ViP atsiminimai: 1991–1993 m. (1)

Asmeninė nuotr.

Petro Griškevičiaus mirtis

Išvakarėse vyko LTSR dailininkų sąjungos suvažiavimas Vilniuje. Tuomet virš Lietuvos vibravo persitvarkymo, revoliucijos atmosfera ir mums bandoje buvo jauku spyriotis, būti laisvamaniais. Taigi, salėje – priešrevoliucinis šurmulys. Verčiama LDS valdyba (o gal ir ne, – dabar užmiršau), tačiau revoliucinės tendencijos plekši ošia salės plojimuose. Atmintyje įstrigo vieno iš mano kartos jaunėlių tapytojų (berods Pumpučio) kalambūrais nušlifuota kalba „Būti ar pūti?“ Pirmasis LTSR žmogus, LKP pirmasis sekretorius Griškevičius sėdėjo centre už prezidiumo stalo. Sudribęs, prakaituotas, tarsi kalnas iš mėsos... Laikas nuo laiko labai sunkiai pažvelgdavo tribūnos linkui, kur pusiau drąsiai pasisakinėjo eilinis kalbėtojas.

Iš ryto radijas pranešė – Griškevičius mirė. LKP Šiaulių m. antroji sekretorė Leokadija R., pamačiusi mane pusiau draugiškai, pusiau piktai ėmė olbyti: „Ir ko jums dailininkams trūksta? Mes jums sudarome išimtines sąlygas: „nenčiname, popiname“... Ko jūs dar nepatenkinti? Ko jums trūksta?“

Iš jos reakcijos supratau, kad pirmąjį LTSR žmogų nudaigojo Lietuvos dailininkų sąjunga, jos suvažiavimas. Širdyje jutau pasididžiavimą – štai kokie mes dailininkai galingi!

Sąjūdis – svetimas ir ne

Vilius PURONAS, buvęs Šiaulių miesto vyr. dizaineris, buvęs Šiaulių miesto Vykdomojo Komiteto Sąjūdžio grupelės narys, buvęs Šiaulių miesto tarybos 1-osios kadencijos deputatas, remtas Sąjūdžio, tebesąs dizaineris.

Sunku, pavojinga, bet įdomu aprašyti laikotarpį, kai Sąjūdis iš Lietuvos tapo „nebelietuva“, iš savo – svetimu. (Talpinu kelis simptomus, atsiminimų fragmentais besimėčiusius galvoje.)

Gimiau sąjūdininku.

Noriu pasakyti, kad esu sąjūdininkas nuo pačio pirmojo sujudėjimo gimdymo namuose, o tautinį darbą dirbau dar vystykluose. Tiesa, man ne visada sekėsi, t.y. manęs nebuvo rusai ištrėmę Sibiran, todėl, kai tenka išgirsti tokio pobūdžio kaltinimus, kaltu prisipažįstu ir kaltai skėsteliu rankomis: kaltas, ką gi padarysi... Močiutei pavyko labiau, ji žuvo Taišeto lageriuose.

Nesigėdiju TSKP. Jon įstoti patarė a.a. tėvelis Bronius Puronas, partinis, LTSR nusipelnęs mokytojas: „Būtinai stok, Viliau, neleisk, kad partinis ruskis mums komanduotų. Viena šnekėk, bet darbą daryk, būk lyderis. Esame maža tauta, kitaip neišsilaikysime“ . (iliustr: a1)

Nesigėdiju savo veiklos ir savo biografijos.

Brežnevinės stagnacijos laikais, remiamas tarybinių funkcionierių šiauliečių, puikiai melžiau socialistinę karvutę Šiaulių šlovei ir miestiečių labui. Kartu su kitais partiniais balsavau už TSRS griūties pradžią, kai nuo TSKP skėlėme LKP. Padėjau partinį bilietą tik tuomet, kai Lietuvai nebereikėjo LKP, nes pati Lietuva tapo Sąjūdžiu. Kai Sąjūdis tapo nebelietuva, tapau LR piliečiu, t.y. niekuo netapau. Buvau XX a. antros pusės Lietuvos maža maža dalelytė, ja ir esu. Ko dar?

