Naujausios
– Kaip BMX sportas atkeliavo į Šiaulius ir į Lietuvą?
– Latvijos dviračių sporto treneris Janis Silinš, kuris pradėjo kultivuoti šią sporto šaką 1989 metais, norėjo, kad ji atsirastų ir Lietuvoje. Atvažiavo į Šiaulius pristatyti jos, taip ir užsikabinom. Beržynėlyje pasistatėm trasą ir 1991 metais surengėme pirmąjį Lietuvos BMX čempionatą. Dalyvių buvo ne per daugiausia, bet tai buvo šventė.
Būtų puiku šiais metais rudeniop surengti varžybas, skirtas šiam jubiliejui paminėti, ir į jas pakviesti sportininkus iš kaimyninių šalių. Kiek žinau, šią idėją žadėjo palaikyti Šiaulių miesto sporto skyrius ir sporto centras „Dubysa“. Būtų galima surengti ir parodą, nes yra nemažai nuotraukų, įvairaus inventoriaus, apdovanojimų, prizų.
Manau, tai būtų stimulas naujiems sportininkams siekti aukštų rezultatų. Juk šioje trasoje sportavo pasaulio, Europos, Universiados čempionė, Olimpinių žaidynių Londone 13 vietos laimėtoja Vilma Rimšaitė, Europos jaunučių čempionas Gabrielius Pabijanskas ir daug kitų sportininkų.
– Kaip gyvuoja BMX sportas šiandien?
– Problemų buvo ir yra, jos jaudina, nors jau ketveri metai, kai esu pensijoje. Per tuos metus BMX situacija Šiauliuose nepagerėjo. Gaila, kad mūsų miesto sportininkai dabar negali pasigirti pasiekimais Europos ir pasaulio čempionatuose. Išvada viena – reikia kažką kardinaliai keisti, jei norime eiti į priekį.
Štai užpernai vykusiame Europos BMX čempionate Valmieroje dalyvavo 19 sportininkų iš Lietuvos, tarp jų – 11 iš Šiaulių, bet nė vienam nepavyko patekti į finalą. Tuo tarpu estai, kurie BMX sportą pradėjo kultivuoti vos prieš 8 metus, iš 23 dalyvių turėjo penkis sportininkus finale ir iškovojo vieną trečiąją vietą.
Liūdna dar ir dėl to, kad šiose varžybose nedalyvavo niekas nei iš „Dubysos“, nei iš Sporto skyriaus vadovų. Nesutiksi jų ir mieste vykstančiose BMX varžybose.
Keista ir gaila, kad Šiauliuose yra žmonių, kurie nežino, kur yra BMX trasa, vadinasi, nėra reklamos, į BMX sportą žiūrima nerimtai.
Labai nustebau, kad negalima automobiliu privažiuoti prie BMX trasos, neva tai – pėsčiųjų takas. Niekam nesvarbu, kad mažiesiems BMX sportininkams su dviračiais, šalmais, apsaugomis ir kitu inventoriumi nuo ir iki automobilių stovėjimo aikštelės tenka eiti 400 metrų.
Ne kartą per varžybas dalyvių tėvų buvo pareikalauta patraukti automobilius iš trasos prieigų. Dėl to nemažai tėvų iš Latvijos neveža savo vaikų į varžybas Šiauliuose, nes pertraukų metu vaikams reikia toli eiti iki savo automobilio norint atsigerti, pavalgyti ir pailsėti. Atsidūrus už beveik puskilometrio nuo trasos negali stebėti varžybų, gali praleisti savo važiavimą.
Sportininkus, jų tėvus, svečius, atvykusius į varžybas, reikia gerbti, nes jie moka už startą. Kuo daugiau atvyks sportininkų, tuo daugiau bus surinkta lėšų, geresnių prizų bus galima nupirkti, apmokėti teisėjams.
Prieš keletą metų nebuvo kur akių iš gėdos dėti, kai nugalėtojams ir prizininkams buvo įteikti, pavyzdžiui, seni plastikiniai pėdalai, plastikinės pompos, kažkada kainavusios 2 litus, kiti vertės neturintys prizai.
Aš manau, kad starto mokestis turi būti renkamas iš visų sportininkų, tada bus geresni prizai ir bus galima turėti tikrų teisėjų, o ne tų pačių trenerių, kurie ir varžyboms teisėjauja, ir prižiūri savo sportininkus.
