Naujausios
Dorovė ir kiaulės
Vladas Vertelis pasiūlė patrauklią idėją: „Leiskime bulvarinį laikraštį, Viliau“. Grūdas pateko į dirvą. Bulvarinė spauda – dorovės siaubūnas. Kaip ir miesčioniškas menas. Profesionalumo priešas. Blogo skonio propaguotojas. Kaip ir aš. Pakrikštijome: „Nelabai įdomus mūsų momentas“. Tokį keistą pavadinimą reanimavome iš prieškarinio šiaulietiško laikraščio „Momentas“, vėliau „Mūsų momentas“ ir prieš uždarant – „Įdomus mūsų momentas“. Man ir dabar atrodo, kad nei iki jo, nei po jo taip gražiai apipavidalinto laikraščio, kaip NĮMM nėra. Negėda ir turinio, nes buvo įdėta daug vidinės šilumos.
Nuotaika nukrito, kai kunigas Alfonsas Svarinskas, kovodamas prieš „parnagrapiją“, mūsiškį priskyrė nedorėliams. Supratau, kad kvaila Dora yra labai nedorovinga.
Jedinstveninkai – knygnešiai
Pirmasis parodė broliukas Eugenijus: „Žiūrėk, Viliau, ką atvežiau. Panevėžio stotyje tau nupirkau. Buvo gėda žmonių...“ – ištiesė rusišką laikraštpalaikį „Jedinstvo“ (Nr. 1, 1989 m. kovas). Žiūrėjau kaip ožys į naujus vartus. Kas per cūdai, neformalus oficiozas?
Nuo to laiko pamilau prosovietinę makulatūrą, pirkau kur papuolė, kaupiau. Jutau, kad tuojau bus retenybių retenybė. Užsiprenumeravau Pabaltijo karinės apygardos organą „Za Rodinu“. Jei iš Sąjūdžio inspiruotų leidinukų spinduliavo lietuviška Tiesa, Dora, Šviesa, tai iš prosovietinio spaudalo plūdo artima ir pažįstama „polupravda“, visiškas ideologinis pasimetimas ir baimė: „Tarybinė Tėvynė pavojuje, draugai!“ Sukaupiau beveik pilnus komplektus „Vienybė-Jedinstvo-Jednoscz“, Interdviženije Litvy“, „Vmieste i na ravnie“, ėjusio ir lietuviškai „Lygūs ir drauge“ pavadinimu, ir kt. Netruko pasirodyti šiaulietiškasis „Signal“ rusų kalba, kuris, išsigandęs savo fašistinio pavadinimo, antrajame numeryje persikrikštijo į „Naš putj“ („Mūsų kelias“), kelis savo numerius dubliavęs „vietos kalba“. Dar ir dabar meiliu žvilgsniu paglostau spėjusius susitaukuoti rinkinius. Dauguma jų, taip pat ir šiaulietiškasis „Naš putj“, buvo spausdinti užsienyje ir karinėmis mašinomis nelegaliai įvežti į Lietuvą.
– Vėl grįžo knygnešių laikai tikrajai tiesai,– radau ten skundą rusų kalba. Lietuviškai – knygnešys. Rusiškas „kniganosiec“ primena raganosį su ausine kepure ir „kierzais“.
Platinau jedinstveninkų laikraštį
1990 05 26 Šiaulių kultūros bendrija organizavo aukcioną, skirtą Blokados fondui. Miesto dailininkai sunešė į Architektų namus savo kūrinius parduoti. Ką pateikti dizaineriui? Tai ne mūsų prekė. Nunešiau keliasdešimt antiblokadinių plakatų su autoriniu parašu. Pasižiūrėjau: skystoka. Kioske nusipirkau „desėtką“ „Vmieste i na ravnie“ po 30 kap. Pavadinime rusišką „r“ pertaisiau į rusišką „g“, kad gautųsi „Vmieste i na gavnie“. Padėjau šalia karikatūrų. Išpirko po tris rublius, ir dar pritrūko...
Negerbiau tremtinio
Ruošiantis kažkuriam renginiui, nuvykau raudonan Sąjūdžio būstinės mūriukan Kapsuko (dabar Aušros alėjos) ir Vaižganto gatvių kampe. Aplink stalą sėdėjo mūsiškiai – miesto ir rajono sąjūdininkai.
Parodžiau eskizus, pareiškiau kelias kritines pastabas ruošiamam renginio scenarijui: prakalbos per ilgos – trumpinti iki 5–7 minučių, nes vėliau minia taps nedėmesinga; daininguosius grupelėmis paskleisti minioje, kad dainuotų visi... Matyt, mano profesinis pasitikėjimas nepatiko tiems organizatoriams, kurių veidai spinduliavo atgimstančios Lietuvos Dora, Šviesa ir Sąžine.
Rajonietis Vaišvila, vėliau pasižymėjęs „draskant kolūkius“, siauromis lūpomis man kažką pasakė. Aš jam padariau tokias pat lūpas ir kažką pasakiau. Jis pareiškė, kad buvo tremtyje. Aš pareiškiau, kad nebuvau, o sąžiningai dirbau čia, kad turiu trisdešimt du garbės raštus ir paklausiau, kiek turi jis?
Sąjūdininkas Algirdas Urbanavičius mus perskyrė. Vėliau ne kartą girdėjau nuolaidžiautojų išlygas neprofesionaliam sprendimui ar poelgiui, jei jo autorius buvo tremtyje. Nesutinku.
Pyktis ir pagieža – užkrečiamos ligos. Nesvarbu, juridinio ar lytinio akto metu užkrėtė. Jei nori būti tautos vedliu, išsigydyk, kad neapkrėstum sveikųjų. Esu giliai įsitikinęs, kad mūsų pagarba ir nuoširdi užuojauta tremties sugriautam gyvenimui neatleidžia buvusio tremtinio nuo pareigos ir atsakomybės prieš amžininkus.
Žemaitiški litai
Žemaitiški litai buvo visais atvejais pirmieji. Jie – pirmoji valiuta, pabuvusi apyvartoje šalia rublio, ilgoje ir apdriskusioje bolševikinio rublio istorijoje. Visų porublinių nacionalinių valiutų pirmtakas. Tai pirmieji savi pinigai, – tebūnie nelegalūs, – atgimstančioje Lietuvoje. Pirmoji tokios formos politinė proklamacija. Pirmieji pinigai žemaičių kalba tūkstantmetėje Žemaitijoje. Pirmieji pinigai, išspausdinti Šiaulių miesto spaustuvėje.
Tai buvo tikri pinigai, buvę apyvartoje ištisą dieną 1989-ųjų gruodžio antrąją vykusioje žemaitiškoje mugėje Šiaulių manieže, kuris buvo paskelbtas ne tarybine, o žemaitiška teritorija. Ties įėjimu buvo keitimo punktai. Rublis į žemaitišką litą buvo keičiamas santykiu 1:1. Tos šaunios idėjos autorius – sąjūdietis Kazimieras Alminas, žemaitis. Jos bendraautoris ir dizaineris – aš, aukštaitis.
