Naujausios
„Paskutinė barikada“ – taip vadinasi restoranas Ukrainos sostinėje Kyjive, Maidano aikštėje, požemiuose, kurį gan sunku rasti. Pilnas restorano pavadinimas – „Paskutinė barikada: trys revoliucijos“. Kalbama apie 1990 m., 2004 m. („Oranžinę“) ir 2014 m. revoliucijas. Kad patektum į jį reikia žinoti slaptažodį: „Boritesyae e poboryte“ („Kaukimės ir nugalėsime“).
Kyjivas vadinamas auksinių kupolų miestu. Manau, ne vienas, rašydamas apie šį miestą, taip pavadintų savo tekstą. Ukrainos sostinė, kaip ir Roma, pastatyta ant septynių kalvų, ir cerkvių kupolai matosi iš visur, o ypač, plaukiant Dnipro upe. Sofijos, Mikalojaus, Kirilo ir Uspenjės soborų, Vladimiro, Andriejaus ir kitų cerkvių kupolai savo šventiniu spindesiu, o ir mielu paslaptingumu žavi kiekvieną čia atvykusį.
Ukrainos sostinė pasižymi inteligencija ir didingumu. Lyginant su kitais pasaulio didžiais miestais jis nėra megapolis, bet iš Šiaulių toks atrodo.
Pradėti ekskursijas Kijeve dera nuo Aukso vartų. Tai – vienas iš Ukrainos sostinės simbolių, XI a. statinys, atlikęs gynybinio bokšto funkcijas ir tarnavęs kaip vartai į miestą.
Tame amžiuje statytas ir netoliese stovintis Šv. Sofijos soboras, švenčiantis tūkstantmetį. Priešais soborą didžiulė – plati gatvė, gal net reiktų ją vadinti aikšte, kurios kitoje pusėje dar vienas soboras – Šv. Mikalojaus. Abu soborai tarsi kalbasi vienas su kitu, o gatvė suskirstyta atkarpomis ir viena jų – skirta Lietuvos aikštei.
Šv. Mikalojaus soboras buvo sugriautas ir tik prieš 20 metų atstatytas. Girdi: vienas priešais kita soborų – per daug. „Svarstymui“ griauti ar ne šį soborą buvo sudaryta 40 žmonių komisija. Parodomoji komisija nubalsavo griauti, tačiau ne vienbalsiai. Vienas komisijos narys N. Makarenka pasisakė prieš griovimą. Buvo Stalino laikai ir jį nuteisė sušaudyti. Tiesa, ne už balsavimą, o priežastį rado kitą.
Šv.Mikalojaus soboro vietoje ir aikštėje šalia buvo nutarta statyti milžiniškus pastatus, kad jie nurungtų Šv.Sofijos soborą. Iškilo tik vienas toks pastatas, kuriame įsikūrė ir dabar tebėra užsienio reikalų ministerija.
Šalia soboro ilgiausia eilė stendų, kuriuose kare nuo 2014 m. žuvusiųjų kare nuotraukos. Kiekvieną rytą stendai pasipildo žuvusiųjų nuotraukomis. Peržvelgęs šias nuotraukas, prisiminiau ne kartą Ukrainoje matytą užrašą: „Putin – chuilo“. Kai tūkstančiai tautiečių padėjo galvas, supranti, jog ukrainiečiai kitaip kalbėti negali.
Už Mikalojaus soboro leidžiamės gražia Andriejaus gatve. Pakelyje dar viena reto grožio Andriejaus cerkvė. Tai architekto B.Rastrelio kūrinys (jis projektavo ir Rundalės rūmus), toliau – M.Bulgakovo namas.
Lankomės dar Pečiorų lauros vienuolyne, kurį ukrainiečiai mėgsta pavadinti vietiniu Vatikanu; važiuojame senuoju funikulieriumi, nusileidžiame į giliausią pasaulyje metro stotį, žingsniuojame plačiąja Kreščiatiko gatve su Stalino laikų pastatais ir begale kavinių.
Šv.Kirilo sobore (kuris kiek toliau nuo miesto centro) pribloškė A. Vrubelio freska „Šv.Dvasios atsiuntimas“. Niekas iš Lietuvos turistinių firmų, organizuojančių ekskursijas į Kijevą, lankomų objektų sąrašan šio soboro nėra įtraukęs, o gaila.
–-
Šiandien nuo Kyjivo neatskiriami Janukovyčiaus vila ir Černobylis Janukovyčiaus viloje, Mežigorėje, 25 km. už Kyjivo – tikras kičas, pradedant baldais ir baigiant auksiniu batonu. Bet milžiniškas parkas aplink vilą sutvarkytas pagal visus geriausius tokių pasaulio parkų kanonus. Granitas, gyvatvorės, altanos, gėlynai, skulptūros, tvenkiniai, zoologijos sodas... Pasirodo, visas vilos dekoras vykdytas pagal Janukovyčiaus norus, o į parko tvarkymą jis nesikišo, tad pakviesti geriausi pasaulio tokių parkų kūrėjai turėjo laisvas rankas.
