Naujausios
Nežinau, ar įmanoma papasakoti viską apie Odesą, nes net populiarioje dainoje pabrėžiama, kad – „Odesa – očien velika“ („Odesa – labai didelė“). Be to, visos šio miesto istorijos baigiasi žodžiais: „Gal taip buvo, gal ir ne“.
Pirmiausiai nuvykome į nediduką Deribasevo gatvės gale, priešais kėdės skulptūrą, vienos iš 12 (jei tiksliau, tai – paskutiniosios), įsikūrusį vos kelių aukštų viešbutį „Wine and Pillow“. Bent man mieli nedidukai viešbučiai (esi tarsi pas kažką svečiuose), o juo labiau traukiantys savo pavadinimu – „Vynas ir pagalvė“.
Pagaliau randuosi mieste, kurio gyventojas Josifas Timčenka išrado kino aparatą. Tai jis padarė beveik dvejais metai anksčiau už Liumjerus, bet... jo neužpatentavo. Randuosi mieste, kuriame gyveno ar bent lankėsi didieji plunksnos meistrai Puškinas, Gogolis, Tolstojus, Čechovas, Mickevičius, Slovackis, Majakovskis ir daugelis kitų, nekalbant jau apie Ilfą ir Petrovą. Reikia manyti, kad Puškinas būtent Odesoje patyrė „Čiudnoje gnavenije“.
Arkadijos, Otrados, Lanžerono ir kitus paplūdimius paliksiu nuošalyje, nes labiausiai norisi pabūti senajame mieste. Pirmiausiai maga žengti garsiąja Deribasevo gatve, bet prieš tai dar užsukame į už viešbučio nugaros stūksančią Spaso-Preobraženskij katedrą. Cerkvė turėjusi būti labai kukli ir nedidelė, tačiau ji pamažu augo, puošnėjo, kol virto įspūdingiausiais stačiatikių maldos namais. Odesoje yra ir dvi katalikų bažnyčios, bet abi jos mažytės ir kuklutės.
Deribasevo gatvės pavadinimas kilo iš pirmojo Odesos konstruktoriaus-planuotojo – ispanų kilmės Joseph (Jose) de Ribas – pavardės. Tikėjausi šioje gatvėje išvysti tikrąją Odesą, o pamačiau Palangos Basanavičiaus gatvę. O ir daug tokių gatvių pasaulyje, kur pardavinėjami niekalai, vadinami suvenyrais, pilna neskoningų kavinių, važinėja karietos, galima pajodinėti poniais...
Kiek mieliau prisėsti ant suoliuko ir nusifotografuoti su čia sėdinčia džiazmeno Leonido Utiosiovo skulptūra. Bet daugiausiai šioje gatvėje Benderių ir Kisų. Ir išlietų skulptūrų, ir gyvų, ir lydinčių tave siūlant su jais (aišku, už atlygį) nusifotografuoti. Nežinia kaip Benderį ir Kisą įsivaizdavo patys Ilfas ir Petrovas, bet po kino filmo su Filatovu, visi įsivaizduoja, kad jie buvo būtent tokie.
Užsukome į išreklamuotą restoraną „Kompot“. Kompoto išgėriau, garsiojo Faršmako paragavau. Net nežinau, kaip šį patiekalą apibūdinti – tiesiog silkė pataluose ir tiek. Jei dėl Odesos patiekalų, tai sako, kad pirmasis tortas „Napoleonas“ iškeptas būtent šiame mieste.
Odesoje daug katinų, jie vaikšto oriai, tarsi šventosios karvės Indijoje, lauko kavinėse įsitaiso ant kėdžių ir niekur jų nenuginsi.
Iš Deribasevo gatvės daug tikėjausi, o tai – tik mūsų šiandieninio gyvenimo vitrina. Čia ir turtingesnieji, ir už sunkiai sutaupytas grivinas ar rublius atvykę turistai.
Čia – ir lietuviai, vaidinantys milijonierius, bet paliekantys restorane padavėjams 10 ar 20 grivinų arbatpinigių – 30–60 euro centų.
Odesos suklestėjimo pradžia siejama su pirmuoju miesto valdytoju Emanueliu Rišeljė, garsiojo kardinolo giminaičiu. Pačioje garbingiausioje Odesos vietoje, prie Potiomkino laiptų, jam pastatytas paminklas ir jo vardu pavadinta viena pagrindinių gatvių. Na, o 142 metrų ilgio, 192 pakopų ir 24 metrų aukščio Potiomkino laiptai, vedantys iki uosto ir paplūdimio, buvo pastatyti kaip grafo Vorontsovo dovana savo mylimai žmonai Elžbietai.
Netoliese, aišku, ir Vorontsovo rūmai, kurie 1854 m., bombarduojant britams bei prancūzams, buvo smarkiai sugriauti. Grafas Vorontsovas pastatė ir įspūdingą graikišką kolonadą, nuo kurios atsiveria mielas vaizdas į jūrą.
Dar viena Odesos puošmena – paminklas Jekaterinai II, o jo papėdėje imperatorienės favoritai, tarp kurių ir Platonas Zubovas.