– Kaip manote, kas lemia, kad kitose šalyse BMX sportas vystosi sparčiau, pasiekiama geresnių rezultatų?
– Kitose šalyse BMX sportas vystomas praktiškai vien tik klubuose, nes tai geriausias būdas šiam sportui vystytis. Rygos klube treneriai gauna fiksuotą 500 eurų atlyginimą, o likusį susirenka iš sportininkų, ir nenuostabu, kad jie uždirba net iki 3000 eurų!
Latvijoje varžybas organizuoja klubai, į jas susirenka per 400 sportininkų, todėl surenkama nemaža suma pinigų. Jų užtenka ne tik prizams, teisėjų algoms, bet ir lieka klubams inventoriui įsigyti, stovykloms surengti, trasoms atnaujinti.
Šiuo metu Latvijoje yra apie 13 klubų ir apie 12 BMX trasų. Vien Valmieroje yra dvi superkroso trasos, kur startuojama nuo 8 metrų starto, dar viena – dukart olimpinio čempiono Mariaus Strombergo trasa, šalia – mini trasa. Mieste yra dar dvi kitos paprastesnės trasos, kuriose treniruojasi apie 70 sportininkų, dirba keturi treneriai, yra trys klubai, o Rygos BMX klube yra apie 110 sportininkų, dirba penki treneriai. Dideli BMX klubai yra Jelgavoje, Marupėje ir kitur.
Trasos yra nuolat atnaujinamos, nes jei nori tobulėti, negali metai iš metų važinėti ta pačia trasa, tai tas pats, kaip muzikantui groti vis tą patį kūrinį.
– Šiauliuose nauja moderni trasa buvo pastatyta 2008 metais. Ko jai trūksta?
– Mėgstama pasigirti, kad Šiaulių trasa yra viena geriausių Europoje, jei taip būtų, čia treniruotųsi daugelio šalių sportininkai. Pavyzdžiui, Valmieros trasose treniruojasi Rusijos rinktinės nariai, sportininkai iš Estijos, Suomijos, Olandijos, Belgijos ir kitų šalių.
Šiaulių trasa yra gražiai sutvarkyta, bet sportininkams reikia, kad ji būtų sudėtinga, kad netoliese būtų viešbutis ar svečių namai, kad būtų maitinimo punktas, treniruoklių salė ir daug kitų dalykų, kurie reikalingi treniruočių procesui.
Nustebau išgirdęs, kad negalima kasdien naudotis starto paleidimo stūmikliu, kad šis nesugestų. Bet jei treniruotė be starto paleidimo mechanizmo, tai tas pats, kaip tinklinį žaisti be tinklo. Juk nuo to, kaip pavyksta startuoti, praktiškai apie 70 procentų priklauso galutinis rezultatas. Norint išmokti gerai atlikti startą, reikia daug dirbti.
Trasos apšvietimas taip pat naudojamas tik išskirtiniais atvejais, tad treniruotės sutemus Šiaulių BMX trasoje nevyksta – taupoma elektra. Jau nekalbu apie inventoriaus (dviračių, jų detalių, padangų) trūkumą.
Rugsėjo mėnesį atvažiavau ryte pasveikinti trenerės Donatos Šiaudvytės su garbingu jubiliejumi ir pamačiau visai nešventinę nuotaiką. Trenerė šlavė, remontavo, ruošė trasą varžyboms. Kelias valandas stumdė po 50 kilogramų skaldelės prikrautus karučius. Nesuprantu, kodėl sporto centras negali įsigyti kokio keturračio ar kitos transporto priemonės priekaboms su skaldele tampyti.
– Jums išėjus į pensiją į jūsų vietą, kiek žinau, niekas neatėjo, šiuo metu dirba du treneriai – D. Šiaudvytė ir Donatas Armonas. Kaip jiems sekasi?
– Reikia džiaugtis trenerės D. Šiaudvytės neblėstančia energija ir didžiuliu darbu, kurį ji atlieka.
Aš manau, kad kol mūsų sportininkai daugiausiai treniruosis Šiaulių trasoje, o nevažiuos nors kartą per savaitę ar kas dvi savaites treniruotis į įvairias Latvijos trasas, kol nesitreniruos karts nuo karto su Latvijos sportininkais, kol nevyks į Europos taurės varžybas įvairiose Europos šalyse, tol gerų rezultatų neverta tikėtis.