Ne vienerius metus rinkau spausdintą medžiagą, partiniu bilietu ir VK pažymėjimu prisidengęs slapta domėjausi lietuvybe tam, kad atsiradus galimybei paskelbčiau 27 dalių tęstinį straipsnį apie Lietuvos heraldiką („Raudonoji vėliava“,1989 06 10 – 09 23). (iliustr: a2)Kas mane vertė tai daryti tuomet, kai Vytis buvo politinis nusikaltimas, o mano vadovai Brežnevą gerbė?

Tu, Tėvyne, kuri buvai gyva ir LTSR būsenoje, ir atgimstanti Sąjūdžiu.

Plūstelėjo neformalioji spauda

Tai buvo naujas reiškinys, neįprastas. „Sąjūdžio žinių“ pirmasis numeris, egzotiška ir drąsi vertybė, mane pasiekė šviestas peršviestas, daug vietų pieštuku taisytas. Atsišvietėme mudu su Petru Labanausku, Vykdomojo Komiteto bendrojo skyriaus vedėju. Jo žinioje tuomet buvo dauginimo aparatas. Vėliau pasirodė daugybė kitokių prosąjūdietiškų laikraštukų, kaip atsvara tarybiniams oficiozams „Tiesai“ ir „Komjaunimo tiesai“, rajoniniams laikraščiams. Žmonės juos godžiai pirko. Girdėjau nuogirdas, kad kai kas iš to visai gražų kapitaliuką susikalė.

Pasirodė šiaulietiškieji

1989–1993 m. laikotarpyje suskaičiavau apie 35 laikraštinio pobūdžio spaudinius. Tų, kurie man pakliūdavo, nebepaleisdavau, rinkau. Toji gausa vėliau įpareigojo mane pratęsti Šiaulių laikraštijos statistiką („Šiaulių naujienose“ „Kaip pilypai iš kanapių“, 1995 05 06). Tai buvo tarsi tęsinys ankstesniajam straipsniui „Šiaulių laikraštijos istorija“, kuris buvo patalpintas 1000-ajame miesto laikraščio senuoju „Raudonosios vėliavos“ pavadinimu 1988 01 07 dienos numeryje.

Antanai karaliais nebūna

Pirmasis viešesnis Sąjūdžio inteligentijos sambūris buvo organizuotas 1988 m. rugsėjo pradžioje Bijotės poilsiavietėje, kuri gimė Šiaulių „Ventos“ baldų susivienijimo ilgalaikio direktoriaus Liudviko Stankaus iniciatyva.

Oficialiai ji vadinosi Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo grupės aktyvo kūrybine stovykla „Persitvarkymas: kultūros situacija“. Tai buvo kažkas nauja, pakilu. Pamenu pasisakant vilniečius R. Ozolą ir profesorių J. Minkevičių, mūsiškį inžinierių Joną Keldušį, V.Vingrą, save, kitus. Buvo kalbama apie atgimimą, apie lietuvybę, apie dusinančią brežnevinę stagnaciją. Buvo Trispalvė.

Scenoje pasirodė Šiaulių dramos teatro aktoriai, kurių veidai rodė, kad jie dirba baisiai lietuvišką Tėvynės mylėjimo darbą. Kilniais balsais vertė tarybinę valdžią, nekompetentingą ir netikusią, šokančią pagal partinę dūdelę. Artistams-kritikams trūko abėcėlinių ekonominių žinių, todėl jų pasirodymai atrodė lėkštoki. Tai buvo pirmas viešas renginys. Prisvilusio blyno kulinarams publika darė nuolaidas: juk bendražygiai. Pamačiau ir savo parodiją, mat, jų supratimu, buvau stagnacinio aparato sraigtelis, todėl, žinoma, reakcionierius. Šiaulių dramos teatro aktorius, Lietuvos TSR teatro veikėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Antanas Venckus scenoje rodė mano jefreitoriškus judesius ir šūkavo: „Mes – provincija ir nėra ko gėdytis!“

