Naujausios
Prasčiokas patricijus
Kiekvienas naujas žmogus Šiaulių kūrybinėje padangėje – brangakmenis. Atvažiavo Gražina Šimoliūnienė, baigusi Vilniaus dailės institutą, iš ten, iš kur ir aš. Valio! Naujas dizaineris!
Nuėjome su ja ir jos vyru Virgiu Šimoliūnu, baigusiu ŠPI, į „Švediją“ kavos. Atsistojome prie aukšto staliuko. Gražina išsitraukė butelį šampano. Aš nubėgau stiklinių. Gražina pripylė, šampanas suburbuliavo. Kadangi buvo šilta, pagalvojau, kad paseksiu romėnų pavyzdžiu: mat tik plebėjai geria gryną vyną, o patricijai – skiedžia vandeniu. Nuėjau prie krano ir į šampaną prisipyliau vandens. Kai tą patį pasiūliau Gražinai, toji jau stovėjo išpūtusi akis: kas geria šampaną su vandeniu!? Tokio poelgio iš tokio gerbtino autoriteto nesitikėjo, – vaje, turbūt prasčiokas? Tuo labiau, kad tas vanduo irgi buvo iš krano...
Iki savo gyvenimo pabaigos Gražina Šimoliūnienė neatleido man už tokį frivolišką poelgį su tauriuoju gėrimu. Gal vėliau, kai tapsiu seniu, Gražina atleis man – anuometiniam patricijui iš vykdomojo, nes tik gyvenimas viską sustato į vietą.
Vedybos po skyrybų
Skyrybas su Angelėliu, taip aplinka vadino mano pirmąją gyvenimo draugę, jau lyg ir galėčiau raštu aprašyti, kadangi laikas – geriausias dvasinių ligų gydytojas, bet dienoraščiui nerašysiu – neleidžia etika, estetika ir kompetencija.
Menu tolesnius vėjus, nes po to, kai išsiskyriau su Angelėliu, pragyvenau porą metų, vienišas, kaip gitara. Gyvenau bendrabutyje Komunarų g. 100. Nors iš moteriškosios pusės gaudavau pasiūlymų, žvilgsnių ir dūsavimų, ypatingų meilės nuotykių neturėjau, tiksliau sakant – nenorėjau.
„Pasižiūrėk į Virgutę. Ji iš vidaus šiluma spinduliuoja. Tau turėtų būti gera su ja...“ – kartą patarė Vacelis Zigmantas, grafikas. Po tokių žodžių jis patapo mūsų neformaliu piršliu, bet iki savo gyvenimo pabaigos to nesužinojo.
Bažnytinis dokumentas
Vestuves, tiksliau sutuoktuves organizavo Virgutės tėvelis, vargoninkas: „Tik šunys tuokiasi be šliūbo.“ Anuomet šliūbas buvo painus dalykas. Tiek Šiauliuose, tiek Panevėžyje ar Radviliškyje, kur mane visi pažino, tuoktuvės bažnyčioje būtų buvę mano karjeros pradžios pabaiga, ar kiti nemalonumai: juk buvau partinis.
Susitarėme, kad civilinę moterystę atliksime Šiaulių santuokų rūmuose, o religinę – Kapsuke. Ten klebonavo Virgutės tėvelio gerai pažįstamas klebonas. Tėvelis pasamdė savo gerą kaimyną, kad su savo „žiguliuku“ mudu nuvežtų į kitą Lietuvos dalį. Už kelionę sumokėjo. Sutuoktuvės vyko tuščioje bažnyčioje, atrodo, prie šoninio dešinio altoriaus.
Po sutuoktuvių klebonas man įteikė ketvirčio mašinraščio formato, ant plono permatomo rūkomojo popieriaus mašinėle atspausdintą sutuoktuvių pažymėjimą. Jis – ideologiškai slaptas, slėptinas dokumentas.
1977 sausis.
Savi tarp savų
Prieš politines šventes (prieš didįjį Spalį arba Gegužės pirmąją), man, vyr. dailininkui, miesto KP komitete reikėdavo derinti miesto fasadų ir eisenų papuošimo projektus, kuriuos sunešdavo įmonių ir įstaigų dailininkai-apipavidalintojai. Tokia tvarka buvo visoje Tarybų Lietuvoje. Derindavome dviese: meninį ir ūkinį dekoro aspektą aš – miesto vykdomosios valdžios atstovas, o ideologinį – KP komiteto ideologinio skyriaus darbuotojas, dažniausiai Romas Ž., jis tuomet ten dirbo...
Taip susiklostė, kad ir tas ideologinis renginys, ne be mano pagalbos, pradėjo riedėti visai linksmais bėgiais. Kadangi mudu su Romu sėdėdavome už plataus prezidiumo stalo, o dailininkai – salėje, aš, salei pritariant, visada pasikviesdavau iš salės gražiausią dailininkę, pvz., Dalytę ar Audrutę, kuriai duodavau savo antspaudą ir pasisodindavau viduryje. Ta atsisėsdavo gražiai besimaivydama.
Projektus nešdavo po vieną. Aš protingai pasižiūrėdavau ir garsiai perduodavau Romui, kad jis nustatytų ideologinį lygį. Tas, nustatęs, kad šūkiai nėra antitarybiniai, o rusų kalbos ir raudonos spalvos yra užtektinai, duodavo Audrutei. Toji uždėdavo antspaudą, aš pasirašydavau. Vykdavo linksmas, visai neblogas balaganėlis savoje chebroje.
Dailininkus – į tribūną!
Partijos komitete pareiškiau, kad mūsų dailininkų-apipavidalintojų meninį lygį bus galima pakelti tik vienu būdu – jie privalo per šventinę eiseną stovėti tribūnoje, kad aš galėčiau pakomentuoti jų rezultatus. Tuo pat metu, akivaizdu, jie galės mokytis vieni iš kitų. Leokadijai Riškutei, Šiaulių m. LKP komiteto ideologijos skyriaus vedėjai pritariant, visos miesto gamyklos savo dailininkus nusiųsdavo į šventinę tribūną.
Tokiu būdu Šiaulių aikštėje susiformavo tradicija. Centre, Pergalės paminklo tribūnoje stovėdavo miesto vadovai, dešinėje – nusipelnę miesto žmonės, socialistinio darbo didvyriai, revoliucinių kovų dalyviai su medaliais ir pan., gi visą dešinę užimdavome mes, bene trisdešimt dailininkų-apipavidalintojų. Dūdos triūbuodavo, mokyklos žygiuodavo, gamyklų direktoriai skrybėlėmis mosikuodavo, įmonių kolektyvai taikydavo žingsnį, kad mes, gamyklų dailininkai, būtume pagerbti.
O juk buvome pati žemiausioji grandis įstaigose, šiukšlinų kambarėlių, užkaborių darbininkai. Neabejoju, kad tokios pagarbos nei viename mieste dailininkams-apipavidalintojams nebuvo skiriama, ne tik Lietuvos TSR, bet ir visoje mūsų plačiojoje TSRS.
Visi įpratome, atrodė, kad tai natūralu. O man – dvigubai malonu, kad pasipūtęs galiu priiminėti paradus savos armijos priešakyje.