Tikiuosi, kad aukštesnio lygio BMX sportininkus paruoš Šiaulių sporto gimnazija. Tik manau, kad prieš kuriant BMX grupę gimnazijoje reikėjo pagalvoti apie uždarą BMX trasą, patalpas, kur būtų galima dirbti su svoriais, bendro fizinio pasiruošimo patalpas, superkroso trasą su 8 metrų starto pakyla ir t. t. Manau, sunku vienam treneriui dirbti sporto gimnazijoje ir sporto centre „Dubysa“, ruošti du sportininkus 2024 metų olimpinėms žaidynėms. Turbūt Šiauliuose retai jį matysime nuo kitų metų, nes reikės treniruotis kitose šalyse, kur yra tinkamos trasos ruoštis olimpiadai.
– O vaikai ar domisi šiuo sportu, yra norinčiųjų sportuoti?
– BMX sportas – ne krepšinis ar futbolas, kur yra vaikų anšlagas, čia reikia džiaugtis, kad ateina koks vaikas.
Išėjęs į pensiją apie pustrečių metų treniravau 12 sportininkų grupę Aukštelkės pagridinėje mokykloje. Mokyklos direktorius ir seniūnė surado pinigų, per mėnesį pasistatėme nedidelę BMX traselę. Pradėjome dalyvauti Lietuvos BMX čempionate ir mums reikėjo ieškoti sudėtingesnių trasų, deja, tėvai negalėjo skirti po 10 eurų už vieną treniruotę (jeigu dvi treniruotės per savaitę, per mėnesį išeina 80 eurų). Pavyzdžiui, sporto centre „Dubysa“ penkių sportininkų grupei (kuri nepriklauso centrui) už 2 valandų treniruotę reikia mokėti... 50 eurų, be starto paleidimo – 40 eurų!
Buvo gaila stebėti, kai 8 perspektyvūs sportininkai pasirinko kitas sporto šakas, kur nera tokių didelių įkainių.
Džiugu, kad dabar leidžiama 2 kartus per savaitę nemokamai treniruotis „Dubysos“ BMX trasoje, tikiuosi, kad taip bus ir toliau.
Būtų labai gerai, kad kartu su „Dubysos“ ir Šiaulių sporto giminazijos sportininkais treniruotųsi ir buvę sportininkai, kad elito ir jaunių grupės sportininkams būtų varžovų, nes treniruotės su trimis ar keturiais sportininkais mažai duoda naudos.
Apmaudu, kad į Lietuvos BMX čempionatą, kuris užpernai vyko Ventspilyje, Šiauliai nepasiuntė buvusių auklėtinių, kurie dabar treniruojasi kitur. Žinoma, G. Pabijanskas ir G. Usevičius negalėjo startuoti dėl pateisinamų priežasčių, bet turėjome pajėgius sportininkus Arnoldą Stanaitį, Luką Karalių ir kitų buvusių mano ir trenerės D. Šiaudvytės sportininkų. Mūsų nesusikalbėjimu puikiai pasinaudojo Pakruojo sporto centras, kuris išsiuntė tris sportininkus, ir visi tapo prizininkais.
– Ar galima tikėtis, kad Šiauliuose ar kitame Lietuvos mieste kada nors bus surengtos aukšto rango BMX varžybos?
– Kai 2013 metais vyko Europos BMX taurės varžybos Rygoje, buvo atvykusi Šiaulių miesto sporto skyriaus darbuotojai, meras Justinas Sartauskas, buvau patikintas, kad vienas iš Europos taurės etapų bus surengtas Šiauliuose, bet paskui buvo persigalvota. Gaila, turbūt Lietuvoje dar negreit sulauskime aukšto rango varžybų. Estija panašaus rango varžybas buvo surengusi vos po ketverių metų nuo tada, kai jų šalyje buvo pradėtas kultivuoti šis sportas.
– Ko palinkėtumėte BMX sportininkams, trenerims?
– Norėčiau palinkėti, kad BMX sportas Šiauliuose vystytųsi, kad kitame Europos čempionate bent 5–6 sportininkai startuotų finale ir iš jų du trys taptų prizininkai. G. Pabijanskui linkiu patekti į Olimpines žaidynes ir būti tarp šešių geriausių pasaulio sportininkų. Trenerei Donatai Šiaudvytei linkiu būti stipriai, saugoti savo sveikatą, nebestumdyti sunkių karučių, nes jeigu Donatos nebebus BMX trasoje, tai kito tokio trenerio, kuris visu 100 procentų, o gal ir daugiau atsiduoda BMX sportininkams, greitai neatsiras.
