pavertė pasaulinio lygio unikumu. Tarybinės santvarkos laikais tai buvo reiškinys, netelpąs į jokius rėmus. Kartu su tėvu paminkladirbiu, susivežęs įvairių akmenų, sustūmęs krūvas žemų, tarp jų įrengė būstus, perėjas, sumišai su šimtamečių medžių išvartomis. Atsivėrė fantastinės erdvės ir aplinka.

Sodyba bei gilus savininko dvasingumas, traukte traukė gilaus dvasinio gyvenimo išsiilgusius individus, kuriems ten buvo sudarytos puikiausios sąlygos meditavimui, gilus supratimas. Netrukus toji sodyba tapo įžymi ne tik nepaprasta išore. Pasipylė lankytojai. Bene porą kartų ir mudviem Viliams teko draugiškai pasišnekučiuoti.

Apie 1996-uosius metus Vilius mirė, iškeliavo Amžinybėn… Po jo mirties sodyba pasidarė tik dykinėjančių Palangos poilsiautojų lankymosi vieta. Nebeturėdama dvasinio centro, nebeatnaujinama aplinka palaipsniui nyko, tęžo drėgname pajūrio klimate…

Jezus Nazarietis, jaunystėje buvęs paprastu Edvardu, porą mėnesių anuomet buvo gyvenęs garsiojoje sodyboje medituodamas ir dvasiškai valydamasis. Mirus savininkui, jis pabandė įminti minklę – kas buvo Orvydų sodybos šeimininko mirties priežastis? Kažkokia nuogirda pašnibždėjo – bendravardis..! Remdamasis regėjimo savitumais, jis įdentifikavo mane, kaip bendravardį su tamsia aura, kuri išsiurbė šviesią salantiečio aurą.

Beje, apie tokią mano aurą patylomis jau seniai buvo tyliai šnekama tarp Šiaulių dailininkų. O garsiai šnekėti dailininkai privengė, turbūt juodos auros bijojo. Juoda aura, tai – šėtono atributas, bet Orvidų sodybos atveju, nebuvau labai kaltas. Blogis manimi pasinaudojo tik kaip įrankiu šviesos ir tamsos kovoje. Tarsi tualetiniu popieriumi. Man tai – didelė garbė!

O gal tik eilinė gėda?!.