Pradėti, bet nebaigti prisiminimai (5)

Asmeninė nuotr.
Sąjunginiai seminarai. Atrodo, kad kasmet ar kartą per trejus metus (užmiršau), visos Sovietijos vyr. dailininkus komandiruodavo į Maskvą, į Visasąjunginį seminarą, kur klausydavomės paskaitų, egzortų ir kitokių nuobodžių valdiškų paskaitų. Paprastai važiuodavome penkių didžiųjų Lietuvos miestų vyriausieji. Menu didelę auditorinę salę, pilną visų Sovietijos miestų vyriausiųjų dailininkų. Teko ir man skaityti paskaitą apie Šiaulius, pėsčiųjų bulvaro rekonstrukciją. Kadangi buvau atsivežęs skaidrių, paskaita vyko labai lengvai – komentavau paveiksliukus, viena ausimi klausydamasis prietemoje šnarančios salės, protingai atsakinėjau į kolegų pavydžius klausimus, – iš kur jiems tokių vadovų gauti?

Buvome Pribaltika, Sovietijos elitas. Savaime susiformavo mūsiškių grupelė iš lietuvių, latvių ir estukų. Vilniaus vyr. dailininkas Reimeris turėjo ypatingai gerus ryšius LTSR atstovybėje Vorovskio gatvėje, turėjo pažįstamą „bufetavą“, dariusią labai gerą kavą atstovybės pusrūsio bufete, todėl visas Pabaltijo miestų vyr. dailininkų rinkinys ten ir praleisdavo seminaro vakarus. Išdažydavome tuomet madingos „Dainavos“ butelį, latviukai išsitraukdavo savo „Rygos balzamo“ prie kavos... Sužinodavome paskutinius anekdotus, šį bei tą naujo ir naudingo.

Prie mūsų kelis kartus bandė prisigretinti ir ruseliai iš gilumos miestų, bet ilgai netverdavo – prisigerdavo degtinės, todėl mes juos, perdavę blaivesnių globai, išstumdavome pro duris į taksi. Nacionalinių respublikų atstovai buvo kiek blaivesni, todėl kaimynai likdavo ilgiau – ir Minsko vyriausiasis, ir Gardino kolega, akiniuotas Dodikas.

„Kraujas iš...“ Buvome susimetę į mūsų „miegamąjį bufetą“ LTSR atstovybėje. Kažkokiu būdu mūsų grupelėje atsirado pietinės respublikos vyr. dailininkas, rusas iš Dušambės ar Taškento. Bandė paimti iniciatyvą į savo rankas. Rusų papročiu per prievartą pripylė kiekvienam po degtinės stikliuką ir pakėlė tostą: „Išgerkime už tą tautų draugystę, kuri mus čia visus suvedė. Už tai, kad ją mūsų tėvai sutvirtino krauju...“ Tostą nutraukė Algis Reimeris, tuometinis Vilniaus vyr. dailininkas, jau paėmęs ant drąsos: „...už kokį kraują?.., už menstruacijas, blet! Man nusišikt ant tokio kraujo! Seniai man šūdu smirda tie tostai ir tie „tėvai“!..“. Visi sustabarėjome.

Toks pareiškimas viešoje vietoje buvo drąsiau kaip drąsu. Neabejojau, kad už Vilniaus kolegos nugaros buvo stipri atrama, jei galėjo pasakyti viešai tą, ką dviejų–trijų žmonių bendrijoje šnekėdavome kasdien. Latviukai išsižiojo, aš susičiaupiau. Talino vyriausiasis reagavo ramiai: „Algi, tu jau išgėrei savo dozę, tau daugiau gerti nereikia.“ Po to ramiai kreipėsi į Vidurinės Azijos kolegą: „Pas mus nepriimta girdyti žmonių“. Pasijutęs kaltu ruskelis susirinko škurlius ir dingo.

Labai artimai susidraugavau su latviukais. Kadangi į Šiaulius buvo patogiau grįžti Rygos traukiniu, tai mes, Rygos, Liepojos, Jelgavos ir Šiaulių vyriausieji, visą parą dundėdavome link tėvynių tame pačiame kupe. Rygietis Guntis Stirna, apsiskaitęs ir komunikabilus vaikinas, buvo dar dziudo žinovas, nors jaunas, bet buvo matęs pasaulio. Liepojietis, aukštas lieknas vaikinas, mokėdavo daug ir labai sąmojingų anekdotų, jo anekdotus gerai prisimenu, reikalui esant, panaudoju ir dabar. Taigi kelionė traukiniu pralėkdavo naudingai. Ir vėliau, atvažiavęs į bet kurį miestą, visuomet apturėdavau širdingą ir draugišką viešnagę pačiame aukščiausiame bičiulystės lygmenyje.

Jautėsi kaip svečiuose. Su Latvijos miestų vyriausiaisiais tapome visai neblogi draugai. Kartą suskambėjo skambutis. Skambino Rygos miesto vyr. dailininkas Guntis Stirna. Pokalbyje jis sužinojo, kad manoji šeima yra Palangoje, butas tuščias, vasara. Ta proga Guntis nutarė padaryti pas mane draugišką vizitą su Katrin, savo sužadėtine.

Atvykėliams aprodžiau Šiaulių miestą, vakare išsikepėme vištą. Guntis paaiškino, kad Katrin – labai populiarus vardas. Vakaruose beveik kiekviename tualete kabo tuo vardu pavadintas nuplėšiamas popierius (toji įranga jau atėjo ir pas mus). Patalpinau juos svetainėje, šalia pianino, ant sudedamos dvigulės „Jotulės“, pats nuėjęs miegoti į savo kambarėlį. Prieš tai išsiplepėjome iki valiai.

Ryte, kai saulutė buvo pakilusi, tyliai nuslinkau į virtuvę. Išviriau kavos ir iškilmingai su padėklu įėjau pas juos: „Kava į lovą!“, norėdamas pasirodyti, kad pas mane servisas aukščiausio lygio. Katrin, dar neįpratusi prie mūsų su Gunčiu familiarumo, pasijuto moterimi, turinčia pareigos jausmą: „Ačiū, ačiū! Kam to reikėjo? Aš pati galėjau jums išvirti. Juk čia jaučiamės kaip savo namuose...”.

„Nors kartą pasijuskite svečiuose!“. Su šia fraze bei visu padėklu įropojau į jų mygį ir ten visi trys kvatodamiesi gėrėme kavą, auklėdami Katrin: „Va, dabar visi jaučiamės kaip svečiuose. Visą gyvenimą namuose virsi, Katrin, todėl bent dabar pabūk sužadėtine. Bravo ,Vilius!“

1987 m.