Naujausios
Per šventes miestas visuomet sublizga...
Tuomet, kai apima pesimizmas, vėl sėdu rašyti.
Galvoje – buka neviltis, nors ši diena, tiesą sakant, praėjo gerai: ir Šumskienė, mano tiesioginė viršininkė (miesto vyr. architektė) buvo lipšni (che!) ir į kailį negavau. Iš pradžių ryte, tarsi skaudėjo galvą, bet vėliau, įsidienojus, perstojo. Oras vaiskus, sausas, rudeninis, saulėtas. Spalio šventė čia pat, todėl mano žmonės (t. y. miesto įmonių dailininkai-apipavidalintojai) pluša, man tereikia diriguoti...
Per visą savo darbo laiką, švenčių papuošimuose įvedžiau šiokią tokią sistemą. Projektuoju pats – tai patogiausia: žinau matmenis, laukiamą estetinį efektą, gamybos sistemą bei potenciją. Projektavimas prasideda nuo „išeities elementų“ ieškojimo, t.y. nuo šventinės emblemos kūrimo. Ji būtinai turi būti dvejopa: dekoratyvinė ir nešti politinį krūvį.
Šios šventės emblema – „66“. Tai „dekoratyvinis elementas“, kuris neša šventės informaciją. Šalia esanti žvaigždutė neša „politinę potenciją“. Dar – šventės spalvinė struktūra. Šiandien ji vyšniniai raudona – rausva, jos papildas – balta achromatinė spalva, kuria atliktas dar vienas emblemos elementas – įkomponuotas dvikalbis užrašas dekoratyviu šriftu, kad miesto Partijos komitetas neprisikabintų. Taigi, man ramu, nes šventinės emblemos struktūra taip pat neša savyje „politinę potenciją“.
Elementai visi, taigi, pirmyn!..
Emblemas jau išdalinau miesto įmonių apipavidalintojams, kurie pradės šventiškai papuošti fasadus bei gatves. „Titnagas“ atspausdino pakankamą tiražą šventinių plakatų, kad jais apklijuočiau afišų stulpus bei valdiškus langus mokyklose, ligoninėse, kitur. Tokio proceso kiti miestai neturi, todėl mums šiauliečiams pavydi.
Dar viena nematoma tradicija, kurią pagimdžiau savo laiku – tai audeklų dažymas norima spalva. Jeigu projektas laiku atiduodamas – tolesni kryžiaus keliai man nebežinomi. Viską tvarko darbų vykdytojai: laksto po dažyklas, atneša pavyzdėlį suderinti, vėliavėles virš gatvių sukabina....
Dar ne viskas, o Pergalės aikštė?! Jau kokie šešeri metai sukako, kaip miesto centro šventiniame puošime naudoju tūrinius elementus, aptraukiamus audeklu. Koks bebūtų apšvietimas, šviesos-šešėlio žaismas sukilnina valdiškas raudonas arba baltas audeklo plokštumas. Ta struktūra, kažkuria prasme firminė, irgi sava, šiaulietiška. Ją sukūriau Šiauliuose, nesidairęs į Vilnių, ir dabar kiekvienoje šventėje ji atsikartoja. Beje, dėl terminologijos: pailgi erdviniai reljefai vadinami „grabais“, o kvadratiniai – „papais“. Taip manuosius elementus pakrikštijo prie fasadų juos bekalinėjantys darbininkai.
Ir vis tiktai.., labai suplyšęs „mano ūkis“! Pergalės aikštę puošiant, pasimatė mėgėjiškai parašytas šriftas (jį, tiesa, liepiau perrašyti – perrašys, tačiau...) Kreivai „tep-lep“ sukalti skydai, pano atlikti nesilaikant proporcijų, ne preciziškai... Ir tai – viena geriausiųjų (jei ne geriausiai) funkcionuojančių mano grandžių!
Ši sistema šlubuoja iš pagrindų: miesto Komunaliniame ūkyje nėra gerų dailininkų-apipavidalintojų. Miesto šventinis vaizdas kuriamas atsitiktinių perėjūnų rankomis. Abu baigę aukštąjį mokslą Šiauliuose (che!): vienas – piešimo braižybos specialybę, kitas – pradinių klasių auklėtojas. Ko iš tokių pareikalauti? Išvyčiau, o kas jų vietoje dirbs?
Komunalinis ūkis dailininkams patalpų neturi ir jų nesteigia. Kai buvo svarstoma Kelių eksploatacijos valdybos pastato plano rekonstrukcija, paklausiau dėl Dailės dirbtuvių – nusišaipė, kad jos gal ir bus apie 2000 metus, gal apie 1990 metus, bet.., bet kaip geram specialistui reiks eiti dirbti į tą patį kambarėlį, kuriame (pagal visas darbo ir profsąjungos taisykles) darbininkai persirengia ir valgo buterbrodus, atsineštus iš namų?
Sunku žodžiais išdėstyti tą netvarką, kurioje kasdien sukuosi. Kiek metų dar bus jojama manuoju „nuostabiu išradingumu“ ateityje? Kartoju – ši mano verksminga grandis, miesto apipavidalinimo dalis, iš šalies atrodo, kaip viena iš geriausiai organizuotų miesto apipavidalinimo sistemų, nors visi didieji Lietuvos miestai turi savo apipavidalinimo meninius ūkius prie Komunalinių ūkių, tik mes – ne. Kaip išaiškinti savo tiesioginiams viršininkams, nuo kurių priklauso viskas mieste, manąją problemą?
Juk per šventes miestas visuomet sublizga?..
1984 10 27
