Naujausios
– Papasakokite, kur ir kaip gyvenate šiandien. Ar BMX sportas vis dar svarbi Jūsų gyvenimo dalis?
– Šiandien gyvenu Kalifornijoje, netoli valstijos sostinės Sakramento. BMX vis dar yra didelė mano gyvenimo dalis, nes mano vyras užsiima pasaulinio lygio BMX dviračių detalių ir dviračių gamyba bei parduotuve ant ratų, tad kone kiekvieną savaitgalį tenka praleisti varžybų trasose. Aš, kol turiu laiko, dar treniruoju vaikučius. Man tai labai patinka. Tapau gan gera trenere (šypsosi)! Džiugu matyti, kai žmonės pas mane vis grįžta ir dar kitiems parekomenduoja.
– Ar BMX treniruotės jūsų vaikystėje ir dabar labai skiriasi? O galbūt įtakos skirtumams turi ir šalis? Kokių panašumų matote?
– Taip, BMX mano vaikystėje ir dabar labai skiriasi. Mano vaikystėje šis sportas buvo vystymosi stadijoje, nebuvo išanalizuotos treniravimosi technikos, poreikiai, pratimai. Kai sportas tapo olimpine sporto šaka, viskas labai pasikeitė. Tai tapo labai sudėtingas, profesionalus ir smulkiausių tikslumų visame treniruočių procese reikalaujantis sportas.
Mano pranašumas yra tai, kad daugelį metų dirbau su vienu geriausių pasaulio trenerių, labai daug ko iš jo išmokau, tad dabar treniruojamiems vaikams galiu visa tai perteikti.
Čia, JAV, nėra klubų sistemos kaip Lietuvoje ar Europoje, kai atėjus į treniruotę treneris vaikams pasako, ką ir kiek darys per treniruotą. Čia arba visi treniruojasi individualiai su savais treneriais, arba tiesiog patys be niekieno pagalbos sportuoja.
– Pasidalinkite prisiminimais apie savo sportinės karjeros pradžią. Atrodo, kad buvote šešerių, kai pradėjote treniruotis? Ar šis sportas „užkabino“ iš karto, ar reikėjo laiko jį pamėgti, prisijaukinti?
– Na, pradžią, aišku, tėtis (treneris Albertas Rimša – aut. pastaba) nulėme. Šešerių metų amžiaus vaikai dažniausiai nelabai ką gali pasakyti (šypsosi).
Aš visada buvau labai energinga, padykusi, po medžius karstydavausi ir per tvoras šokinėdavau. Tėtis nusprendė pradėti BMX sportą Lietuvoje, taip aš ir mano brolis Arvydas buvom pasodinti ant dviračių. Iš tikrųjų nelabai prisimenu, ar man jis patiko, ar ne. Prisimenu, kad pirmase varžybase dalyvavau Latvijoje su daug vyresnėmis mergaitėmis, bet po varžybų kaip jauniausią iš jų mane pastatė į pirmą vietą.
Tiek teprisimenu iš pačios pradžios. O iš treniruočių proceso prisimenu, kad tėtis pasodindavo mus ant BMX dviračiu, pats sėsdavo ant plentinio dviračio ir liepdavo man ir mano broliui važiuoti paskui jį. Ką darysi... važiavom.
– Kaip keitėsi BMX dviračiai, kita su šiuo sportu susijusi įranga, priemonės per jūsų sportinę karjerą?
– Kai BMX tapo olimpine spoto šaka, pasikeitė ne tik treniruočių procesas, varžybos, bet ir pačios trasos. Dviračiai, aišku, dabar daug lengvesni, daug labiau aerodinaminiai, išgrynintos dviračių geometrijos ir parametrai.
BMX vis dar keičiasi. Pavyzdžiui, vis populiarėja diskiniai stabdžiai. Kalbant apie aprangas, anksčiau važinėdavome su plačiais marškinėliais ir plačiom kelnėm, darbar viskas aptempta. Panašėjam į treko ir plento dviratininkus.
– Kokios varžybos labiausiai įstrigo atmintyje? Kokiu laimėjimu labiausiai didžiuojatės?
– Aišku, labiausiai įstrigo Olimpinės žaidynės Londone (2012 m.). Nepaisant sulaužyto riešo, kas lėmė, kad negalėjau kovoti dėl gerų rezultatų, vis tik tai buvo didžiausias ir įsimintiniausias pasiekimas. Dar ir dabar drebuliukai nupurto, gerąja prasme, prisiminus tą patirtį.
Patekimas į Olimpiadą buvo didžiausias mano gyvenimo tikslas ilgus metus. Ryškiausias prisiminimas buvo pirma diena ir BMX varžybos. Vos atvažiavusi buvau apgyvendinta tame pačiame butuke su Virgilijumi Alekna ir Daina Gudzinevičiūte. Su Daina vieną naktį miegojome tame pačiame kambaryje. Deja, abu jie jau kitą dieną išvažiavo į Lietuvą.
Pirma diena dar buvo įspūdinga ir tuo, kad kaip tik mums atvažiavus buvo likę 2 bilietai į vakarinę šou programą pagrindiniame stadione. Kaip tik tą vakarą vyko 100 m finalinis bėgimas! Tai – viena prestižiškiausių olimpinių sporto šakų, tad galite įsivaizduoti, kokia pilna buvo arena ir kokia neįtikėtina patirtis buvo bėgimą matyti gyvai! Ypač kai sportininkai turėjo specialias vietas, kurios buvo labai arti aikštelės. Mačiau Boltą kone 15 metrų atstumu. Neįtikėtina!
O BMX varžybos irgi buvo kažkas tokio, ką sunku žodžiais nupasakoti. Oras buvo kaip užsakytas, nors visas kitas prieš tai dienas buvo apsiniaukę, šalta ir vėjuota. Tribūnos buvo pilnos! Teko netoli Deivido Bekhemo ir Jungtinės Karalystės pirmojo ministro pasėdėti žiūrint finalus.
– Jeigu nebūtumėte tapusi BMX dviratininke, kuo būtumėte norėjusi tapti?
– Interjero dizainere (juokiasi).
– Kaip manote, ko labiausiai trūksta, kad BMX sportas Lietuvoje taptų toks populiarus kaip Latvijoje?
– Gerų trasų, gerų sportininkų ir rezultatų. Taip pat gerų trenerių. BMX aukščiausiame lygyje yra be galo sudėtinga ir specifinė sporto šaka. Geriausi treneriai yra buvę profesionalai, nes tik jie geriausiai žino ką, kaip ir kiek daryti, kad pasiektum maksimalų rezultatą.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos BMX dviratininkams šiauliečiams?
– Palinkėčiau daugiau treniruotis ir mažiau skųstis! Taip pat palinkėčiau leisti jų rezultatams šnekėti už save, o ne pasiskelbti iš anksto apie tai, ką padarys, nes būna, kad taip niekada ir nepadaro.