Publika nesijuokė, o aš įširdau. Esu juk dėkingas personažas, mane lengva parodijuoti taip, kad publika kristų iš koto. Vėliau atlyžau, nes supratau: Venckui per sunku. Viliumi ar karaliumi reikia gimti, o antanams aristokratais būti neskirta. Stanislavskio sistemą, kuri galėjo padėti vaidinti, teatralai, kaip rusišką, paskubėjo išmesti į istorijos šiukšlyną. (iliustr: a3)

Autorystė – ne mano

Architektas Virgilijus Kačinskas 1988 m. rugsėjo pabaigoje sustabdė mane skverelyje prie fontano. Miesto Sąjūdžio taryba jį buvo įpareigojusi leisti laikraštuką „Krivūlė“, (neradau viršelio, gal tu turi?) reikia įdomios medžiagos apie genocidą, pokario žiaurumus Šiauliuose. Pakvietė bendradarbiauti rengiant vinjetę. Pirmajam numeriui atnešiau medžiagos apie nužudytųjų laidojimo industriją pokaryje, Ginkūnų laisvamanių kapinėse, antrajam – apie prieškario ir pokario trėmimus, trečiajam – apie 1947 metų lavonduobes Aleksandrijos žemėje.

Po straipsniais pasirašiau savo pavarde. Patarėjai patarinėjo prisidengti slapyvardžiu. Atsisakiau. Juk ne aš buvau tų duobių autorius, todėl nemačiau reikalo bijoti. Tai buvo kitų žmonių kūriniai.

Sąjūdžio grupelė Vykdomajame

Šiauliuose antagonistinės dvivaldystės nesijautė. Tiesa, buvo savotiškas pasimetimas valdymo prioritetuose, tačiau tos netvarkos, kuri lydi bet kokią revoliuciją, mieste nebuvo. Miesto ūkis tvarkėsi.

Kai 1988-ųjų pabaigoje Sąjūdžio miesto taryba pasiūlė įkurti grupelę miesto Vykdomajame Komitete, mums atrodė normalu, nieko didvyriško. Juk tokia ar kitokia atstovavimo forma tuose rūmuose – natūralus tiltas tarp opozicijų. Tuometiniai miesto vadovai: pirmininkas A. Morkūnas, pavaduotojas Z. Sabalys netiesiogiai rėmė tautos Atgimimą, kiti vadovai buvo geri savo reikalų žinovai, bet garsintis oficialiais Sąjūdžio nariais negalėjo. Sąjūdis – tai oficiali opozicija tuometinei valdžiai. Kaip susidvejinti sėdint valdininko kėdėje?

Mums gi, vidutinio kalibro tarnautojams, tai nebuvo sudėtinga. Užsirašėme septyniese: aš – miesto vyriausiasis dizaineris, bendrojo skyriaus vedėjas Petras Labanauskas, VK pirmininko padėjėja Nijolė Galinienė, administracinės komisijos atsakingoji sekretorė Birutė Žymantienė, švietimo skyriaus darbuotoja Virginija Žlabienė, Aldona Ramanauskienė iš Civilinės metrikacijos skyriaus ir Julė Striaukienė iš bendrojo skyriaus. Tiesa, pastaroji kitą dieną paskambino ir paprašė išbraukti. Išbraukiau. Likome šešiese. (iliustr: a4)

Po kurio laiko, gal praėjus kokioms trims savaitėms, mane pasiekė gandai, kad LKP Šiaulių miesto komiteto pirmojo sekretoriaus Vaclovo Volkovo nurodymu mus numatyta išmesti iš darbo, nes „kitose organizacijose būti sąjūdininkais galima, gi Vykdomajame Komitete – ne“. Instinktu nejutau grėsmės, plepalai. Panašu į centralizuotą komandą gautą iš Vilniaus, kurią vykdyti vietos vadovams nebuvo nei noro, nei suinteresuotumo. Be to, labai greitai kito situacija.

Apie 1990 m.