Bibliotekininkė improvizuoja virtuvėje

Po­mė­gis pa­vel­dė­tas

A. Pranc­ku­tė, su­lau­ku­si do­va­nos, ap­si­džiau­gė. Lei­dyk­los "Al­ma Lit­te­ra" iš­leis­ta Gra­ži­nos Gum kny­ga "Su­per svei­ka­ta" yra lyg svei­ka­tos ko­das.

"Pats lai­kas tuo do­mė­tis", – šyp­so­si Ag­nė.

Kal­ba­mės apie po­mė­gius, vir­tu­vės rei­ka­lus, mais­to ga­mi­ni­mą, ir aiš­kė­ja, jog ji neat­si­tik­ti­nai ta­po mū­sų kon­kur­so lai­mė­to­ja.

"Aš la­bai mėgs­tu ga­min­ti ir vir­tu­vė­je imp­ro­vi­zuo­ju, – sa­ko ji. – Mėgs­tu sa­vo šei­mą ir drau­gą nu­ste­bin­ti kaž­kuo neįp­ras­tu. Tik tė­ve­lis ne­la­bai ma­no pa­tie­ka­lų val­go – jam ge­riau įpras­ti sko­niai."

Ag­nė ma­no, jog po­mė­gį ga­min­ti yra pa­vel­dė­ju­si iš mo­čiu­tės, ku­ri bu­vo pui­ki šei­mi­nin­kė.

"Iš vai­kys­tės at­si­me­nu mo­čiu­tės kep­tus me­duo­lius, jų sko­nį, – sa­ko ji. – Pa­ti ne kar­tą ban­džiau me­duo­lius kep­ti pa­gal mo­čiu­tės re­cep­tą, bet to­kie ska­nūs man nei­šei­na."

Ag­nė yra ki­lu­si, jos žo­džiais, iš "ne­di­de­lio kai­me­lio" – Ša­ky­nos Šiau­lių ra­jo­ne. Pa­si­rin­ko lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir pe­da­go­gi­kos stu­di­jas Šiau­liuo­se, o po jų čia ir li­ko dirb­ti.

"Jau du me­tai pra­bė­go, kai dir­bu bib­lio­te­ko­je, o Šiau­liuo­se – iš vi­so jau sep­tin­ti me­tai", – su­skai­čiuo­ja me­tus, kai yra šiau­lie­tė.

Dirb­da­ma to­liau stu­di­juo­ja ma­gist­ran­tū­ro­je lie­tu­vių kal­bo­ty­rą.

"Ma­mai aš vi­sa­da bu­vau pa­gal­bi­nin­kė vir­tu­vė­je ir da­bar grį­žu­si na­mo per di­džią­sias me­tų šven­tes jai pa­de­du – vir­tu­vė­je esu ma­mos de­ši­nio­ji ran­ka, – šyp­so­si. – Nuo paaug­lys­tės at­si­ra­do no­ras pa­čiai ga­min­ti. Vis su­si­ras­da­vau įdo­mių re­cep­tų in­ter­ne­te, bet da­bar ma­tau, kad jau ir tas, ir anas ži­no­ma, sko­niai jau iš­ban­dy­ti. Tad kuo to­liau, tuo la­biau pa­ti no­riu imp­ro­vi­zuo­ti, su­gal­vo­ti pa­ga­min­ti kaž­ką ki­taip, ko dar ne­su ga­mi­nu­si".

Rei­kia va­do­vau­tis sa­vo gal­va

Ag­nė sa­ko, jog la­biau­siai jai pa­tin­ka de­rin­ti sal­džia­rūgš­čius eg­zo­ti­nius sko­nius ir pa­si­da­li­ja vie­na iš sa­vo imp­ro­vi­za­ci­jų.

"Sek­ma­die­nį, kai ga­lė­jau pu­sę die­nos leis­ti vir­tu­vė­je, ke­piau viš­tie­ną, ma­ri­nuo­tą su man­go čat­niu ir so­jų pa­da­žu. O kad ji dar bū­tų ska­nes­nė su­gal­vo­jau pa­si­da­ry­ti apel­si­nų pa­da­žą."

Čia pat pa­dik­tuo­ja pa­da­žo re­cep­tą: "Pa­šil­dy­ti svies­to šaukš­tą, įpil­ti pu­sę stik­li­nės apel­si­nų sul­čių, šla­ke­lį cit­ri­nos sul­čių, šaukš­tą šal­ta­me van­de­ny­je iš­tir­pin­to krak­mo­lo, vis­ką su­mai­šy­ti, įber­ti ru­do­jo cuk­raus ir ait­rio­sios pa­pri­kos mil­te­lių, mai­šant kai­tin­ti, kol su­tirš­tės."

Viš­tie­ną ke­pa įpras­tai: apie va­lan­dą pa­ma­ri­na­vu­si, su­vy­nio­ja į fo­li­ją, ke­pa or­kai­tė­je apie 15 mi­nu­čių 230 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. "Aukš­to­je tem­pe­ra­tū­ro­je trum­pai ke­pant viš­tie­na iš­lie­ka sul­tin­ga, tik bai­giant kep­ti fo­li­ją ati­den­giu, kad vir­šus gra­žiai ap­kep­tų", – pa­si­da­li­ja pa­tir­ti­mi.

Ar bu­vo at­ve­jų, kad koks pa­tie­ka­las ne­pa­vyk­tų?

"Bu­vo, – pri­si­me­na ir pa­sa­ko­ja, kaip ne­pa­vy­ko pa­ga­min­ti "idea­liai" lai­kan­tis re­cep­to.

Kar­tą nu­spren­dė pa­si­ga­min­ti pa­tie­ka­lą pa­gal gar­sų­jį ku­li­na­rą Džei­mį Oli­ve­rį, ku­riuo la­bai ža­vi­si.

"Ga­mi­nau jo cit­ri­ni­nę viš­tie­ną su avo­ka­dais, ža­liu pa­da­žu, su sal­džio­mis bul­vė­mis – vis­ko pri­si­pir­kau, ko rei­kia, ide­liai vis­ko dė­jau ir da­riau, kaip re­cep­te pa­ra­šy­ta, o ne­bu­vo ska­nu. Bu­vo ir per daug cit­ri­nos, ir per daug pi­pi­rų", – pri­si­me­na Ag­nė.

Šyp­so­si, jog vi­sa­da ge­riau va­do­vau­tis sa­vo gal­va, nuo­jau­ta, sko­niu ir sai­ku.

"Per šven­tes, pa­vyz­džiui, vi­sa­da no­ri­si pa­ga­min­ti kaž­ką ypa­tin­go, bet, ma­nau, kad net ta­da ne­rei­kia sta­lų per­krau­ti – vi­sur rei­kia sai­ko, ir ne mais­tas, nors jis mums la­bai svar­bus, yra svar­biau­sias, o bend­ra­vi­mo džiaugs­mas", – pa­brė­žia Ag­nė.

Pa­siū­lo ir dar vie­ną sa­vo pa­tie­ka­lą.

Vi­sa­da ge­riau va­do­vau­tis sa­vo gal­va, nuo­jau­ta, sko­niu ir sai­ku.