Tarp Deribasevo gatvės ir Vorontsovo rūmų puikuojasi nuostabus vėlyvosios Vienos baroko ir prancūzų rokoko architektūros Odesos operos ir baleto teatro pastatas. Unikali pasagos formos salės akustika leidžia girdėti net menkiausius krepštelėjimus. Odesitai sako, jog tai vienas iš penkių gražiausių pasaulio operos teatrų.
Šalia Vorontsovo rūmų akį traukia dar vieni rūmai. Tai mokslininkų namai, o pastatyti jie grafų Tolstojų šeimos (taip, šiai šeimai priklauso ir garsusis rašytojas). Griaudžiai atrodo tik namai, kuriuose gyveno Gogolis ir čia parašė „Mirusias sielas“. Langai išdaužyti, sienos aptrupėjusios. Ypač šis pastatas disonuoja su netoliese stovinčiu namu, kurio įėjimo baldakimą laiko puošnūs Atlantai.
Randi Odesoje ir Įsimylėjėlių bei Uošvienės tiltus. Pastarąjį, juokaujama, pastatė vienas komunistų funkcionierių, kad apsilankiusi uošvienė neturėtų jokios priežasties pasilikti.
Kaip būdamas Odesoje nenusileisi į katakombas, kurių tinklas po miestu ir apylinkes siekia apie 2,5 tūkst. kilometrų. Mes įveikiame vos 1,5 km, bet ir tai pavargstame nuo ėjimo pasilenkus. Supratome kodėl reikalingi šalmai, nors pradžioje nenorėjome jų dėtis. Mano draugai už mane aukštesni, tačiau sugeba kažkaip landyti siaurais koridoriais, mano galva ne kartą būtų nukentėjusi jei ne šalmas.
Ko tik nebūta šiose katakombose. Vienu metu čia slėpėsi kontrabandininkai, vagys ir įvairiausi kiti nusikaltėliai. Net stovi aprengtas ir skambalėliais nusagstytas manekenas. Vagys treniruodavosi lįsti į jo kišenes, stengiantis, kad nė vienas skambutis nesuskambėtų.
„Ech, Odesa, žemčiužena u moria“ („Ech, Odesa, perle prie jūros“) – skamba veik kiekvienoje Deribasevo gatvės kavinėje, tad grįžus į viešbutį dar ilgai ši daina neišsikrapšto iš galvos.
Būnant svečioje šalyje dera mokėti bent keletą žodžių tos šalies kalba. Ukrainietiškai vitoju – labas, diakuju – ačiū, do pobočenia – iki pasimatymo... Tiesa, restoranuose padavėjams sakau, jog žinau tik vieną ukrainietišką žodį: rachunek – sąskaita.
Kiek nustebino Deribasevo gatvėje besisukinėjantys vaikinai ir besisiūlantys pasakoti anekdotus. Aišku, už pinigus. Tik prastoki tie jų anekdotai, begalę kartų girdėti. Primena jie man mūsų šilanskus, orlauskus, bingelius. Net nežinau, ar klausyčiau jų anekdotų, jei man už klausymąsi mokėtų. Nors kelis, mano galva, šiek tiek geresnius parinkau.
Prie stalelio restorane sėdinčių vyro ir damos prieina mergina ir siūlo gėlių.
„Aš čia su žmona“, – paaiškina vyrukas.
Mergina atsiprašo ir iškart nueina.
Arba toks pamokymas: „Nemušk, Miša, taip smarkiai savo žmonos, nes sušilsi, peršalsi ir susirgsi.“
O štai senutė, ieškanti Puškino bobutės, nes kaimynui paskolinusi pinigų, o šis pasakęs, kad juos jai grąžins Puškino bobutė.
Odesoje sužinai, kad Džeimso Bondo prototipas buvo kilęs iš šio miesto. Tai – britų žvalgas Sidney Reily, turėjęs pavardę Solomonas Rozembliumas, gimęs Odesoje.
O šis anekdotas odesitų vertinamas, kaip pats geriausias.
Odesoje atidarė bordelį.
Prieina žydas ir mato dvejas duris. Ant vienų užrašas „Įėjimas mokamas“, ant kitų – „Įėjimas nemokamas“.
Eina pro pastarąsias ir vėl atsiduria gatvėje.
Pasivaikščiojus po Odesą, pasiklausius anekdotų, odesietiškos dvasios rasti nepavyko. Toptelėjo mintis. Paprašiau mus lydėjusių draugų nuvesti pas kokį seną odesitą na bolšom fontane ar į Moldavanką.
Nusipirkome butelį gorilkos ir buvom palydėti į vieną iš Odesos kiemų, visiškai netoliese tos vietos, kur gyveno Miša Japončikas. Susirinko visi to mūsų naujojo draugo kaimynai ir tame triukšmingame kieme, kur šalia vieno namo sienos stovėjo surūdiję „žiguliai“, pajutau atsidūręs Odesoje. Čia pagaliau supratau, kad reikia sakyti ne „Odesa“, bet „Adesa“. Sėkmės šauniai ir drąsiai Jūsų tautai!
