Naujausios
Pirmasis miestas, manau, visiems – gimtinė. Sunkiausia išsirinkti kitus miestus. Jie gali keistis. Man šiomis, skaudžių įvykių Ukrainai dienomis, tokie miestai – Lvivas, Kyjivas ir Odesa.
Pradėsiu nuo ne kartą lankyto Lvivo. Šiame mieste lankėsi O. de Balzakas, Ž. P. Sartras, Kazanova, J. Bramsas, M. Ravelis, F. Listas, R. Štrausas, H. Senkievičius...Visi jie rašo šį miestą pamilę. Šiandien, rašydamas apie Lvivo bažnyčias, nuostabaus grožio pastatus, net nežinau, ar kol bus spausdinamos šios eilutės jie bestovės.
Karalius Danila Lvivą dovanojo savo sūnui Levui (Liūtui), tad paaiškėja ir miesto vardo kilmė. Todėl Lvive labai daug liūtų skulptūrų, turbūt nei viename kitame mieste pasaulyje jų tiek nėra. Tarp kitko, kitas Danilos sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį ir buvo Lietuvos valdovu. 1340– 1349 Lvivą valdė Gedimino sūnus Liubartas.
Lvivas septintas pagal dydį Ukrainos miestas.
Įžengus į senamiestį pribloškia didingos bažnyčios ir cerkvės. Dominikonų bažnyčią atskirsi iš bareljefo, kuriame ant knygos tupintis šuo, įsikandęs deglą. Verčiant iš lotynų kalbos „Dominus“ reiškia – Viešpats, „canus“ – šuo. Tad dominikonai – Viešpaties šunys. Tai apie jų paslaugumą ir tarnystę. Ir dar į akis krinta virš bažnyčios centrinių durų užrašas didelėmis raidėmis: „Soli Deo Honor et Gloria“. Įdomu, jog užrašo, skelbiančio Dievo garbę ir šlovę, nepanaikino net sovietmečiu, kai bažnyčioje buvo įsikūręs Ateizmo muziejus. Sako trynė, bet jis niekaip neišsitrindavo.
Į statomos Lotynų bažnyčios pamatus 1360 metais Kazimieras Didysis įdėjo relikviją. Bažnyčioje buvo karūnuotas Jonas Kazimieras Vaza. O Vroclavo architektas Andriejus Bemeris dovanojo Lvivui miesto didikų Boimų vėlyvojo renesanso koplyčią, kuri visa iš juodo akmens. Vienas iš šios šeimos atžalų, Pavlas Boimas, yra buvęs Vilniaus burmistru. Sako, kad koplyčioje laikas sustoja.
Švč.Trejybės bažnyčios frontoną puošia lietuviškasis Vytis. Dar reiktų paminėti armėnų katedrą, nes Lvive gyvena įvairiausių tautybių žmonių. Visų Lvivo bažnyčių neaprašysi. Kiekviena jų vis gražesnė už prieš tai matytą.
Pačiame miesto centre – paminklas Adomui Mickevičiui. Tai paminklas – obeliskas. Be to, lviviečiai dar mėgsta rinktis prie Taraso Ševčenkos ar kovotojo už Ukrainos nepriklausomybę Stepono Banderos paminklų.
Kažkas yra sakęs, jog savaitgaliais – Lvivas tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, kava – puiki, štrudeliai – nuostabūs, valgai ir laižaisi. Iš restoranų, išskirčiau „Mėsa ir tiesa“, su gausiais mėsos patiekalais, „Gazova lempa“, nes Lvive išrasta žibalinė lempa. Kiek paėjus už Armėnų bažnyčios, gatvelėje netoliese – puošnusis „Bačevsky“. Turgaus aikštėje – „Girta vyšnia“, Masonų ložės restoranas ir garsioji „Kryivka“, kur, prasivėrus langeliui ir galvą iškišusiam kareiviui, kuris man panašus į šaunųjį kareivį Šveiką, reikia šūktelti: „Slava Ukraine!“, kareivis atsakys: „Herojam Slava!“ ir atsivers durys.
Nustebina mazochistų baras. Pasirodo, mazochistų tėvas Leopoldas Masochas gimė Lvive, ir daugelis yra skaitę jo kūrinį „Venera kailiuose“. Be abejo, „Masoch cafe“ užtinki kabančias grandines ir antrankius, pasitinka padavėjos, ant kaklo pasikabinusiomis rimbus.
Dar Lvive užtinki kavos namus, kurių atsiradimui pradžią davė Jurijus Kulčinskis, už Vienos miesto išgelbėjimą nuo gaisro gavęs dovanų 300 kavos maišų. Juos jis susidėjo savo rūsyje ir vis leisdavosi ten jos pasiimti. Kulčinskio namo rūsiai tapo tarsi kavos kasykla. Taip ir išliko.
O labiausiai traukia džiazo restoranas „Pravda“. Groja puikus bigbendas, restoranas per tris aukštus talpina vos ne tūkstantį žmonių. Aišku, geriausiai rasti stalelį prie orkestro, nes iš kitų aukštų orkestras sunkiau matomas. Tiesa, visur kabo ekranai, kurie transliuoja tiesioginį vaizdą iš orkestro aukšto. Visų restoranų orkestrai savo programas baigia kūriniu „Červona rūta“.
Miesto centre stūkso įspūdingi operos ir baleto teatro rūmai. 1895 m. miestas paskelbė Operos rūmų projekto konkursą ir varžėsi jame daugybė garsių architektų. Laimė nusišypsojo architektui Zygmundui Gorgolewskiui, nustebinusiam komisiją noru rūmus statyti tiesiog ant Poltvos upės.