Nustebau viename internetiniame portale perskaitytu straipsniu apie šią vilą, kur rašoma, kad pačiame vilos parke nieko ypatingo, o visas grožis įžengus į pastato vidų. Ką darysi – kam ko reikia. Nors, aišku, jei geras pianistas pagrotų vienu iš geriausių pasaulyje fortepijonų, gal ir būtų miela. Viloje stovintis „Steinway“ fortepijonas – tiksli Johno Lennono fortepijono kopija.
Vienas statinys parke – kiek savotiškas. Balandinė. Pasirodo, Janukovyčiui yra tekę paragauti kalinių zonos duonos ir jo mėgiamiausia daina buvo: „Skrenda balandžiai virš zonos, balandžiams keliai atviri“. Pats grodavo gitara ir dainuodavo.
Nepertoliausiai vilos, už vešlių medžių lapijos, užtinki kukloką pastatą, kuris niekaip nesiderina su aplink tviskančia prabanga. Pasirodo, į šį namelį Viktoras Janukovyčius ateidavo, kai interviu atvykdavo žurnalistai. Jie turėdavo susidaryti įspūdį, kad jų prezidentas gyvena kaip ir daugelis tėvynainių, na, gal šiek tiek geriau, o pro vešlius medžius ano prabangaus pastato nesimatė.
Gidai vardija vilos įrengimo ir čia stovinčių daiktų kainas. Dešimtys ar šimtai tūkstančių eurų. Pačios pigiausios libanietiško kedro durys – 56 tūkst. eurų. O kiek tų durų per šešis vilos aukštus – net nesuskaičiuosi.
Keista, kad Kijevo turistams svarbiausia ne tūkstantmečio senumo Šv. Sofijos soboro freskos, o Janukovyčiaus vila ir Černobylis.
––
1:23:40. Tai tiksli valanda, minutė ir sekundė, kuomet sprogo ketvirtojo Černobylio elektrinės reaktoriaus branduolys.
Štai kaip ekskursijų į Černobylį agentūros Kijeve pristato šį maršrutą: „Ekskursija Černobylio zonoje yra viena iš jūsų gyvenimo svajonių. Neišdildomi įspūdžiai patirti apleistuose pastatuose, alaus gurkšnis ar vyno taurė ant apleisto namo stogo. Vaizdą nuo 150 m. aukščio Duga antenos viršaus prisiminsite net 50 metų“. Kodėl 50 metų? Nežinau.
Ekskursijos metu aplankomas Černobylis ir slaptasis miestas Černobylis – 2, beveik visiškai palaidotas Kopači kaimas, „Rudasis miškas“, kuriame po avarijos nusėdo didžiausias kiekis radioaktyvių medžiagų.
Apsilankoma ir atominės elektrinės viduje bei po naujuoju sarkofagu „Novarka“. Apžiūrimi nebaigti statyti 5 ir 6 reaktoriai ir jų aušinimo kaminai, fabrikas „Jupiter“, kuriame iki avarijos buvo gaminamos „juodosios dėžės“, o po avarijos – likvidacijos robotai bei Janov geležinkelio stotis su apleistais traukiniais.
Pripetės mieste apžiūrima prieplauka, skalbykla, knygynas, kitos parduotuvės, vaikų darželiai ir mokyklos, kino teatras „Prometėjus“, Vykdomasis komitetas, kultūros rūmai „Energetikas“, atrakcionų parkas su apžvalgos ratu, baseinas, milicijos nuovada, kalėjimas, gaisrinė, autobusų stotis, viešbutis „Polesė“.
Prisiminiau šviesios atminties kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno pasakojimą, kuris, praėjus metams po Černobylio avarijos, su savo estradiniu ansambliu „Oktava“ vyko į avarijos zonoje esančius miestelius koncertuoti. Visiems buvo paaiškinta, jog saugu, bet po koncertinio turo iš jų buvo paimta visa aparatūra, instrumentai, koncertinė apranga, dargi batai. Už viską buvo sumokėta, tačiau minčių visokių kilo.
Kalbant apie Černobylį, nori nenori, prisimeni ir ausyse skamba filmo „Černobylis“ garso takelis su begale industrinių garsų, gamyklos švilpukų, Geigerio skaitiklio tiksėjimu ir islandės Hildur Guonadotir violončelės melodija. O mintis, kaip mes nutolome, kad ir nuo senosios Knygų Knygos – Šventojo Rašto: „Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių – jie tau pasakys. Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau...“ (Job 12, 7-8).
––
Pradėjau tekstą restorano paminėjimu, tai ir baigsiu. Kuriame Ukrainos mieste bebūčiau, kavinės ir restoranai traukia. Pirmiausiai dėl skanaus maisto, antra – dėl išradingų interjerų, trečia – dėl prieinamų kainų. Kyjive dar išskirčiau „Žizn zamečatelnych liudei“ („Nuostabių žmonių gyvenimai“). Lentynos su tūkstančiais pasaulinės klasikos knygų, neono šviesos. Tiesa, jos nukelia gal penkiasdešimtmečiu atgal, bet tuomet juk ir gyveno daug nuostabių žmonių. Tvirtai tikiu, kad dar apsilankysiu šiame restorane, nuostabių žmonių rate, laisvoje Ukrainoje.
