Naujausios
Kalbantis baldas
Anksčiau ar vėliau lojalus Vykdomojo komiteto darbuotojas savo vadovams tampa kalbančiu baldu. Nepavojingu, diskretišku, besišypsančiu, amžinai lojaliu, savu. Tokiu netrukau tapti ir aš. Reikia suvenyrų – „Kur Vilius?“. Reikia papuošti albumą – „Kur Vilius?“ Reikia Vykdomojo komiteto pirmininko kabinete gražiai išdėstyti suvenyrus – „Kur Vilius?“
Taigi, stoviu priešais sekciją pirmininko kabinete, perkilnoju vazas ir albumus iš vienos lentynos į kitą, o VK pirmininkas Kęstutis Zaleckas su bičiule Leokadija Riškute, atstovaujančia KP miesto komiteto ideologiją, dviese ruošia ataskaitą Vilniui apie tautinę gyventojų sudėtį Šiauliuose.
Kadangi esu baldas, jie manęs nemato ir garsiai svarsto slaptą problemą – Šiauliuose kitataučių labai mažai, kokie 15 proc., o turi būti minimum 20 proc., nes kitaip atsiųs apgyvendinti rusų. Svarstomi keli varijantai. Pasiūlymas – gyventojais užskaityti kariškius, tiksliau jų šeimas gyvenančias Zokniuose, va ir turėsime procentą. O gal padidinkime čigonų skaičių – vis koks procentas prisidės.
Netikėtai įsiterpiu į kalbą, tai man skaudi tema: „Užrašykite ir mane karaimu arba totoriu, kad tų ruskelių būtų mažiau...“. Abi miesto galvos išsižiojo ir atsisuko į mane – baldas prakalbo! „Šita-a-e-e-e, Viliau, e-e-e-e... Jei sutvarkei, gali eiti. Ir tylėk, ką girdėjai...“
Tylėjau, kiek galėjau. Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, pagarsinu, kad ir tuomet Lietuvos kabinetuose sprendėsi tautinė politika ne pagal instrukcijas iš Maskvos. (ar Briuselio – 2021 m.)
Dėmesys jaunai specialistei
Į kabinetą užėjo Gražina A. kalkėtu chalatu. Ji Vykdomojo komiteto foje, esančioje prie salės, tuomet darė freską. Abu linksmai tujinamės. Pareiškęs, kad mano pareiga ją prižiūrėti ir auklėti, pasisodinu ant kelių. Toji, patogiai įsitaisiusi, varto kažkokią knygiūkštę, aš kažką postrigauju. Atsidaro kabineto durys su rusiškai fraze: „... o čia – miesto vyriausiojo dailininko kabinetas!“. Už jų – visa latvių ekskursija iš Jelgavos, vedžiojama VK pirmininko pavaduotojo K. Beržanskio. Pamatę neįprastą sceną, latviai išsižioja. Mudu su Gražina, nė kiek nesutrikę, imame juoktis – tai bent!
Netrukus visa ekskursija kvatojasi: „Štai kaip Šiaulių miesto vyr. dailininkas atlieka individualų darbą su jaunais specialistais! Patirtį parsivešime namo.“ Patenkintas Beržanskis uždaro duris.
Gražina stovi ant pastolių, nusitinkavusi sienos plotelį ir, kol tinkas nenudžiuvo, rūpestingai piešia freskos pabaigą – iš obuolio išlindusią kirmėlytę ir savo pavardę. Aš su kostiumu ir su nuomone stoviu apačioje. Aiškinu, kaip reikia rašyti: kad freskos autorius yra „V taškas Puronas“, nes aš, gi, esu vyr. dailininkas, t. y. baisi tobulybė, o ji – tik išpildytoja. Gražina, apsimetus šlanga, linksmai žvygčioja, rypuoja, kad autorė – jinai, va, net kirmėlytę sau išpiešė…
Paskui, pagauta įkvėpimo, sienai garsiai aiškina, ką su manimi darys, kur skųsis, kas man už tai bus ir ką man padarys už tai, už ko mane pakabins ir taip toliau... Į salę, perskirtą nešvaria polietileno plėvele, įeina partinių veikėjų delegacija, vedama VK pirmininko K. Zalecko. Aš Gražiną tildau, šnypščiu, tu, girdi, tyliau, cit, blet, o ji, galvodama, kad aš tęsiu žaidimą, palubėje rypuoja dar garsiau ir vaizdingiau, pridėdama vieną kitą beveik necenzūrinį žodelioką. Partiniai veikėjai išsižioję spokso tol, kol situaciją išsprendžia Kęstutis Zaleckas, garsiai įsiterpęs: ”O čia mūsų du dailininkai veda kūrybinę diskusiją…”
Kodėl Vytis?
Sūnelis gimė per patį brežnevinės stagnacijos piką. Tuomet kiekvienas šūdniekis turėjo būti derinamas. Lietuvybė, kaip ir bet koks tautiškumas, buvo neaprašyta bet įrašyta kaip antitarybiškumo forma. Vytis – buržuazinės Lietuvos herbas. Nors teoriškai toks žodis nebuvo uždraustas, mes lietuviai savo naujagimių neskubėdavome vardinti. Per drąsu, dar bus nemalonumų.
Mudu abudu – Virginija ir Vilius, norėjome, kad tolesnė visa Puronų generacija turėtų vardus prasidedančius raide V. Sūnelį nutarėme pavadinti Vyčiu. Asilams aiškinausi: „Čia Vytauto sutrumpinta forma, o kad sutampa su anuo herbu – kaltas miesto komunistų partijos komitetas: ideologinio skyriaus vedėjas Albertas Vaidila tuomet buvo iškeltas į Vilnių, o Rimvydas Ž. tuomet dar nedirbo. Nebuvo su kuo suderinti...“ Beje, atsarginis vardas, kurį turėjome paruošę prieš krikštynas, kuriuo dar lopšyje vadinome, buvo Vykintas. Bet.., paskutinėmis minutėmis tautiškumas nusvėrė šiaulietiškumą.
Mano politinę drąsą pastebėjo naujokų šaukimo komisija apie 2006-uosius. Pirmininkas savivaldybės koridoriuje paklausė – iš kur pas tave tuomet buvo tiek drąsos? Paaiškinau: „Drąsa – laimėjimo pagrindas!“ – tai pareiškė pulkininkas Vladas Skorupskis, 1920 m. sumušęs lenkus prie Giedraičių“.