1900 m. įvyko pirmoji premjera, tačiau pasklido kalbos apie tai, jog pastatas sminga ir gali sugriūti. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. O rūmai po jo mirties nustojo smegę.
Operos sceną puošia nuostabaus grožio Ukrainoje gimusio lenkų dailininko Henriko Semiradskio uždanga „Parnasas“. Teatras dėl šios uždangos derybas vedė Krokuvoje ir Milane, tačiau jos neįpirko. H. Semiradskis, sužinojęs apie lviviečių norą, ėmė ir šią uždangą teatrui padovanojo. Gaila tik, kad ją išvysti dabar tegalime sezono atidarymo metu ir prieš premjeras. Dar pažymėtina, kad šiame teatre buvo pastatyta Lietuvoje caro uždrausta H.Jareckio opera „Mindaugas – Lietuvos karalius“.
Su ekskursantų grupe stebėjome Dž.Verdžio „Kaukių balių“. Šiaip jau man šios operos libretas atrodo gan silpnas, tačiau dekoracijos, kostiumai, puikūs balsai viską nustelbė. Stebėti operą galima palubėje už 3 eurus ar ložėse, kurios šešiavietės, o arčiausiai scenos visa ložė kainuoja 80 eurų.
Senamiestyje daug pastatų atrestauruota, daug kas restauruojama, daug pastatų dar laukia savo eilės. Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors man ukrainietiškas kičas, su spalvingais ornamentais, ypač mėlyna spalva, netgi kažkiek gražus.
Negalima Lvive neaplankyti Lyčiakivo kapinių. Tarsi Paryžiaus Per Lašez. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai. Pavyzdžiui, tautos budintojų Ivano Franko ir Markijano Šaškevičiaus, grafienės Marijos-Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Igorio Belazaro, Mykolo Kolesos, Vlodimiro Ivasiuko...
Atskirai norisi stabtelti prie Ivano Franko ir Vlodimiro Ivasiuko kapų. Rašytoją ir tautos budintoją Ivaną Franko visada lyginu su mūsų Vincu Kudirka. Jiems abiems buvo skirta vesti savo tautas iš nelaisvės tamsos. Abiejų gyvenimo credo: dvasia, mokslas, progresas, valia. Juos suartina ir tai, kad jie abu lenkų kultūros aplinkoje jautėsi svetimi, nors ir buvo mokęsi polonizuotose mokyklose.
Kompozitorius Vlodimiras Ivasiukas („Červona rūta“) buvo nepatogus to meto valdžiai. Jo dainos buvo laisvamaniškos, žmones vertė mąstyti. Į jauno kompozitoriaus žodžius įsiklausydavo, paskui jį buvo pasirengę eiti tūkstančiai. 1979 metais kompozitoriaus kūnas buvo rastas Lvovo priemiestyje. Oficiali versija skelbė, jog tai – savižudybė. Bet tuo patikėti niekas negalėjo, nes buvo sulaužyti mirusiojo pirštai, stipriai subjaurotas veidas. Sako, kompozitorius prieš mirtį jautė esąs persekiojamas. Tuo metu jis nutraukė ryšius su savo meile dainininke Sofija Rotaru, kad jai nepakenkus. Jis sakė: „Tu puiki dainininkė, aš neturiu tesisės trukdyti tau skleistis“, nes jis pats, jo kūryba ir jo rato žmonės buvo žlugdomi. Taip pasielgtų kiekvienas mylintis vyras.
Kompozitoriaus laidotuvės buvo tarsi įžanga į po metų įvykusiais Vladimiro Vysockio laidotuves: marios žmonių, gėlių jūra. Gatvėse kažkas išklijavo lapelius: „Visų neišžudysite, tauta bunda!“
Dar verta aplankyti Šv.Juro katedrą (lietuviškai tiesiog – Šv. Jurgio), nes ši katedra ir kapinės kiek nutolusios nuo centro. Šv.Juro katedra pasaulinis baroko-rokoko šedevras. 1342 m. kunigaikštis Liubartas katedrai dovanojo varpą. Bet ypač čia išsiskiria skulptoriaus Johano Penzelio, vadinamu antruoju Mikelandželu, kūriniai.
Grįžtant patyrėme ukrainiečių žmonių nuoširdumą. Navigatorius nusprendęs, kad neverta mums iš viešbučio važiuoti per patį užkimštą miesto centrą ir vedė Lvivo priemiesčiais bei kaimeliais, o kartą kreipė į tokį prastą keliuką, jog suabejojome, ar čia mums tikrai reikia sukti, ar toks kelias gali iš Lvivo lydėti į Europą. Susistabdėme pravažiuojantį automobilį klausti kelio. Vairuotojas apsisuko ir liepė sekti paskui jį, taip mus išlydėdamas į pagrindinį kelią pasienio link.Pasienyje buvo gan didokos eilės. Teko laukti. Vienas mūsų buvo nusipirkęs tualetinio popieriaus su Putino atvaizdu. Suabejojome, kaip muitininkai, šį popierių pamatę, sureaguos. Ukrainoje dar likę anų dienų gerbėjų (tai buvo anksčiau, o dabar, prasidėjus karui, manau, tokių nebelikę). Taip ir atsitiko – popierius iškart buvo pastebėtas. Muitininkas pavartė rulonėlį rankose, paklausė iš kur mes, nieko daugiau nebetikrino, o tik šypsodamasis palinkėjo laimingo kelio.
